TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Tiesa ir atmintis

2010 05 14 0:00
Prof. V.Landsbergis ragina ginti save, nes taip ginsime ir Europą.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Gegužės 10 dieną Lietuvos Seime vyko Europos liaudies partijos politinė asamblėja, skirta Kovo 11-osios Akto 20-mečiui paminėti, kurios rėmuose buvo surengti debatai tema "Baltijos laisvė - ateinantys 20 metų". Šiame renginyje Vytautui Landsbergiui buvo įteiktas apdovanojimas už lemiamą indėlį į laisvę ir demokratiją - bronzinė skulptūra, simbolizuojanti taiką ir laisvę. Jį atsiėmęs prof. V.Landsbergis pasakė šią kalbą:

Susitinkame senojoje Lietuvos sostinėje ir beveik istorinę dieną. Prisimename prieš du mėnesius ir Vilniuje, ir Briuselyje švęstą atkurtos mūsų Nepriklausomybės 20-metį; dar prisimename prieš mėnesį žuvusį Lietuvos draugą Lenkijos prezidentą, o prieš kelias dienas - pažymėtą ir Antrojo pasaulinio karo pabaigą su tam tikra apvalesne data. Jei kas nori, tai ir gegužės 9-osios militaristinį paradą Maskvoje.

Praeitis nemiršta ir nesitraukia, nors yra norinčiųjų įrodyti kitaip. Praeitis nemiršta, ypač kai su ja neatsiskaityta. O prieš dvidešimt metų manėme, kad atsiskaitysime, kad gali rastis kitoks - teisingumo ir sąžiningumo pasaulis. Lietuva ėjo tiesos keliu, ir niekas aplink nesakė, kokia ji maža. Ir mes patys nesijautėme maži, o tiesiog žmonės, tauta tarp tautų. Netobula, tačiau siekianti gėrio ir norinti padėti kitiems. Ir Lietuvos dvasia nebuvo maža.

Didžiosiose valstybėse buvo visko, tai matėme, bet pasitaikydavo ir didžiadvasiškumo. Taip pat Europos Bendrijoje, viltingai žvelgiančioje į ateitį. Buvo tikinčių tuo, ką jie sako, ir veikiančių arba norinčių veikti pagal įsitikinimus. Tas akimirkas prisimenu ir niekad nepamiršiu. Kaip ir pagalbą, kurią tada patyrėme iš įsitikinimo, kad mums reikia padėti.

Ketindami kalbėti apie būsimus 20 metų, nevenkime nors trumpo žvilgsnio į praėjusius dvidešimt metų.

Sakoma: kiek pasikeitimų, reikia džiaugtis. Ypač pasikeitė Europos žemėlapis, tai tiesa. Bet veiduose džiaugsmo - ne tiek ir daug, veikiau nerimas, rūpestis, ypač dėl pastarųjų, bent 2-3 metų įvykių. Matyt, pokyčiai ir ilgesnio tarpo pokyčiai - ne visose srityse arba ne visi į gera. Gal įvyko pokyčių į bloga? Pagalvokime. Gyvename dviprasmybių pasaulyje. Prieš 20 metų dviprasmybių buvo mažiau. Taigi turime ir naujų fundamentaliai negatyvių pokyčių. Ištobulinome "gerovės valstybės" ideologiją, veikiau - mitologiją, kai gerovė suvokiama primityviai materialistiškai, o tada išnyksta artimo meilė, solidarumas, tarpusavio pagalba, įsivyrauja gobšumas ir nesąžiningumas. Tai veda blogais keliais ir atvedė į rezultatą - totalinę krizę.

Jau esu kalbėjęs Europos Parlamente (EP), kad krizė ne tik finansinė ar ekonominė. Pirmiausia tai labai gili dvasinė krizė. Prarasta sąžinė, prarasta atsakomybė - ir tarp asmenų, ir valstybėse. Iš to ir technologinės katastrofos nuo Černobylio iki Meksikos įlankos, ir psichologinės moralinės katastrofos, ir nesibaigiantis pasaulinis karas. Žinoma, galima to nematyti, dairytis ten, kur kokie nors netikri džiaugsmai, laikini malonumai. O gal gyvenimas ir neturi kitos prasmės, tik malonumą, kylantį iš pajamų? Pajamų tuomet galima turėti ir nedirbant, ir iš sukčiavimo, ir iš gąsdinimo, vienokio ar kitokio terorizavimo.

Europos, o gal ir visa Vakarų civilizacija, stovi ant ribos, kur reikia pasirinkti, kol dar galime rinktis, jeigu nesame susirgę nepagydomai. Jei nėra garbės ir sąžiningumo, kurie lemtų valstybių ir pačios Europos Sąjungos (ES) ar tarptautinių organizacijų sprendimus, jeigu tokių kriterijų nėra arba jie skamba tik žodiniuose tekstuose, o jų nėra iš tikrųjų, atsitinka panašiai kaip su žmogumi - vertybes praradęs žmogus darosi menkas iš esmės ir todėl negali būti laimingas. Jausdamasis menkas, jis tampa psichotinis ir agresyvus. Pažiūrėkime, ar mūsų visuomenės nekrypsta ten pat, tartum besinaudodamos gerove, o darosi vis psichotiškesnės ir agresyvesnės? Kažkas ne taip. Žinote, ką sakė Williamas Shakespeare'as apie Danų karalystę - anų laikų ir visiems laikams.

Antai minėjome Antrojo pasaulinio karo pradžią, o dabar - neva pabaigą. Po karo reikėtų susitaikyti. EP 2005 metų rezoliucijoje apie karo pabaigą Europoje pasakė: "Susitaikymas galimas ir reikalingas per tiesą ir atminimą." O kur tiesa apie karo pradžią? Kai kilome atkurti savo laisvės ir nepriklausomybės, turėjome mintyse sentenciją iš Šv. Rašto: "Tiesa padarys jus laisvus." Nūnai mums, Europai, tiesos jau nebereikia arba reikia tik tiek, kiek ji priimtina tam, kuriam tiesa nereikalinga, nes tada jis jaučiasi negerai. Kaip minėjau, toks darosi psichotinis ir agresyvus. Tąsyk pabūgę sutinkame, kad kalbėti tiesą ir siekti, jog mūsų gyvenimas, susitaikymas bei ateitis būtų grįsti tiesa, yra "politiškai nekorektiška", o evangelinė Jono išmintis apvirsta aukštyn kojom: "Netiesa jus pavergs." Arba tiesos stoka padarys jus nelaisvus.

Ir tai jau vyksta. Viena kariavusių šalių, vis švenčianti pergales, pralaimėjo karo tęsinį, Šaltąjį karą, blogiausiu būdu - atsisakė apdovanojimo, kurio vardas būtų demokratija. Galima mat pralaimėti užkariavimų karą ir laimėti demokratiją, tada esi laimėtojas. Bet jei ten sąmonę užvaldė pralaimėjimo sindromas, tai iš jo - ir revanšo sindromas. Tada ir begalinis karas, svajonė ir siekis atsiimti žemes. Sulaukiame ne vien atitinkamų žodžių, ginklavimosi varžybų ir grasinimų, vidinių genocidų, bet ir karo su kaimynu.

Prieš keletą dienų perskaičiau labai jautriai ir įžvalgiai parašytą įžvalgą Maskvoje gyvenančios rusės žurnalistės, kovotojos už tiesą Julijos Latyninos. Ji dar neužmušta. Ji labai aiškiai pasakė, jog ES patvirtintos išvados apie Gruzijos karą reiškia, kad "Europos nebėra". Jei paskutiniams rusų demokratams taip atrodo, tai reiškia, kad kartu su tiesa atidavėm ne tik Gruziją, bet ir Rusiją. Ta pati analitikė žurnalistė apibūdino ES: biurokratinis socializmas. Dar nebuvau aptikęs tokio apibrėžimo. Bet jau buvau pradėjęs galvoti, kas dedasi su ta finansų krize, gyvenimu skolon ir skolon, neužsidirbant tiek, kiek išleidi.

Ir staiga supratau, kad mes tai jau matėm. Juk tai "kolchozai"! Jie niekada negali bankrutuoti, nes didysis centras vis tiek pripils pinigų į kasą tiek, kiek reikia. Siūlau pagalvoti ir apie tai. Esame ten, kur panašiai sprendžiama, o galbūt kito kelio nėra, kaip pilti pinigus į iššvaistytą, jei ne išvogtą Europos kolūkio kasą. Bet daiktus dera vadinti savo vardais: suktybę - suktybe, vagystę - vagyste. Tai politiškai nekorektiška, beveik draudžiama, bet ES už tai dar neteisia, nors gali pašalinti iš padorios visuomenės.

Ar mes dar turime laiko susivokti? Galbūt. Bet reikia mėginti susivokti, kas šiandien yra Europa, kodėl ji atsisakė savo tapatybės, kai svarstė Konstitucijos projektą. Mes bandėm apginti. Europos liaudies partija stovėjo kaip riteris. Bet galų gale padėjo ir skydą, ir ietį, ir nusilenkė tiems, kurie nebuvo riteriai, veikiau nekentė dvasingos, krikščioniškos, moralios Europos. Tiems, kurie norėjo Europos tokios, kokia patogesnė. Bet gal mes dar turime tokį kriterijų kaip tiesa? Ar neturim? Kalbant šiomis kategorijomis yra viena labai gili išmintis, ateinanti iš to paties šaltinio, kurį jau minėjau. Tai teiginys, kad tikroji tiesa yra širdies tiesa. Iš žodžių gali padaryti mišrainę ir visokių patiekalų, o širdies tiesa nemeluoja.

Širdies tiesa šiandien sako: jei paaukoję tiesą dėl Gruzijos mes paaukosime tiesą ir dėl Lenkijos prezidento žūties, ko būsime verti? Galbūt tiesa yra sudėtinga, joje yra visko, bet visi jaučiame, kad yra ne taip, kaip sakoma. Tą junta daug kas, todėl svarstomi dokumentiniai faktai, įrodymų aplinkybės ir taip toliau. O EP tyli, ir Europos liaudies partija taip pat dar nepasakė žodžio. Daug aukštų pareigūnų vakar sėdėjo tribūnose dideliame mieste nelabai laimingais veidais. Matyt, širdies tiesa dar nemirusi ir ji atsispindi veiduose. Branginkime, kol dar turime, tą savybę bei galimybę ir ginkime, nes tuo būdu ginsime save, ginsime Europą, kad ji neišnyktų pagreitintai ir dar paniekinusi pati save. Ji yra geresnė, turime ją ir mylėti, ir ginti. Žiūrėkime į Europą ne kaip į savo namus ar tetą arba močiutę, o kaip į savo vaiką, kuris visą laiką gimsta arba serga, ir tai gali blogai baigtis.

Turbūt visiškai ne taip kalbėjau, kaip kam nors reikėjo, bet man taip reikėjo, todėl prašau atleisti. Ačiū.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"