TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Toldama nuo Vakarų Rusija kenkia sau

2014 12 27 6:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Gruodžio 21 dieną suėjo 135 metai, kai Gruzijos mieste Goryje gimė Josifas Džiugašvilis, plačiau žinomas kaip Stalinas. Jis sugebėjo geležine ranka tvarkyti ne tik sovietų valstybę, bet ir pavergti apie pusę Europos. Kai kas su Stalinu lygina dabartinį Rusijos lyderį Vladimirą Putiną. Nors Seimo narys, istorikas dr. Arvydas Anušauskas interviu "Lietuvos žinioms" teigia, kad pokario sovietinė invazija ir daugelis dabartinių Rusijos metodų turi mažai ką bendra, jis įžvelgia ir tam tikrų panašumų.

Lėmė karinės pajėgos

- Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Sovietų Sąjunga turėjo tik vieną ją palaikančią sąjungininkę - fašistinę Vokietiją. Pasibaigus karui Stalinas sukūrė vadinamąjį socialistinį lagerį, kuris jau visiškai priklausė nuo SSRS. Kodėl Vakarai tam nepasipriešino?

- Turiu pasakyti, kad Sovietų Sąjunga ne iškart ir ne visai lengvai po Antrojo pasaulinio karo įsitvirtino Rytų Europoje. Tai truko iki 1948 metų, kol visose tose šalyse valdžią savo rankose sutelkė prostalininės (komunistinės) vyriausybės. Savo ruožtu JAV paskelbė Maršalo planą, kuris turėjo padėti atstatyti karo sugriautą valstybių ekonomiką. Buvo suteikta parama Graikijos vyriausybei, kuri atsilaikė prieš komunistinių valstybių remiamus sukilėlius. Tačiau visi SSRS satelitai buvo priversti atsisakyti priimti JAV paramą. Tad jokio aklo tikėjimo Sovietų Sąjungos taikiomis deklaracijomis nebuvo, priešintasi visos Rytų Europos, visų Balkanų užvaldymui.

Tiesiog Vakarai Rytų Europoje turėjo gerokai menkesnių išteklių ir galimybių, palyginti su Sovietų Sąjunga, kuri iki 1947-ųjų didelėje Rytų Europos dalyje tebeturėjo dideles karines pajėgas ir visokiais būdais į valdžią išstūmė promaskvietiškas komunistines partijas.

- Faktiškai vadovaudamas Ukrainos puolimui V. Putinas oficialiai stengiasi atsiriboti nuo įvykių Donecke ir Luhanske. Ar nepanašu į tai, ką darė Stalinas, pokariu kurdamas vadinamąsias liaudies vyriausybes Rytų Europoje?

- Iš tikrųjų tai sunku palyginti, nes skiriasi įvykių pobūdis. Tačiau galima palyginti su Rusijos anksčiau daryta įtaka tuomečio prezidento Vladimiro Janukovyčiaus valdytai Ukrainai - valstybę stengtasi paversti satelitine dalies ukrainiečių rankomis. Juk Rusijos kariuomenė buvo tik Kryme. Tas pats, pavyzdžiui, vyko Čekoslovakijoje 1948 metų vasarį, kai naudodamiesi konstituciniais mechanizmais komunistai galutinai įsitvirtino valdžioje ir pradėjo opozicionierių masinius persekiojimus, nors SSRS kariuomenės šalyje nebuvo jau nuo 1945 metų pabaigos.

Be to, nepamirškime, kad Rytų Europos valstybės (Rumunija, Vengrija, Bulgarija) buvo pralaimėjusios Vokietijos sąjungininkės ir iki taikos sutarčių sudarymo buvo stengiamasi daryti tiesioginę įtaką naujai valdžiai ir jos veiksmams. Kiekvienoje šalyje situacija buvo individuali, tačiau didelę įtaką komunistams ir jų sąjungininkams įsitvirtinti turėjo sovietinės armijos laikinas buvimas. Nereikia „klaidintis“ su Luhansko ar Donecko „liaudies“ respublikų pavadinimais ir lyginti to, kas buvo pokarinėje Europoje, nes turinio prasme nėra jokio panašumo.

„Bizneliai“ sieja labiau nei idėjos

- Nors Antrojo pasaulinio karo žaizdrą iš esmės savo Nepuolimo aktu įžiebė Adolfas Hitleris su Stalinu, nuolat teigta, kad tai - Vakarų imperialistų darbas. Ar negalima įžvelgti šį tą bendra, kai klausaisi V. Putino kalbų apie tai, jog ne Rusija sukurstė konfliktą Ukrainoje, o tai esą padarė Vakarų ir NATO skverbimasis į Rytus?

- Sakyčiau, kad bendrumų galima įžvelgti, nes išlaikyta antivakarietiška politinės retorikos kryptis. Prieš 75 metus buvo kalbama apie socializmo kūrimą kapitalistinių valstybių, kurios tik ir planuoja karą su Sovietų Sąjunga, apsuptyje. Dabar pagrindinė linija išliko panaši - Vakarų valstybės (NATO) kaltinamos priešiška politika Rusijos atžvilgiu. Apsuptos komunistinės tvirtovės įvaizdis labai artimas „apsupto rusiško pasaulio“ kuriamam įvaizdžiui. Tačiau toks lyginimas yra labai supaprastintas šio reiškinio vaizdas.

- Rusija nuo Kremliaus priklausančioje valstybinėje žiniasklaidoje save dabar vaizduoja kaip auką, kuri neva buvo priversta ginti rusakalbių teises Ukrainoje. Tačiau ką tik žurnalas „Forbes“ paskelbė, kad rusai dar neįsiplieskus konfliktui Luhanske ir Donecke iki tol nežinomo verslininko Dmitro Firtašo ir nuverstojo prezidento V. Janukovyčiaus rankomis Ukrainą pavertė Rusijos satelite. Ar būtų įmanoma rasti paralelių pokario Rytų Europoje?

- Žinoma, tokių paralelių vedimas nėra palankus dalykas, nes labai skiriasi įvykių turinys ir mastas. Pokario Europos pasidalijimas buvo gerokai platesnis. Tačiau galima priminti, kad bet koks nukrypimas nuo Maskvos nubrėžtos krypties, mėginimas palikti karinį Varšuvos sutarties bloką susidurdavo su aršiu Kremliaus pasipriešinimu, kuris baigdavosi pakartotiniu kariuomenės įvedimu į Vengriją 1956 metais ir į Čekoslovakiją 1968 metais. Ir Rytų Europos valstybės savo šalių saugumą galutinai įtvirtino tik išvedus Rusijos (buv. SSRS) kariuomenę iš Vengrijos 1992 metais, Čekoslovakijos - 1991-aisiais, Lenkijos - 1993 metais.

- Ar nematyti paralelių ir su įvairaus plauko veikėjų veikla Lietuvoje?

- Kiekvienoje komunistinio Rytų bloko valstybėje atsirasdavo žmonių, kurie nuoširdžiai naudojosi Kremliaus parama savo politinei valdžiai užtikrinti - Janošas Kadaras Vengrijoje 1956-1989 metais, Klementas Gotvaldas Čekoslovakijoje 1948-1953 metais ir t. t. Tačiau šie komunistiniai veikėjai sunkiai būtų palyginami su žmonėmis, kurie dabar su Maskva turi savo privačių „biznelių“. Mastas skiriasi.

„Penktosios kolonos“ veiksnys

- Norėdama sudaryti legalumo įspūdį, SSRS komunistų partija kūrė nacionalinius frontus, sąjungas su socialdemokratų, valstiečių ir kitomis demokratinėmis partijomis. Balsuodami už nacionalinį frontą, rinkėjai paremdavo ir komunistus.

- Vis dėlto pokarinėje Rytų Europoje viskas nebuvo taip paprasta, nes kiekvienoje šalyje vyravo savita politinė situacija. Kai kur buvo ne „liaudies“ ar „demokratiniai“ frontai, o koalicinės vyriausybės (Čekoslovakijoje, Vengrijoje). Pirmuose pokariniuose demokratiniuose rinkimuose Vengrijoje komunistai gavo tik 17 proc. balsų, o Čekoslovakijoje - 38 proc. balsų. Tačiau pamažu sugebėjo įsitvirtinti valdžioje naudodamiesi tiesiogine ir netiesiogine Kremliaus parama. Pavyzdžiui, Lenkijoje pusė karininkų ir generolų į vadovaujamus postus 1945 metais buvo paskirti iš sovietinės armijos. V. Putino režimas dabar kadrais aprūpino Baltarusijos ir iki konflikto Ukrainoje - šios šalies kariuomenės bei saugumo struktūras. Baigę mokslus ar išėję iš tarnybos Rusijoje, jie atsirasdavo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos narių karinėse pajėgose.

- Kai kurie Vakarų politologai dabartinę rusų propagandinę mašiną vadina tobuliausia pasaulyje. Esą jei į jos veikimą dar įsitrauktų kinai, Vakarai galėtų turėti didelių problemų. Ar daug paveldėta iš Stalino epochos?

- Stalino epochos esminis skirtumas tas, kad propaganda buvo pagrįsta komunistine ideologija. Ji sužavėjo ir dalį Vakarų intelektualų, rašytojų. Dabartinė Rusijos propagandinė mašina turi kitų galimybių, kurių neturėjo ir negalėjo turėti Sovietų Sąjunga. Tai socialiniai tinklai, televizija „Russia Today“ ir t. t. Tačiau išlaikyta principinė antivakarietiška, antiamerikietiška linija. Pastaroji net randa savo šalininkų tarp radikalių euroskeptiškų politikų, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Jau prieš kelerius metus „The Guardian“ rašė, kad Rusija savo propagandai užsienyje išleidžia apie 1,4 mlrd. dolerių. Siekdamos savo tikslų valstybės vis dažniau naudojasi „kultūrine diplomatija“, „minkštosiomis galiomis“. Propagandoje tokie supriešinimai kaip Rytai ir Vakarai, rusiškas „gerasis“ pasaulis ir vakarietiškas „supuvęs“ pasaulis, Rusija „siekia taikos“- NATO „agresyvus“ nėra atsitiktiniai. Taip naudojantis naujomis informacijos skleidimo galimybėmis ir „gebelsiniais“ metodais, kartu apeliuojant į vertybių sferą, lengviau randami sąmoningi šalininkai. Kartais jie pravardžiuojami „naudingais idiotais".

„Skaldyk ir valdyk“

- Kodėl V. Putino propaganda suveikė Čečėnijoje, Armėnijoje, Kirgizijoje ir kitur, tačiau nedarė poveikio Baltijos šalių, Ukrainos žmonėms?

- Nelyginčiau Čečėnijos ir Kirgizijos, nes pirmojoje vyko karas su tauta, jis nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių. Todėl tai nebuvo propagandos pergalė. Tačiau Vidurinėje Azijoje Rusija sąmoningai leido išnykti rusų bendruomenėms. Jei būtų jas gynusi, būtų susipriešinusi su vietiniais politiniais elitais ir jų atstovaujamomis visuomenėmis. Kita vertus, Rusija čia naudojasi rusenančiais tarpvalstybiniais, tarpnacionaliniais konfliktais. Armėniją ji palaiko prieš Azerbaidžaną dėl Kalnų Karabacho, Tadžikijos valdžią - prieš islamistus viduje ir iš Afganistano ir t. t. Tačiau negalima nematyti, kad reali Rusijos įtaka Vidurinės Azijos valstybėse labai stipriai yra apribota išaugusios Kinijos politinės ir ekonominės įtakos.

- Į ką turėtų atkreipti dėmesį ir apskritai ką turėtų daryti Vakarai, kad kaip po Antrojo pasaulinio karo agresyvios valstybės statoma geležinė uždanga vėl nepriartėtų prie jų sienų? Ar turėtume tikėti „nuskriausta“ Rusija?

- Vakarai turi išlaikyti principinę poziciją, kad joks "putinas" negali diktuoti kaimynės valstybės tautai, kaip ir su kuo ji turi bendrauti, kokias sutartis sudaryti ir panašiai. Demokratijos ribos plečiasi kartu su Europos Sąjunga, o saugumas - kartu su NATO. Tai yra atsvara Rusijos politinio režimo skatinamai agresyviai politikai. Rusija, atskirdama save nuo Vakarų, daro sunkiai pataisomą žalą sau, stiprina Kinijos įtaką Rusijai, atitolina Rusijos ekonominės pažangos perspektyvas ir taip sunkina savo tautos padėtį didindama atskirtį nuo Vakarų. Manyčiau, rusų problema yra agresyvus režimas, kuris neturi jokių stabdžių ir nepaiso prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"