TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ukraina yra amžina, Lietuva yra amžina

2015 03 13 6:00
Andrijus Parubijus buvo vienas iš Maidano revoliucijos komendantų. SIPA/Scanpix nuotrauka

Prieš 25 metus į lietuvių kovą už laisvę ukrainiečiai žvelgė kaip į pavyzdį. Po 25 metų mūsų šalys vėl stovi petys į petį agresijos akivaizdoje. Apie tai "Lietuvos žinios" kalbasi su Lietuvoje apsilankiusiu Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininko pirmuoju pavaduotoju Andrijumi Parubijumi.

- Esate patyręs politikas, dirbote dar tada, kai Ukraina tik siekė nepriklausomybės. Prieš metus buvote vienu iš Maidano komendantų. Patyrėte ir šilto, ir šalto.

- Kaip ir prieš metus Maidane, taip ir dabar, kai Ukrainoje vyksta karas, daug mąstai, supranti gyvybės kainą. Maidane buvo vienaip, o dabar... Dabar žūsta tūkstančiai ukrainiečių, prarandame tūkstančius gyvybių. Tačiau yra idėja, yra aukštesnis tikslas. Atsiranda suvokimas, kad mūsų gyvenimas – tik epizodas, esame tik dulkės šioje žemėje. Tačiau kai kas yra amžina: Ukraina amžina, Lietuva amžina.

Kai gyvybei gresia pavojus, supranti, kaip viskas reliatyvu. Gal mirsi 70-ies kur nors Italijos kurorte, o gal visai netrukus čia pat. Štai neseniai, prieš Naujuosius, man po kojomis metė granatą. Per stebuklą likau gyvas. Pasisekė. Vis dėlto tokie dalykai žmogų išmoko, kas yra žaidimas su mirtimi. Gali įžvelgti net tam tikrą jo žavesį, pajusti šio žaidimo „kaifą“.

Maidane žmonės pakilo ir su mediniais skydais stojo prieš 10 tūkst. iki dantų ginkluotų tuometinės valdžios sargų. Kas galėjo patikėti, kad nugalės ne ginklai, o žmonių valia? Kai Vladimiras Putinas siuntė savo diversantus į Ukrainą, jis manė, kad viskas vyks taip lengvai ir sklandžiai, kaip jis įpratęs Rusijoje. Dniepropetrovskas buvo tradiciškai laikomas Viktoro Janukovyčiaus Regionų partijos teritorija. Tačiau kai ten pasirodė rusų diversantai, žmonės pakilo ir juos išginė. Ne vietos valdžia ar milicija, o paprasti žmonės. Susibūrė ir išvijo įsibrovėlius.

Dauguma tų žmonių – rusakalbiai, net nemokantys ukrainietiškai. Tačiau Ukraina – jų valstybė, jų tėvynė. Ir jie stojo jos ginti. V. Putinas to nesitikėjo. Nesuprato, kokie tai žmonės, nesuvokė, kas yra laisvi žmonės.

- Šiandien Ukrainoje - nauja vyriausybė, naujas prezidentas. Kaip politikos senbuvis pasakykite, ar jie pateisina ukrainiečių lūkesčius? Ar žmonės jais pasitiki?

- Vadinate mane senbuviu. (Šypsosi.) Taip, politikoje esu seniai. Prisimenu, kai man buvo 17 metų, buvau čia, Vilniuje, kad slapčia spausdinčiau patriotinę spaudą. Tuo metu nė svajoti nesvajojau apie tokius dalykus kaip valdžia, Aukščiausiosios Rados mandatas. Klausimas tada buvo vienas: už tai, ką darau, mane įkalins tuoj pat ar kiek vėliau?

Tai buvo kova už Ukrainos nepriklausomybę. Ta kova nesibaigė, ji truko visus pastaruosius metus. Gal tik po Maidano iš tiesų įžengėme į tikros nepriklausomybės laikus. Kalbant apie dabartinę valdžią, galima pažymėti vieną dalyką: pirmą kartą aukščiausiojoje šalies valdžioje turime proeuropietišką ir netgi proukrainietišką daugumą. Pirmą kartą turime galimybę imtis tikrų reformų. O tuo pat metu dar turime gintis nuo vienos stipriausių pasaulyje armijos agresijos. Tokią situaciją galima palyginti su lėktuvo remontu skrydžio metu.

Kai mus kritikuoja dėl pernelyg lėto reformų įgyvendinimo, reikia pripažinti, kad čia yra tiesos. Bet juk tie pokyčiai, ar nauja armija, ar kitoniškai mąstanti valdininkija, negali atsirasti iš nieko, lyg mostelėjus burtų lazdele. Taip nebūna.

Žūtbūtinė kova

- Vis dėlto Maidanas – jau antroji revoliucija per pastarąjį dešimtmetį. Ne tik ukrainiečiai, bet ir mes atsimename, kaip po gaivališkos Oranžinės revoliucijos į valdžią vėl atėjo V. Janukovyčius. Ar įmanoma, kad toks scenarijus pasikartos?

- Tam, kad suprastume šiandienos situaciją, reikia aiškiai įvertinti anuometinę. V. Janukovyčius tada nelaimėjo. Jeigu jis iš tiesų būtų nugalėjęs, šiandien tikrai neturėtume nieko. Būtume dar viena Baltarusija. Svarbiausia, kad anuomet prasidėjo tikros pilietinės savimonės formavimasis. Ėmė formuotis visa karta, kuri suvokė savo atsakomybę ir tai, kad viskas iš tiesų priklauso nuo pačių žmonių.

Ar įmanomas toks pat nesėkmingas scenarijus kaip po Oranžinės revoliucijos? Galbūt. Tai – filosofinis klausimas. V. Putinas daro viską, kad taip ir įvyktų. Aš pats manau, kad toks scenarijus jau nebeįmanomas. Vien todėl, kad išmokome tas pamokas, kurias gavome po Oranžinės revoliucijos. Tuo metu patriotines jėgas skaldė vidinė konkurencija. Manau, kad dabartiniai šalies vadovai suvokia, kokia didžiulė atsakomybė jiems tenka, ir ano laikotarpio klaidų nebekartos. Jie žino, kuo tai gali baigtis. Tarkime, prezidentas ir premjeras gali nesutarti tam tikrais klausimais, tačiau tiek jie, tiek Aukščiausiosios Rados frakcijų vadovai suvokia jiems tekusią atsakomybę ir vertina ją labiau nei politinės konjunktūros interesus.

wikimedia.org nuotrauka

- Rusija aktyviai kišosi į Ukrainą anuomet, dirba ta pačia linkme ir šiandien. Atrodo, kad V. Putinas siekia ne tiek grobti teritorijas, kiek išsekinti Ukrainą, vėl sukelti vidinį konfliktą.

- Šiandien Rusija į kovą dėl Ukrainos investuoja kur kas daugiau jėgų ir finansinių išteklių nei po Oranžinės revoliucijos. Vyksta žūtbūtinė kova. Yra karinis frontas, yra ir informacinis, kuris, pasirodo, net svarbesnis. Karo veiksmai kartais net paklūsta informacinio fronto diktatui. Rusija daro absoliučiai viską, ką gali, kad tik griautų Ukrainą iš vidaus.

Pažvelkime: tie žmonės, kurie prieš metus ėjo į gatvę su Georgijaus juostelėmis ir Rusijos vėliavomis, šiandien jas suslėpė ir rėkia apie socialines ir ekonomines problemas, reikalauja „apginti“ mūsų kareivius. Turi naują taikinį, kiršina Ukrainą naujais būdais. Didžiausia V. Putino svajonė – sukelti Ukrainoje nuosavą Maidaną. Doneckas ir Luhanskas jam yra ne tikslas, o priemonė. Tikrasis tikslas – Kijevas. Priversti mus paklusti Kremliaus valiai.

Sukčius ir mesijas

- Atrodo, kad V. Putinas iš tiesų tiki savo „šventa“ misija?

- Šis žmogus yra keistas sukčiaus ir mesijo derinys. Viena vertus, jis – sukčius, lobstantis iš savo šalies gamtinių turtų, labai ciniškas žmogus. Kita vertus, imperines svajones ir ambicijas nešantis mesijas.

Būtent todėl tiek problemų turi europiečiai, kurie mėgina su V. Putinu kalbėtis racionaliai. Tai – klaida, nes net jo motyvai yra iracionalūs. Europiečiams atrodo, kad 2 plius 2 yra 4, o V. Putino realybėje 2 plius 2 yra tiek, kiek jis pats užsimano. Todėl Europos ir Rusijos santykiai pasiekė akligatvį. V. Putinas pats nesustos, jį galima tik sustabdyti, nes jis pats supranta ir pripažįsta tik stipresniojo teisę. Tai aiškiai patvirtina jau metus Ukrainoje vykstantis karas. Šis V. Putino karas yra kur kas daugiau nei Debalcevė ar Luhanskas. Tai – visa Ukraina. Tas pats karas vyko dar Maidane. V. Janukovyčius buvo tik marionetė V. Putino rankose.

Nugalėjome tada, nepaisydami fantastiškai nelygių jėgų, nugalėsime ir dabar. Neįmanoma nugalėti žmonių, kurie nebijo paaukoti gyvybių dėl laisvės. Mūsų savanoriai rytuose ne kartą privertė bėgti gausesnes priešo pajėgas. Jie laikosi to paties principo, kurio išmoko Maidane: stovėti lig pabaigos, nepaisant nieko.

- Lietuva kartais sulaukia kritikos dėl nuolatos tarptautinėje arenoje keliamos „isterijos“ dėl pagalbos Ukrainai ir Rusijos keliamos grėsmės. Tačiau mūsų visuomenėje pagalbos Ukrainai klausimas jau seniai peraugo politiką, tuo užsiima daugybė savanorių.

- Lietuviai supranta, kad Ukrainoje vyksta karas ne tik dėl Ukrainos, bet ir dėl visos Europos. Pažiūrėkite, kokias milžiniškas sumas Rusija investavo į Europos kairiųjų ir dešiniųjų radikalų judėjimus, kiek investavo į tai, kad suskaldytų Europą, supriešintų Europą ir JAV. Lietuviai tai supranta, kaip ir latviai, estai ar lenkai. O štai Vokietijoje šio supratimo stinga. Prieš šimtus metų lietuviai ir ukrainiečiai Mėlynųjų Vandenų mūšyje kartu sustabdė iš rytų plūstančią mongolų ordą. Šiandien mūsų vaikinai vėl stabdo ordą, kuri ir vėl puola iš rytų. Tai globali, civilizacinė kova.

Lietuva labai padeda Ukrainai. Kuo dar galėtų padėti? Likite tokie, kokie esate. Toliau savo veiksmais būkite pavyzdys visiems kitiems. Tie, kurie jus kritikuoja ir vadina isterikais, paprasčiausiai nesupranta, kas vyksta.

Jei reikės, padės Lietuvai

- Kai Rusija 2008 metais užpuolė Gruziją, ten vyko ir lietuvių savanorių. Šiandien mūsų instruktorių ir savanorių yra ir Ukrainoje. Jeigu, neduok Dieve, kiltų grėsmė Lietuvai, ar šalia mūsų stotų ukrainiečių savanoriai?

- Be jokios abejonės. Kaip ir 2008 metais Gruzijoje. Tuo metu ten taip pat buvo ukrainiečių. Padėjome tiek, kiek tik pajėgėme. Tuo metu puikiai supratome, kad tai daug didesnės kovos dalis. O šiandien kai kurie Europos veikėjai mums bando aiškinti, kad taip nėra. Jie stengiasi nematyti grėsmės, siekia derybų ir paliaubų bet kokia kaina. Bet juk trumpiausias kelias į taiką – kapituliacija. Toks kelias ne mums.

Dabar vykstančiame kare jau žuvo daugiau nei tūkstantis jaunų ukrainiečių. Tai – tūkstantis neparašytų knygų, nesukurtų filmų... Tačiau šis karas jau tapo herojiniu epu, kurio mokysis ateinančios ukrainiečių kartos. O ketvirtajame dešimtmetyje Rusija badu išmarino 10 mln. ukrainiečių. Jie mirė tyliai, nepastebimai... Kai šiandien mums sako: nestatykite į pavojų daugiau gyvybių, klausiu: kas atsakys už žūstančius šiandien? Kas atsakys už galbūt dar 10 mln. žuvusiųjų, jei tie tūkstančiai neaukos savo gyvybių šiandien?

Valstybingumo kaina – labai santykinė samprata, jos neįmanoma nustatyti. Bet vėl tapti imperijos dalimi būtų nusikaltimas mūsų vaikams ir anūkams. Vardan to galima bet kokia kaina. Todėl Ukrainai reikia ne taikos, o pergalės. Nugalėjome V. Janukovyčių, nugalėsime ir V. Putiną. Iš šio konflikto Ukraina išeis stipresnė, vieningesnė, atsinaujinusi, apsivaliusi ir atgimusi.

Beje, Rusija dabar taip pat „valosi“ (juokiasi) – siunčią kariauti į Ukrainą įvairiausio plauko padugnes, kurių atgal priimti nebesiruošia. Pasienyje jau sukurti „užtvarų“ daliniai, kurių užduotis - naikinti grįžti sumaniusius „kovotojus“.

- Pas mus atvykote į šventę – valstybės atkūrimo dieną. Kokius įspūdžius išsivežate namo?

- Kovo 11-oji – labai šilta šventė. Pajutau tai viešnagės metu. Pas mus, Ukrainoje, tokios šventės labai pompastiškos. Gal tai vis dar gaji sovietmečio atgyvena... Vilniuje ne kartą girdėjau sakant, kad Lietuva – maža šalis. Tai netiesa.

Prieš 25 metus stovėjome prieš tą pačią blogio imperiją kaip ir jūs. Supratome, kad reikia prieš ją kovoti, tačiau nesiryžome žengti pirmojo žingsnio, laukėme, kad kas nors parodytų pavyzdį. Tai padarė Lietuva. Kai lietuviai garsiai sušuko: „Mes – laisvi žmonės!“, šį šūkį pasigavo milijonai ukrainiečių. Mes taip pat tapome laisvi.

Kai prieš 25 metus žiūrėjome į Lietuvą, niekam nekilo klausimas, kokio ji dydžio, kiek milijonų žmonių joje gyvena. Lietuva ne maža, o didinga šalis. Didinga tuo pavyzdžiu, kurį davė mums, ukrainiečiams. Iš jūsų mokėmės, kaip reikia kovoti dėl nepriklausomybės. Šiandien jūs vėl rodote mums pavyzdį, kaip reikia tausoti ne tik savo laisvę, bet ir padėti ją išsaugoti kitiems, kaip ištiesti pagalbos ranką broliui. Jūs esate didi valstybė. Mūsų šalis sieja bendra šlovinga praeitis, iš kurios išaugo nesunaikinama draugystė. Kovo 11-oji - šventė ne tik lietuviams, bet ir ukrainiečiams. Tą dieną prieš 25 metus išgyvenome už jus, kad tik jums pavyktų. Ir tą pačią dieną vienu balsu su jumis ištarėme: „Mes – laisvi!“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"