TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Trečioji depresija

2010 08 03 0:00
Jungtinėse Valstijose darbo neturi 14,6 mln. žmonių. Nors vis daugiau amerikiečių susiranda laikiną darbą, manoma, kad ir 2013 metais šalyje bus 7 proc. nedarbas.
AFP/Scanpix nuotrauka

Šis Nobelio premijos laureato Paulo Krugmano straipsnis JAV dienraštyje "The New York Times" sulaukė daugybės komentarų visame pasaulyje. Siūlome ir LŽ skaitytojams susipažinti su niūriomis ekonomikos autoriteto prognozėmis.

Recesija yra dažnas reiškinys, depresija - retas. Kiek pamenu, ekonomikos istorijoje buvo tik du laikotarpiai, apibūdinti kaip "depresija": po 1873 metų panikos kilęs defliacijos ir nestabilumo laikotarpis bei po finansinės 1929-1931 metų krizės atėję masinio nedarbo metai.

Nei XIX amžiaus Ilgoji depresija, nei dvidešimtojo Didžioji depresija nebuvo begalinio smukimo era - priešingai, abi turėjo ūkio augimo laikotarpių. Tačiau tų pagerėjimo periodų neužteko, kad būtų ištaisyta pradinio nuosmukio padaryta žala, todėl juos keitė pasikartojantys nuosmukiai.

Bijau, kad dabar esame pradiniame trečiosios depresijos etape. Ji tikriausiai bus labiau panaši į Ilgąją nei į daug skaudesnę Didžiąją depresiją. Tačiau jos kaina pasaulio ekonomikai ir ypač milijonams žmonių, kuriuos sužlugdė nedarbas, bus vis tiek labai didelė. Ir ši trečioji depresija, pirmiausia - politikos nesėkmė. Dar visai neseniai, o ir per liūdinantį įtakingiausių 20 pasaulio valstybių vadovų susitikimą vyriausybės buvo pernelyg susirūpinusios infliacija, kai tikroji grėsmė yra defliacija. Ministrų kabinetai skatina susiveržti diržus, kai tikroji problema yra netinkamos išlaidos.

2008 ir 2009 metais atrodė, kad jau pasimokėme iš istorijos. Skirtingai nei jų pirmtakai, kurie finansų krizės metu padidino palūkanų normas, dabartiniai Federalinio rezervo ir Europos centrinio banko vadovai sumažino palūkanų normas ir ėmė teikti pagalbą kreditų rinkoms. Skirtingai nei ankstesnės vyriausybės, kurios bandė subalansuoti biudžetus smarkiai blogėjant ekonomikai, dabartiniai ministrų kabinetai leido augti deficitui. Tokia politika padėjo pasauliui išvengti visiško žlugimo ir galima sakyti, kad recesija, kilusi po finansų krizės, tikriausiai praėjusią vasarą baigėsi.

Tačiau ateityje istorikai pasakos, kad tai nebuvo trečiosios depresijos pabaiga, kaip ir 1933 metais prasidėjęs verslo atsigavimas nereiškė, kad Didžiajai depresijai atėjo galas. Šiaip ar taip, nedarbas (ypač ilgalaikis) išlieka toks, kad dar visai neseniai būtų laikomas katastrofišku, ir kol kas nėra jokių ženklų, kad jis galėtų greitai sumažėti. Tiek Amerika, tiek Europa aiškiai žengia keliu, vedančiu į japoniško stiliaus defliacijos spąstus.

Esant tokiai prastai padėčiai buvo galima tikėtis, kad politikai susiprotės, jog jie padarė per mažai, kad paskatintų atsigavimą. Tačiau taip nėra: per pastaruosius kelis mėnesius pastebimas stulbinantis "sunkių" pinigų ir subalansuoto biudžeto atgijimas.

Senojo kulto atgimimas labiausiai pastebimas Europoje, kur pareigūnai, atrodo, semia savo kalboms citatas iš Herberto Hooverio kalbų, įskaitant tvirtinimą, kad mokesčių didinimas ir išlaidų mažinimas galiausiai padės atgaivinti ekonomiką, pagerins verslo pasitikėjimą. Tačiau ir Amerikai praktiškai sekasi ne ką geriau. Panašu, kad Federalinių rezervų bankas supranta defliacijos pavojų, tačiau ką jis siūlo esant tokiai rizikai? Ogi nieko. Baracko Obamos administracija supranta ankstyvų fiskalinių ekonominių sunkumų grėsmę, bet, kadangi respublikonai ir konservatyvūs demokratai neleidžia Kongrese suteikti papildomos pagalbos valdžios institucijoms, kilę ekonominiai sunkumai vis tiek pasireikš valstybės ir vietinių biudžetų mažinimo forma.

Kodėl pasirinkta ši klaidinga politikos kryptis? Nepalenkiami konservatoriai, siekdami pagrįsti savo veiksmus, dažnai kaip pavyzdį iškelia su problemomis susidūrusią Graikiją ir kitas pasaulio šalis. Tiesa, obligacijų investuotojai valstybes įgramzdino į nepataisomą deficitą, tačiau nėra jokių įrodymų, kad esant prislėgtai ekonomikai trumpalaikis fiskalinis asketizmas nuramins investuotojus. Priešingai: Graikija ėmėsi griežto taupymo tik tam, kad galiausiai suprastų, jog jos rizika auga dar labiau. Airija barbariškai apkarpė valstybės išlaidas tik tam, kad galiausiai rinkos nuspręstų, jog padėtis joje dabar rizikingesnė nei Ispanijoje, kuri stengėsi vengti tokių konservatorių siūlomų vaistų.

Finansų rinkos supranta tai, ko, matyt, nesuvokia politikai: nors ilgalaikė fiskalinė atsakomybė yra svarbi, išlaidų mažinimas depresijos įkarštyje tik pagilina depresiją ir grindžia kelią defliacijai, o tai yra savęs pasmerkimas žlugti.

Taigi nemanau, kad taip elgiantis siekiama realaus kompromiso tarp biudžeto deficito ir sumažėjusių darbo vietų. Iš tiesų tai ortodoksų pergalė, mažai ką bendro turinti su racionalia analize, tai tik kančių sukėlimas žmonėms, taip bandant įrodyti savo lyderystę sunkmečiu.

Ir kas mokės už šitą ortodoksų triumfą? Ogi dešimtys milijonų bedarbių - dalis šių žmonių neturės darbo ilgus metus, o kai kurie jų jau niekada nebedirbs.

Vertė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"