TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Trumpinant Kremliaus melo kojas

2015 09 16 9:00
AFP/Scanpix nuotraukos

Rusijos propaganda – liga, jos reikia saugotis ir saugoti kitus, taip teigia vienas iš internetinio tinklapio „Stopfake.org“ įkūrėjų Ruslanas Deiničenka. Žurnalistas ir dėstytojas daug mieliau užsiimtų kita veikla užuot kovojęs su Kremliaus skleidžiamu melu apie Ukrainą, tačiau tai daryti jam atrodo reikalinga. 

„Stopfake“ iniciatyvos ėmėsi Mohylos žurnalistikos mokyklos alumni, studentai bei dėstytojai, vėliau prie jų prisijungė žurnalistai, programuotojai, vertėjai ir kiti, kuriems rūpi „jų šalies ir jos žmonių likimas“, kaip pristatoma tinklapyje. Darbas pradėtas daugiau nei prieš metus – 2014-ųjų kovą. Nuo tada, kaip pasakojo į sostinę dėl Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusios konferencijos apie hibridines grėsmes saugumui atvykęs R. Deiničenka, Rusijos pasakojimai apie Ukrainą tapo kurs kas meistriškesni.

Ilgos melo kojos

Vienas pirmųjų „Stopfake“ demaskuotų melų buvo apie neva nukirstus medžius Nepriklausomybės aikštėje Kijeve, kitaip žinomoje kaip Maidanas. Iš tiesų rusiškos televizijos kadruose rodyta visiškai kita vieta, o medžiai su kulkų žymėmis vis dar mena „Orumo revoliucija“ ukrainiečių vadinamus įvykius. Žurnalistai surado vietą, kurią nufilmavo „Pervyj kanal“, ir įrodė, kad reportažas – klastotė. Kitas pavyzdys – 2014 metų kovą Rusijoje pranešta, kad tūkstančiai ukrainiečių prašo Rusijos prieglobsčio, nes bėga iš „fašistų“ valdomos šalies. R. Deiničenkai pakako susisiekti su Rusijos Federaline migracijos tarnyba, kad įrodytų, jog tokių duomenų nėra.

Sakoma, kad melo kojos trumpos, tačiau „Stopfake“ žurnalistų darbas gali pareikalauti net keleto dienų, ieškant įrodymų, leidžiančių jį demaskuoti. „Užtrunka surasti įrodymus. Kol nesame šimtu procentų tikri dėl suklastojimo fakto, medžiagos nepublikuojame“, – kalba ukrainietis.

R. Deiničenka / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Praėjusią savaitę Rusija apkaltino Arsenijų Jaceniuką kovojus Čečėnijos sukilėlių gretose ir kankinus rusų karius Grozne 1994–1995 metais. „Laisvosios Europos“ radijas pacitavo Ukrainos premjero atstovę spaudai, teigusią, kad Rusijos teisėsaugininkams reikalinga psichiatrų ekspertizė. Ką su tokiu propagandiniu pareiškimu darytų „Stopfake“? Anot R. Deiničenkos, vien paneigimo iš premjero pusės nepakaktų, jie ieškotų įrodymų, ką konkrečiai tuo metu A. Jaceniukas veikęs, kur buvęs.

Klaidinančios antraštės ir aktoriai

Pastaruoju metu pasirodančioms suklastotoms naujienoms demaskuoti prireikia daugiau pastangų, teigia pašnekovas. Pavyzdžiui, gegužės mėnesį Rusijos žiniasklaida pranešė apie Kijevo planus nugriauti paminklą fašizmo aukoms. „Nieko šventa: Ukrainos nacionalistai pažadėjo sunaikinti Babi Yar monumentus“, – skelbė antraštė interneto portale „Sputnik“. Jų informacijos šaltinis buvo ukrainiečių laikraštis „Vesti“. „Stopfake“ išsiaiškino, kad pastarojo redakcija šią naujieną sužinojo iš vieno vyro, kuris tiesiog perpasakojo, ką girdėjęs iš kitų žmonių. Gandai apie nežinomų asmenų diskusijas dėl paminklo nugriovimo pristatyti kaip valdžios sprendimas. „Tokią manipuliaciją nelengva demaskuoti“, – komentuoja R. Deiničenka, pridurdamas, kad rusų žiniasklaida neretai klastoja antraštes. Žinodami auditorijos įpročius skaityti tik naujienų pavadinimus, jie iškreipia faktus, pateikiamus tekste.

Be to, rusiška žiniasklaida pasitelkia ir teatro elementus. Pavyzdžiui, „RIA Novosti“ bei „RT“ Ukrainos klausimais nuolat kalbindavo „geopolitikos ekspertą“ iš JAV Ericą Draitserį. Pasirodo, jog iš tiesų Niujorke jis bedirbąs automobilių draudimo bendrovėje. Galima prisiminti ir internautų šaltiniu pokštams tapusią moterį, kuri Rusijos televizijose pasirodydavo vis kituose vaidmenyse: Donecko gyventojos, kario iš Odesos motinos, nukentėjusios nuo „chuntos“, kaip rusai vadina Ukrainos valdžią, kijevietės ir pan.

Išsilaiko iš aukų

„Mums svarbiausias pasitikėjimas. Nesame niekaip susiję nei su Ukrainos, nei su jokia kita valdžia. Darome tai, kuo tikime, – kalba pašnekovas. – Sakyčiau, kad tai viena iš „Orumo revoliucijos“ pasekmių. Ukrainos piliečiai nustojo aklai kliautis valdžia. Jei kažko nori – ima ir daro patys arba spaudžia vyriausybę. Savanoriai padėjo reformuoti kariuomenę, policiją, tas pats daroma ir su teismais“. R. Deiničenkos teigimu, po Oranžinės revoliucijos 2004 metais iš valdžios daug tikėtasi, o dabar žmonės mąsto kitaip.

Apie 15-20 asmenų pradėjo dirbti su „Stopfake“ iniciatyva savanoriškais pagrindais, visi turėjo kitus darbus. Visgi, kaip pasakoja ukrainietis, ši veikla kartais užima net daugiau laiko nei pagrindinis darbas. Pirmuosius metus jie išsilaikė tik iš skaitytojų aukų, o 2015-aisiais gavo lėšų iš dviejų organizacijų (George‘o Soroso įkurto Tarptautinio Renesanso Fondo bei JAV Kongreso finansuojamo Nacionalinio demokratijos fondo) bei Čekijos ambasados. Pastaroji skyrė pinigų puslapio vertimui į rumunų kalbą.

Apskritai tinklapį skaityti galima keturiomis kalbomis. Ne tik rusiškai bei angliškai, bet ir minėtąja rumunų bei ispanų. Pašnekovas pastarąjį kiek stebinantį faktą paaiškina paprastai: komandoje yra žmogus, norintis versti į ispanų kalbą. Pasak jo, tinklapio autoriai atviri pasiūlymams, jei atsirastų entuziastų, jie galėtų versti ir į lietuvių. Prisijungti prie komandos galima ir kitais būdais. Pavyzdžiui, siunčiant viešojoje erdvėje pastebėtus Rusijos propagandos pavyzdžius.

Muilo operų pavojus

„Stopfake“ reguliariai stebi pagrindinius Rusijos televizijos kanalus bei naujienų agentūras – „Pervyj kanal“, „Zvezda“, „RT“, „RIA Novosti“, „Rossiya Segodnya“. Taip pat jie analizuoja propagandą, pastebėtą kitose Rusijos ar Ukrainos žiniasklaidos priemonėse, atkreipia dėmesį į skaitytojų atsiųstas nuorodas. „Kartais imamės demaskuoti ir socialiniuose tinkluose išplitusias itin populiarias melagingas naujienas“, – priduria pašnekovas. Trečdalis jų auditorijos – rusai, kitas trečdalis – ukrainiečiai, likę – iš kitų šalių. Pastaruoju metu lankytojų skaičius tinklapyje traukiasi. Tačiau jie rengia savaitinę apie septynias minutes trunkančią video apžvalgą, kurią naudoja keletas regioninių televizijos kanalų.

Tinklapyje viešinama, kaip komanda nustato, kad vaizdo medžiaga, nuotraukos ar liudininkų citatos suklastotos. Internete jie mielai dalijasi šiais įrankiais su visais norinčiais užkirsi kelią Rusijos propagandai. Be to, organizuoja mokymus žurnalistams.

Pašnekovas pasakoja, kad per dešimtmečius, kuomet Ukrainos žiniasklaidos rinka buvo atvira Rusijos televizijai, žiūrovai ypač pamėgo rusiškas muilo operas. „Jos kūrė Rusijos kaip sėkmingos šalies, kuriai vadovauja protingi lyderiai, įvaizdį. Geri keliai, didelės pensijos, atlyginimai, jokios korupcijos... Nemažai daliai rusakalbių ukrainiečių šitaip įpiršta idėja, kad būtų gerai ten gyventi. Tačiau tikrovė Rusijoje kitokia nei rodoma serialuose apie Rusijos herojus, kariuomenę ar specialiąsias tarnybas“, – kalba jis.

Valstybę išgelbėjęs sprendimas

R. Deiničenka pritaria rusiškų televizijos kanalų uždraudimui Ukrainoje, nors šį žingsnį, žengtą ir Lietuvoje bei Latvijoje, kritikuoja tokios žmogaus teises ginančios organizacijos kaip „Freedom House“. Teigiama, jog cenzūra nėra tinkamas atsakas į propagandą. Pasak žurnalisto, rusiškos televizijos išgrūdimas iš eterio pakeitė ukrainiečių požiūrį į Rusiją: palankiai žiūrinčių į šią valstybę sumažėjo bent trečdaliu. „Šis sprendimas teisingas, dėl jo valstybė dar egzistuoja. Kitu atveju būtume netekę ne tik Rytų, bet ir pusės Ukrainos gyventojų širdžių“, – teigia jis. Dar priduria, kad normaliu atveju draudimai informacijos šaltiniams neturėtų būti taikomi, tačiau karo metu Rusijos televizijoms Ukrainoje – ne vieta.

„Man tai panašu į ligą. Nenori užsikrėsti – laikykis atokiau. Ukrainoje saugome savo žmones nuo Rusijos televizijų įtakos. Europa taip pat gali joms užsiverti: nesuteikti licencijų retransliacijoms, nekviesti jų korespondentų į renginius, skatinti ekspertus nedalyvauti jų rengiamose laidose, neduoti interviu. Paprasčiausias izoliavimas“, – į klausimą, ką daryti, atsako žurnalistas. Jis pasisako ir už sankcijas propagandinės žiniasklaidos vadovams bei darbuotojams: apriboti jų judėjimą ES, įšaldyti sąskaitas ir pan.

Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje finansinės sankcijos jau taikomos „Rossiya Segodnya“ direktoriui Dmitrijui Kiseliovui. „Žinodami, kokios pasekmės laukia, jie geriau pagalvos prieš publikuodami tokias nesąmones kaip istorija apie nukryžiuotą berniuką“, – teigia pašnekovas. „Pervyj kanal“ transliuotas reportažas apie neva Ukrainos karių prie lentos prikaltą trimetį Slovjanske sukėlė pasipiktinimo audrą ne tik Ukrainoje, bet ir pačioje Rusijoje dėl smarkiai perlenktos propagandos lazdos.

Netikroviškumo grėsmė

Neseniai apžvalgininkas Peteris Pomerancevas žurnale „The Atlantic“ rašė, kad Rusija kelia „netikroviškumo grėsmę“. Ji perkuria tikrovę masinėmis haliucinacijomis, vėliau tampančiomis politiniais veiksmais. Absurdą, transliuojamą iš televizijos ekranų, didelė dalis Rusijos gyventojų priima kaip faktą ir kartais tai iš tiesų įgyvendinama praktikoje. R. Deiničenka priduria, kad Rusija kuria kitą realybę, nuolat kartodama tam tikrus išsigalvojimus, pavyzdžiui, kad Kijevas – fašistų miestas, ir žmonės galų gale nustoja skirti mitą nuo tikrovės. Jie ima naudoti propagandos brukamus žodžius kasdienėje kalboje, tarkime, dabartinę Ukrainos Vyriausybę vadindami „chunta“.

Kremliaus valdymas grindžiamas melu, kalba pašnekovas, jis primena, kad iškart po Krymo okupacijos Vladimiras Putinas neigė Rusijos karinius veiksmus. Tik vėliau imta kalbėti, kad Rusijos kariuomenė atėjo „apginti“ vietinių rusakalbių. Pasak žurnalisto, diskursas pasikeitė, kai pamatyta, kad Rusijos žmonės palaiko Krymo aneksiją. V. Putinas sulaukė meto, kuomet galėjo prisiimti nuopelnus. „Kremlius vis dar neigia savo vaidmenį Donbase, mat dar neaišku, kokie bus rezultatai“, – pokalbį baigia ukrainietis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"