TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ukrainiečiai nedvejodami aukojasi dėl savo šalies

2014 08 23 6:00
Reuters/Scanpix nuotrauka

Rugpjūčio 24 d. Ukraina švenčia 23-iąsias nepriklausomybės metines. Nors šiemet šventę temdo Rusijos agresija, ukrainiečiai yra kaip niekada susitelkę ir tvirtai tiki savo pergale.

Pasak Ukrainos ambasadoriaus Lietuvoje Valerijaus Žovtenkos, ukrainiečiai, kaip ir lietuviai, semiasi jėgų iš savo praeities - didingos Kijevo Rusios istorijos - ir už laisvę kovoja su ne mažesne aistra nei Bogdano Chmelnickio sukilimo laikais. Jie neabejoja savo pergale ir gindami šalį nuo užsienio agresijos nebijo aukoti gyvybių. Šiandien Ukraina yra tapusi kovos už laisvę simboliu visam pasauliui, nes iš tiesų jos žmonės kaunasi ne tik už savo nepriklausomybę, bet ir už visiems bendras civilizacijos vertybes. Labai svarbu, kad tai aiškiai suvoktų ir įvertintų Vakarų pasaulis, galintis padėti Ukrainai greičiau pasiekti pergalę, dėl kurios žūsta jos žmonės.

Ryšys su praeitimi

- Rugpjūčio 24-ąją Ukraina švenčia Nepriklausomybės dieną. Net nereikia klausti, kuo ji ypatinga.

- Pirmiausiai norėčiau pažymėti, kad rugpjūčio 23 dieną taip pat minimi svarbūs įvykiai, reikšmingi ir lietuviams, ir ukrainiečiams. Jūs švenčiate Baltijos kelio metines, o mes – Valstybės vėliavos dieną. Šią dieną 1991 metais Ukrainos vėliava buvo pirmą kartą įnešta į parlamento rūmus.

O tų pačių metų rugpjūčio 24-ąją mūsų parlamentas paskelbė Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją. Simboliška, kad šios šventės yra tokios artimos. Tai mus sieja ir vienija, pabrėžia mūsų bendrumą – istorinį ir kultūrinį.

- Lietuviai mėgsta save tapatinti su savo istorija, pavyzdžiui, su Mindaugo Lietuva. Su kuo save tapatina ukrainiečiai? Kijevo Rusia?

- Ukrainos valstybingumo istorija yra labai turtinga. Žinoma, mes prisimename Kijevo Rusią – valstybę, kuri vienijo didžiulę teritoriją, buvo apsišvietusi, aukštos kultūros šalis. Ir šiandien Kijeve yra išlikę tos valstybės simboliai – Aukso vartai arba mūsų svarbiausia šventovė Šv. Sofijos soboras.

Beje, ant soboro sienų vis dar galima išvysti XI amžiaus grafičio pavyzdžių. Ir tada būta chuliganų, bet tai rodo, kad ir paprasti žmonės buvo raštingi. Juk vargu ar tokius „autografus“ palikdavo bajorai.

Kijevo Rusia – mūsų valstybės pagrindas, suformuotas kultūros, švietimo ir demokratijos. Juk ir Kijevo kunigaikštis buvo renkamas miestiečių večėje (susirinkime – aut.).

Vėliau buvo sunkus istorinis laikotarpis. Iš rytų atėjo Orda ir, kaip tai ne kartą buvo nutikę istorijoje, civilizuota šalis krito prieš barbarus. Dar vėliau buvo mūsų bendras su Lietuva laikotarpis, kurio pradžioje Mėlynųjų Vandenų mūšyje kartu sumušėme tą pačią Ordą.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) tapo valstybe, kuri buvo tolerantiška religijoms, nacionalinėms kultūroms. Toje valstybėje niekieno teisės nebuvo pažeidžiamos. Tam tikra prasme LDK buvo dabartinės Europos Sąjungos (ES) pirmtakė.

- Dažno sąmonėje ukrainiečio vaizdinys siejasi su kazoko portretu. Tai atspindi Zaporožės Sičę ir Bogdano Chmelnickio sukilimo epochą.

- Šis laikotarpis mums artimesnis istoriškai. B. Chmelnickis ir pati kazoko sąvoka yra neatsiejami nuo to, kas yra ukrainietis ir kas ukrainietiška. Kijevo Rusios atminimas neturi tokio stipraus ryšio, nes jos palikimą mėgina savintis ir kiti, ne paslaptis - kurie, kaimynai. Tuo tarpu B. Chmelnickio laikotarpis vienareikšmiškai siejasi su ukrainiečių nepriklausomybės siekiu.

Vėliau mums buvo ypač sunkus laikotarpis Rusijos imperijoje. Tuo metu išgyvenome tą patį, ką ir lietuviai: kalbos, tikėjimo, papročių ir net tautinių rūbų bei dainų draudimą.

Buvo trumputis laisvės siekimo laikotarpis 1918 metais, tačiau, kitaip nei Lietuvai, mums tuo metu nepavyko įtvirtinti savo valstybingumo, nes mūsų kraštą tada užplūdo labai galinga bolševikų invazija, kurios negalėjome atremti.

Vis dėlto ir ukrainiečiams, ir lietuviams galiausiai pavyko išsikovoti laisvę, kuria džiaugiamės jau daugiau nei 20 metų. Nors minėdama 23-iąsias nepriklausomybės metines Ukraina išgyvena ypač dramatišką laikotarpį.

Civilizacijų konfliktas

- Šiandien minėdami nepriklausomybės metines ukrainiečiai vėl kaunasi už savo nepriklausomybę.

- Kaip matote, istorija kartojasi. Europos kryžkelėje esančioje mūsų šalyje vėl susikirto du pasauliai – Vakarų ir Rytų. Ukrainiečiai nori, kad jų šalis būtų šiuolaikiška europinė valstybė. Tie, kurie tam trukdo, matyt, nenori kaimynystėje tokios valstybės matyti. Todėl šiandien šalies rytuose mes esame priversti ginti savo nepriklausomybę.

Tai, kas ten šiuo metu vyksta, rodo mūsų laisvės troškimą ne tik laisvajam pasauliui, bet ir agresoriui. Ukrainiečiai parodė, kad yra pasirengę aukoti gyvybes už savo laisvę ir teisę kurti tokią visuomenę, kokios patys nori.

- Ar nesate vieniši kovotojai šiame dviejų pasaulių konflikte?

- Mes nesame vieniši. Žinoma, mums padeda Lietuva, padeda tiek, kiek gali, mums padeda ES, padeda visas pasaulis – JT Asamblėjoje Ukrainą palaikė beveik visos pasaulio šalys. Lietuva remia mus visose tarptautinėse organizacijose, perduoda kitiems žinią apie tai, kad ukrainiečiai šiandien kaunasi ne tik už save, bet ir už bendras Europos vertybes, europietišką gyvenimo būdą. Apie tai kalbėta ir pastarajame Šiaurės aštuonetuko susitikime, kuriame dalyvavo Rados pirmininkas Oleksandras Turčinovas. Visi konferencijos dalyviai pritarė tam, kad šiandien Ukrainoje vykstanti agresija – grėsmė ne tik Ukrainai, bet ir Europos bei pasaulio saugumo sistemai.

O. Turčynovas ne veltui teigė, kad Ukraina gali pati susidoroti su Rytuose esančiais teroristais, bet pagalba mums taip pat reikalinga. Todėl jis ir kalbėjo apie poreikį suteikti mums paramą karinėmis technologijomis, ginkluote.

Niekada nesiruošėme karui, net neįsivaizdavome, kad mus kas nors gali pulti. Juk patys niekada niekam pretenzijų neturėjome. Atvirkščiai, rėmėmės tarptautinėmis sutartimis, kurios garantavo mūsų saugumą ir teritorijos vientisumą. Viena šių sutarčių dalyvė nusprendė jas sulaužyti.

Pergale tiki tvirtai

- Gal ir lėtai, bet Ukrainos pajėgos tvirtai vaduoja teritoriją rytuose. Visiškai suprantamas Ukrainos prašymas padėti ginklais, tačiau kiek realu tokios pagalbos sulaukti?

- Dėl to negali kilti jokių klausimų. Mes būtinai apginsime savo žemę. Žūsime, bet apginsime. Tai visada bus Ukrainos teritorija, kurioje gyvens Ukrainos piliečiai. Klausimas yra tas, kiek pasaulinė bendruomenė suvokia, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, yra grėsmė viso pasaulio saugumui.

Todėl ir galimybė sulaukti konkrečios pagalbos yra reali tiek, kiek problemos rimtumą suvokia Vakarų lyderiai. Kuo geriau jie tai supras, tuo daugiau pagalbos sulauksime.

- Gal europiečiai dar vis neatsigavo nuo šoko, kad mūsų žemyne gali kilti karas?

- Kalbėdami apie šiuolaikinę Europą turime prisiminti, kad tokie žodžiai kaip karas – tai savotiškas tabu europiečiams. Ukrainiečiai šį šoką jau išgyveno. Mes atsigavome ir giname savo šalį. Deja, ši kova reikalauja didelių aukų. Todėl svarbu suvokti, kad pagalba Ukrainai – tai įnašas į saugumo išsaugojimą Europoje.

Esame dėkingi už tą paramą, kurios jau sulaukėme. Turiu omenyje sankcijas, politinį spaudimą agresoriui. Tačiau mums reikia ir elementarių dalykų – neperšaunamų liemenių, šalmų, medikamentų, kitos karinės ekipiruotės. Kad tūkstančiai ukrainiečių savanorių neitų į mūšį plikomis rankomis.

Pasiryžę atremti bet kokį pavojų

- O jei Rusija atvirai įvestų savo kariuomenę į Ukrainą? Gal prisidengdama „taikdarių“, o gal kokiu nors kitokiu pavadinimu?

- Toks pavojus egzistuoja. Esame pasiruošę viskam, nes giname savo šalį, savo nepriklausomybę. Tuo pat metu svarbu, kad šį pavojų suprastų visa Europa. ES buvo apdovanota Nobelio taikos premija už tai, kad sugebėjo užtikrinti taiką žemyne. Šiandien ji turi parodyti, kad yra pajėgi palaikyti taiką, išsaugoti esamą saugumo sistemą ir apginti savo civilizaciją bei kultūrą.

- Jei įvyktų blogiausia, ar Ukraina prašytų tiesioginės karinės paramos?

- Kol kas per anksti užduoti šį klausimą. Kaip jau sakiau, mes patys galime susidoroti su tomis grėsmėmis, su kuriomis susiduriame Donecko ir Luhansko srityse, mums reikia gana elementarios pagalbos. Kita vertus, jei agresija peržengs dabartines lokalaus konflikto ribas, svarstysime ir kitus variantus.

Tikiu, kad to neprireiks, nes tarptautinė bendruomenė jau aiškiai pademonstravo Rusijai savo poziciją ir patvirtino tai veiksmais. Tikiuosi, kad prasidės taikus konflikto sureguliavimo procesas. Žinoma, su ta sąlyga, kad tai bus iš tiesų tarptautinis procesas, kuriame visos šalys dalyvaus lygiais pagrindais. Dar kartą pabrėžiu, niekas nenori kariauti, o pirmiausia – ukrainiečiai, kurie dabar priversti gintis.

Jaučiame paramą ir supratimą iš Rytų Europos šalių – Lietuvos, Lenkijos. Mus sieja bendra skaudi patirtis, bendra kova už išsivadavimą iš sovietų imperijos. Todėl ir šiandien mūsų šalys jautriau suvokia grėsmes ir aštriau į jas reaguoja. Rytų Europa – aktyvus, dinamiškas regionas, galintis išjudinti visą žemyną. Kaip sakė, atrodo, Catherine Ashton, ES vėliava buvo pirmą kartą peršauta Maidane, ukrainiečiai kovojo su ES vėliavomis už tai, kad demokratija ir žmogaus teisės nebūtų tik tušti žodžiai.

Šiandien, minint Baltijos kelio ir Ukrainos nepriklausomybės metines, noriu dar kartą padėkoti Lietuvos žmonėms ir jos vadovams, padedantiems Ukrainos žmonėms. Taip pat noriu pasveikinti Lietuvoje ir kitose šalyse gyvenančius ukrainiečius ir palinkėti jiems likti savimi, išlaikyti ryšį su tėvyne, kuri šiandien tapo kovos už laisvę simboliu visam pasauliui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"