TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ukraina negali vaidinti antraeilio vaidmens

2011 08 24 0:00
"Mes norime, kad mūsų žmonės didžiuotųsi, jog gyvena Ukrainoje", - sako Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenko.
Petro Malūko nuotrauka

1991 metų rugpjūčio 24 dieną Ukraina buvo paskelbta nepriklausoma valstybe ir šiemet švenčia 20-ąsias Nepriklausomybės metines. Ta proga kalbamės su Ukrainos ambasadoriumi Lietuvoje VALERIJUMI ŽOVTENKO.

- Sveikindama tokios svarbios šventės proga norėčiau paklausti, ką ukrainiečiams reiškia tie 20 nepriklausomybės metų - juk jie pirmą kartą gyvena valstybėje, kurioje patys sau šeimininkai?

- Ukraina visada kovojo už nepriklausomybę. Apie mus pasaulis beveik nieko negirdėjo, nes ilgai buvome Rusijos imperijos dalis, o Kijevo Rusia apskritai mažai kam žinoma. Dar 1654 metais Bogdanas Chmelnickis pasirašė sąjunginę sutartį su Rusija, taip norėdamas parodyti, kad Ukraina - nepriklausoma valstybė. Visi žinome, kas iš to išėjo. 1918 metais Ukraina vėl trumpam buvo tapusi nepriklausoma, bet buvo per silpna apsiginti. Vakarų Ukraina siekė nepriklausomybės ir per Antrąjį pasaulinį karą. O kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, ukrainiečiai suprato, kad šio šanso tikrai negalima praleisti.

Dabar mes turime savo herbą, himną, Konstituciją. Tai didžiulis gėris, nes galime realiai įtvirtinti savo identitetą, visam pasauliui skelbti, kad yra tokia valstybė Ukraina, ir puoselėti savo kultūrines vertybes. Dar noriu priminti, kad 1994 metais Ukraina atsisakė branduolinio ginklo, nors buvo trečioji branduolinė valstybė pasaulyje. Bet Ukraina visada buvo taiki, jos istorijoje nėra grobiamųjų karų. Taip, mes daug kariavome, tačiau visą laiką tik gynėmės. Mes niekada nepuolėme kitų.

Nepriklausomybė mums reiškia, kad galime save pristatyti pasauliui kaip demokratinę, taikią ir modernią valstybę. Manau, lietuviams nereikia aiškinti, ką reiškia nepriklausomybė. Dar dirbdamas Latvijoje, kur penkerius metus vadovavau Ekonominei misijai, o paskui tapau laikinuoju reikalų patikėtiniu, pajutau, kad reikia sakyti ne Pabaltijis, o Baltijos šalys. Suprantu lietuvius, latvius ir estus. Valstybė - tai daugiau nei kraštas ar regionas. Jei neliktų mažų valstybių kultūrinio identiteto, pralaimėtų visa Europa.

- Tačiau visą laiką matome, kaip Ukrainoje inirtingai tarpusavyje kovoja įvairios jėgos, nesibaigia mitingai, protesto akcijos, net Radoje parlamentarai kimba vienas kitam į atlapus. Ar tai lemia karštas ukrainiečių temperamentas?

- Nepriskirčiau to ukrainiečių temperamentui. Ukraina - didelė, skirtingi žmonės gyvena jos rytuose ir vakaruose. Tokį nesusikalbėjimą veikiau siečiau su jauna demokratija. 20 metų - labai trumpas laikotarpis, mums trūksta parlamentarizmo, demokratinės visuomenės patirties, pas mus tik kuriasi visuomeninės organizacijos. Žmonės turi išmokti diskutuoti su valdžia, tačiau tai, kad jie gali išeiti į gatves ir kalbėti apie jiems rūpimus dalykus, - demokratijos ženklas.

Nė vienoje kitoje valstybėje nepamatysite tiek diskusijų, kaip mūsų televizijose. O juk tik viena iš jų - valstybinė. Ir tos diskusijos - tikrai įdomios. Rusijoje to jau nebeliko. Tai rodo mūsų šalies dinamiką, kad žmonėms ne vis vien, kas vyksta jų krašte. Žmonės nori, kad juos girdėtų ir vyriausybė, ir prezidentas. Ir jie girdi - tai didelis mūsų demokratijos laimėjimas.

O tai, kas vyksta gatvėse, priskirčiau skausmingam jaunos valstybės brendimui. Žmonių išėjimą į gatves valdžia vertina kaip šaltą dušą, bet tai nekelia jai baimės. O tai, kad kartais deputatai kimba vienas kitam į atlapus, rodo, kad jie turi jėgų savo interesams ginti.

- Lietuvoje atsiranda žmonių, kurie kilusius sunkumus ima tapatinti su nepriklausomybe. Vieni pasiduoda pesimistinėms nuotaikoms, kiti sako, kad komunistų laikais gyveno geriau, treti bėga į užsienį laimės ieškoti. Ar tai būdinga ir ukrainiečiams?

- Esu dar tik du mėnesius Lietuvoje, tačiau nepastebėjau, kad žmonės būtų nusivylę nepriklausomybe ar demokratija. 2004 metais Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) atsivėrė durys į visą pasaulį. Manau, jauni žmonės važiuoja norėdami pažinti kitas šalis, save išbandyti, kiti mano, kad užsienyje bus lengviau, nors ten tikrai ne lengviau. Žmonės bėga iš tėvynės ir dėl finansų bei ūkio krizės, kuri prasidėjo Jungtinėse Valstijose, bet smogė Europai ir ypač - mažoms valstybėms. Kilo nepasitenkinimo reakcija - juk žmonės dirbo, stengėsi, o tapo dar blogiau. Bet tai globalus reiškinys.

Mes taip pat patyrėme krizės pasekmes, tačiau ukrainiečiai netapatina jų su nepriklausomybe, net tokių kalbų nesu girdėjęs. Tiesiog globalūs procesai skverbiasi į mūsų gyvenimą, o mes tam nebuvome pasirengę - krizė, atrodė, toli ir mūsų nepalies. Bet palietė.

Ukrainoje buvo trys emigracijos bangos. Pirmoji - po Pirmojo pasaulinio karo, kai daug žmonių paliko tėvynę. Antroji - labiau prievartinė - kilo per Antrąjį pasaulinį karą, kai žmonės prievarta buvo vežami darbams į Vokietiją ir dėl įvairų priežasčių atgal nebegrįžo. Trečioji banga kilo, kai Ukrainai tapus laisvai atsirado galimybė važiuoti į užsienį ieškoti geresnio atlyginimo. Nemažai ukrainiečių išvyko į Ispaniją, Italiją, Portugaliją. Ukrainiečiai - darbštūs žmonės, todėl užsienyje vertinami. Tik nedidelė jų dalis grįžta į tėvynę. Ukrainoje gyventojų sumažėjo nuo 50 iki 46 mln., tačiau tai lėmė ne tik emigracija, bet ir mažas gimstamumas. Pastaruoju metu emigracija mažėja, nes gerėja gyvenimas pačioje Ukrainoje.

- Kokius išvardytumėte didžiausius Ukrainos laimėjimus per 20 nepriklausomybės metų. Kuo labiausiai didžiuojasi ukrainiečiai?

- Išsprendėme posovietinės ekonomikos problemas. Mūsų tikslas - integruotis į Europą, tam pritaria tauta, todėl yra stiprus palaikymas. Svarbiausias mūsų prekybinis partneris - Europos Sąjunga.

Mes esame europiečiai ir pasisakome už europines kultūrines bei demokratines vertybes. O ir žmonės ėmė gyventi geriau, Kijeve nuėjęs į prekybos centrą neatsistebiu, kiek daug žmonės perka. Tačiau liko didelis skirtumas tarp turtingiausių ir vargingiausių gyventojų, mes turime nemažai sunkiai besiverčiančių žmonių. Vis dėlto formuojasi ir vidurinė klasė, kuri kaip valstybės šerdis daro visuomenę stiprią ir stabilią.

Kaip minėjau, žmonės nebijo išeiti į gatves, kad išsakytų savo nuomonę, gina savo teises teismuose. Be to, tapome atviri pasauliui - ukrainiečiai keliauja ir priima svečius pas save. Geriausias to įrodymas - Europos futbolo čempionatas, kurį 2012 metais rengsime kartu su Lenkija. Tai išskirtinis įvykis, kaip lietuviams Europos krepšinio čempionatas. Tai proga ukrainiečiams pasijusti tikrais europiečiais. Čempionatui skiriami dideli pinigai, statomi viešbučiai ir stadionai. Kai UEFA atstovai Donecke pamatė naują "Šachtar" stadioną, pasakė, kad kito tokio didelio ir modernaus Europoje nėra. Tad, kalbėdami apie nepriklausomybės pliusus ir minusus, pamatysime, kad pliusų - neabejotinai daugiau. Todėl mūsų šalyje neišgirsite kalbų, kad jau verčiau Ukraina būtų likusi SSRS sudėtyje.

- Kaip įvertintumėte dviejų nepriklausomų valstybių - Lietuvos ir Ukrainos - santykius?

- Jie visada buvo draugiški, aktyvūs ir intensyvūs, mus siejo ir bendra istorija, bendri prioritetai ir europietiškos vertybės. Tapusi nepriklausoma Ukraina iš karto užmezgė diplomatinius santykius su Lietuva, o 1996-aisiais tapome strateginiais partneriais, t. y. palaikome vieni kitus globaliniu mastu. Taip pat įkurta Ukrainos ir Lietuvos prezidentų taryba, kurios pirmasis posėdis įvyko 2006-ųjų sausį. Džiaugiuosi galėdamas konstatuoti, kad tarp Lietuvos ir Ukrainos vyksta aktyvus ir pasitikėjimo kupinas dialogas pačiu aukščiausiu lygiu. Mes remiame sėkmingą Lietuvos pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), stengiamės perimti Lietuvos patirtį, nes 2013 metais šiai organizacijai pirmininkaus Ukraina. Birželio mėnesį Ukrainos delegacija dalyvavo konferencijoje Vilniuje, skirtoje žurnalistų saugumui ESBO regione užtikrinti, šių metų pabaigoje numatomas Dalios Grybauskaitės vizitas į Ukrainą. Nesvarbu, kad keičiasi prezidentai ir vyriausybės, santykiai tarp mūsų valstybių nesikeičia. Visi Lietuvos vadovai nuoširdžiai siekia, kad Ukraina būtų priimta į ES, nes mūsų valstybę Lietuva turės kaip gerą ir patikimą sąjungininkę. 2013 metais, kai Lietuva pirmininkaus ES, tikimės, kad Ukraina galės tapti bent jau asocijuota ES nare.

Geri ir mūsų ekonominiai ryšiai. Iki krizės prekybos apyvarta buvo pasiekusi 1 mlrd. dolerių, paskui buvo smukimas, tačiau šiuo metu apimtys vėl didėja. Tarp Klaipėdos ir Iljičiovsko kursuoja traukinys "Viking", tačiau Ukraina siekia, kad jo maršrutas išsiplėstų. To nori ir Moldova bei Gruzija, tuo domisi ir didelį ekonominį potencialą turintis Azerbaidžanas bei Turkija, pristatanti save kaip jungtį tarp Europos ir Azijos. Jei "Viking" maršrutas pailgės, galėsime kalbėti apie naują prekybos lygmenį. Kaip Lietuva yra tarpininkė tarp Rytų Europos ir Skandinavijos, taip Ukraina yra tarpininkė tarp Europos ir Rytų. Mes esame pasirengę padėti Lietuvai spręsti ekonomines problemas, nes turime gerus santykius su Azerbaidžanu ir Rusija, taip pat importuojame daug kuro iš Mažeikiuose esančios naftos gamyklos. Mūsų ryšiai - platūs ir įvairiapusiai. Jei padėsime vieni kitiems, laimės ir Ukraina, ir Lietuva.

- Ukraina - didelė ir turtinga valstybė, turinti daug gamtinių išteklių, derlingą žemę, išsilavinusių žmonių. Taigi turi visas galimybes tapti viena stipriausių valstybių pasaulyje. Kada tai įvyks?

Taip, mūsų ištekliai - didžiuliai, o žmonės - kvalifikuoti ir darbštūs. Tačiau kalbas apie lyderiavimą reikia vertinti blaiviai, nes mes nelyginame savęs nei su Rusija, nei su Kinija. Senoji Europa taip pat konkurencinga ir niekam nereikia naujų konkurentų. ES, JAV, Kinija, Rusija, Indija - tai globalios žaidėjos ir mes į jų žaidimą nesikišame. Tačiau 46 mln. gyventojų turinti Ukraina negali vaidinti antraeilio vaidmens. Ji gali tapti Juodosios jūros regiono ir Rytų Europos lydere. Bet mes nenorime su niekuo varžytis. Mes siekiame pragmatinių abiem pusėms naudingų santykių, praktiško atsirandančių problemų sprendimo. Norime sukurti valstybę, kuri būtų gerbiama ir draugiškai sugyventų su kitomis valstybėmis, tiek didelėmis, tiek mažomis. Mes nieko neskriausime, bet ir niekam neleisime lipti mums ant galvos. Žinoma, darome klaidų, tačiau nenorime nieko mokyti. Mes už lygiateisius santykius, nors ne visi tam pasirengę.

Esame jauna valstybė, norinti sukurti demokratinę visuomenę, perimti viską, kas pasaulyje geriausia. Mes norime, kad mūsų žmonės didžiuotųsi, jog gyvena Ukrainoje. Tai nebus lengva padaryti. Šiuo metu mūsų prezidentas ėmėsi administracinės reformos, kad sumažintų biorokratijos įtaką ir sustiprintų visuomenines institucijas. Vyriausybė pradeda pensijų reformą, kuriai visuomenė nepritaria, nes ketinama ilginti pensinį amžių. Tačiau ši reforma būtina, kitaip ateityje neturėsime iš ko mokėti pensijų ir gerai, kad mūsų vyriausybė turi drąsos priimti nepopuliarius sprendimus ateities kartų labui.

Manome, kad geriau judėti į priekį mažais žingsneliais, nei po šuolio patekti į duobę. Nenorime taikyti kitų valstybių modelių, nes nenorime kartoti ir jų klaidų. Kiekvienos tautos savas mentalitetas, net ukrainiečiai ir rusai labai skirtingi. Ir tai gerai. Džiaugiuosi matydamas skirtumus, o ne visur vienodus prekybos centrus.

- Kaip prognozuojate, ar pavyks ukrainiečiams kitais metais tapti Europos futbolo čempionais?

- Mūsų labai stiprus klubinis futbolas. Gerai žinomos Europos turnyruose dalyvaujančios ir laiminčios komandos "Šachtar", "Dinamo", "Metalist". Tačiau nacionalinei rinktinei dar trūksta patirties, nors ji buvo patekusi ir į pusfinalius. Čempionate žais geriausios Europos komandos, bet ir Ukraina turi šansų laimėti, nes, kaip sakoma, namuose ir sienos padeda. Jei į finalą ir nepateksime, tai prizininkais tikrai būsime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"