TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Triguba nelaimė iš gniaužtų nepaleidžia

2011 03 19 0:00
Iš Fukušimos-Dajiči 3-iojo reaktoriaus vakar toliau kilo balti dūmai.
AFP/Scanpix nuotrauka

Vakar Japonijos tauta tylos minute paminėjo dvigubos stichinės nelaimės pirmosios savaitės sukaktį.

Kovo 11-ąją kraštą nuniokojusių žemės drebėjimo ir cunamio aukų skaičius jau perkopė 6,5 tūkstančio. Per 10 tūkst. žmonių vis dar laikomi dingę. Branduolinei krizei neslopstant Japonijos inžinieriai pripažino, kad užpilti smėliu avarijos ištiktą Fukušimos-Dajiči atominę jėgainę gali būti vienintelis būdas išvengti katastrofiško radiacijos nuotėkio. Pareigūnai teigė dar turintys vilties sutaisyti elektros liniją, kuri leistų įjungti vandens siurblius bent dviejuose reaktorių blokuose, siekiant apsaugoti nuo perkaitimo branduolinio kuro strypus. Tačiau net ir atkūrus elektros energiją neaišku, ar pavyktų paleisti vandens siurblius, kurie galėjo būti apgadinti per žemės drebėjimą ir vėlesnius sprogimus jėgainėje. Darbuotojai taip pat liejo vandenį ant 3-iojo bloko, kur susiklostė pavojingiausia padėtis. Šešis reaktorius turinčią jėgainę eksploatuojanti bendrovė pirmąkart pripažino, kad palaidoti šį didelį kompleksą gali būti viena išeičių.

Didvyriai ar kamikadzės?

Fukušimos elektrinėje dirbantys savanoriai žino, kad rizikuoja savo gyvybėmis, nes šiuo metu visos Japonijos likimas priklauso nuo šių žmonių pasiaukojimo. 180 darbuotojų, visomis išgalėmis besistengiančių atvėsinti perkaitusius reaktorius, susiduria su radiacija. Jų misija savižudiška: jei jie ir nemirs, nuo apšvitinimo kentės visą likusį gyvenimą. Pavojus gresia ir sraigtasparnių pilotams bei policijos pareigūnams, kurie rūpinasi vandens ant reaktorių ir branduolinio kuro saugyklų pylimu.

Nacionalinės Japonijos televizijos žurnalistams pakalbinus šių pasiaukojančių žmonių artimuosius, vieno jų duktė sakė: "Mano tėvas vis dar dirba elektrinėje... Jiems ten jau trūksta maisto. Jis savo likimą sutinka kaip mirties nuosprendį." Kitas jėgainės darbuotojas atsiuntė savo žmonai tokią žinutę: "Prašau, gyvenk toliau ir kuo geriau. Kol kas negaliu grįžti namo." Ašaras spaudžia ir vienos mergaitės žodžiai, parašyti socialiniame tinkle "Twitter: "Tėtis nuėjo į elektrinę. Dar niekada nemačiau taip smarkiai verkiančios mamos. Žmonės ten stengiasi, aukojasi, kad apsaugotų kitus. Tėti, prašau, grįžk namo gyvas."

Šie didvyriai Japonijoje vadinami "Fukušimos penkiasdešimtukais", nes jie keisdamiesi dirba komandomis po 50 žmonių.

Kas tai - heroizmas ar savižudybė? Ar šiuolaikinė demokratinė visuomenė gali priimti tokią auką? Panašu, kad Japonijoje aukojamos vienų žmonių gyvybės, kad būtų išsaugotos kitų, tiesa, tūkstančių, o gal ir milijonų. Juk prie pažeistų reaktorių dirba žmonės, gerai suprantantys, kad apšvitinimas jiems padarys didžiulės žalos.

Toks klausimas nekilo Sovietų Sąjungoje, kai 1986 metais sprogo Černobylio atominė elektrinė. Sovietiniai vadovai į katastrofos vietą pasiuntė tūkstančius jaunų kareivių. Japonijos vyriausybė to daryti negali, nes ši šalis nėra autoritarinė.

"Tokias moralines, etines problemas daugiau ar mažiau įtikinamai narplioja Holivudo filmai, tokie kaip "Nepriklausomybės diena" ar "Armagedonas". Tačiau visuomeninėje politinėje sistemoje, kurioje individas turi ginti savo interesus susidurdamas su visuomene, toks pasiaukojamas solidarumas tampa abejotina vertybe. Liberalios demokratijos sąlygomis pareigos savo valstybei, savo visuomenei jausmas nėra imanentinis šiai sistemai ir, laimei, jokiu būdu nėra privalomas. Tačiau tokia katastrofa, kokia įvyko Japonijoje, - pati didžiausia nelaimė, kokia tik gali įvykti dabartinėje postherojinėje visuomenėje, tiek ekologiniu, tiek politiniu požiūriu. Atsisakymas versti žmones tapti didvyriais yra vienas paradoksaliausių pasiekimų žmonijos istorijoje. Šiuolaikinėje visuomenėje kone dogma tapo teiginys, kad žmogaus gyvybė jokiu būdu neturi tapti priemone tikslui pasiekti. Ne šiaip sau operacijas Afganistane ir Irake politikai taip nenoriai vadina karu, nes karas be aukų neįmanomas. Tačiau kai žmonės dirba bandydami atvėsinti įkaitusius reaktorius ir žino, kad greičiausiai jų laukia mirtis, ši problema tampa dar aštresnė", - rašo Vokietijos dienraštis "Sueddeutsche Zeitung".

Tačiau apie tai gali svarstyti tik toli nuo katastrofos vietos esantys vokiečiai. Japonai tokiems išvedžiojimams paprasčiausiai neturi laiko.

Lyderių vakuumas

Priešingai nei didvyriai inžinieriai ir kariškiai, branduolinę krizę mėginanti įveikti Japonijos vyriausybė susiduria su vis aštrėjančiu kritikų choru. Žiniasklaidoje vis garsiau kalbama apie tai, kad valdžia nesugeba aprūpinti nukentėjusiųjų, likusių be būtiniausių dalykų. Evakuacijos centrai nuolat skelbia, kad neturi pakankamai karšto maisto, medicinos priemonių arba benzino.

Nepasitenkinimą Japonijos vyriausybe reiškia ir tarptautinė bendruomenė. Tarptautinės atominės energijos agentūra (TATENA) gana atvirai kirto premjero Naoto Kano administracijai. "Mes neturime išsamesnės informacijos, todėl mūsų veiksmai yra labai riboti. Mėginu pagerinti komunikaciją", - sakė TATENA direktorius Yukiya Amano, pats kilęs iš Japonijos. Apžvalgininkų manymu, iš pradžių Tokijas nepakankamai įvertino situacijos rimtumą.

Užsienio branduolinės fizikos ekspertai, Japonijos žiniasklaida ir japonų visuomenė niršta, kad vyriausybė ir jėgainės pareigūnai nesugeba aiškiai ir tiksliai informuoti apie branduolinę krizę. Įtariama, kad pareigūnai išsisukinėja arba pateikia ne visą informaciją apie grėsmę, kuri kyla Fukušimos-Dajiči atominėje jėgainėje. Vieni teiginiai neretai prieštarauja kitiems, pareigūnai kalba dviprasmiškai, nuolat atsisako patvirtinti pagrindinius faktus.

Pokario Japonijai kaip niekada reikia stiprios ir ryžtingos vadovybės, nes triguba nelaimė parodė, kokia silpna jos valdymo sistema. Po žemės drebėjimo, cunamio ir branduolinės krizės Japonijos lyderiams prireikė sugebėjimų, kurių jie neturi, - suvienyti tautą, efektyviai bendradarbiauti su galinga biurokratija ir siūlyti netikėtus sprendimus. Apžvalgininkams tenka konstatuoti, kad Japonijoje - lyderių vakuumas. Politikai praktiškai priklausomi nuo "Tokyo Electric Power", kuri vienintelė teikia informaciją apie jėgainę. Tad pareigūnai tik perduoda tai, ką išgirsta, dažnai nelabai įtikinamu tonu.

Užuominos, neaiškus kalbėjimas ypač būdingas japonų visuomenei, vengiančiai bet kokio konflikto, bet kokio susidūrimo su nemalonia tiesa. Vėžiu sergantys pacientai iki šiol neinformuojami apie savo diagnozę. Net imperatorius Hirohito, kreipdamasis į tautą, kalbėjo apgalvotai, prašydamas japonų "pakelti nepakeliamą".

Žiniasklaida gana skeptiškai vertino branduolinę energetiką ir jos šalininkus, todėl bijodamos išplėsti opozicijos gretas branduolines jėgaines valdančios kompanijos smarkiai kontroliuoja informaciją. Taip susidarė uždaras ratas: vyriausybė sako tiek, kaip jai atrodo būtina, neigiamai nusiteikusi žiniasklaida reaguoja isteriškai, taip tik skatindama valdžią dar labiau kontroliuoti informacijos srautą.

Nukentėjusieji laukia pagalbos

Tačiau didžiausias pasipiktinimas kilęs labiausiai gamtos stichijų nusiaubtame krašto regione. Eilės prie maisto davinių nutįsusios kelis šimtus metrų, beveik plikomis rankomis tenka saugotis stingdančio šalčio. Sniego gausa tik apsunkina gelbėtojų pastangas. Nukentėjusiems ir kenčiantiems žmonėms atrodo, kad vyriausybė nepajėgi jų aprūpinti būtiniausiais dalykais. Praėjus savaitei po nelaimės parduotuvėse vis dar negalima nusipirkti vandens. Nepakanka elektros energijos ir dujų. Tačiau vyriausybė nepateikia jokio paaiškinimo. "Eilėje turėjau stovėti visą valandą. Tada paaiškėjo, kad nebeliko nei pieno, nei duonos. Kiekvienam buvo leista įsigyti po du užkandžius ir skardinę. Mano rajone žmonės dalijasi tuo menku daviniu. Nėra jokios informacijos, kad parduotuves pasiektų papildomos maisto siuntos", - pasakojo japonas Tsugitaka Chiba iš Sendai. Tačiau šio miesto gyventojams kiek lengviau - dauguma jų turi elektros ir vandens. Tuo metu arčiau vandenyno esančiuose kaimeliuose ir miesteliuose to nėra. Trūksta ir maisto.

Manoma, kad šiaurės rytų regione evakuotųjų skaičius siekia 440 tūkstančių. Daugybė jų apsistojo laikinose prieglaudose, tačiau atokesnėse vietose gyvenę žmonės tebelaukia maisto ir vandens. Į labiausiai nukentėjusius regionus vyriausybė pasiuntė 100 tūkst. karių, 120 tūkst. antklodžių, 120 tūkst. vandens butelių ir 110 tūkst. litrų benzino. Tačiau tai tik laikinos priemonės, o norint atkurti normalią tiekimo grandinę prireiks daugiau laiko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"