TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ukrainoje sužeistas Rusijos tankistas: „Žinojome, kur važiuojame“

2015 03 03 9:00
Po mūšio prie Debalcevės. Užsienio spaudos nuotrauka

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas viešai šaiposi, kad Ukrainos armija negali atsilaikyti prieš Donbaso šachtininkus ir traktorininkus. O į internetą vis pakliūva nuotraukos bei vaizdo įrašai su ten kariaujančiais ne tik rusais, pastaruoju metu - ir buriatais. Vieną karių, per mūšį prie Debalcevės smarkiai apdegusį tankistą buriatą, kalbino žiniasklaida. Jis nieko neslėpė ir patvirtino, kad Ukrainoje yra Rusijos karinės pajėgos.

20 metų Dorži Batomunkujevo veidas ir rankos apdegusios, pro tvarsčius sunkiasi kraujas. Jis yra tankistas 5 atskirosios tankų brigados, esančios Ulan Udė, Buriatijoje, Rusijoje. Karys buvo sužeistas Lohvynovėje prie Debalcevės, kai šis Ukrainos karių placdarmas buvo supamas. Vyko mūšis ir į tanką pataikė sprogmuo. Viduje buvęs D. Batomunkujevas pradėjo degti. Jam pavyko atidaryti liuką ir išsiropšti. Tada pradėjo voliotis ant sniegu padengtos žemės ir gesinti ugnį. Po to padėjo kiti kariai, baigė gesinti tankistą ir nugabeno ten, kur būtų suteikta medicinos pagalba.

Rusijos leidinio "Novaja gazeta" žurnalistė Jelena Kostiučenko su Rusijos kariu padarė interviu tuo metu, kai jis gulėjo Donecko rajono centrinės klinikinės ligoninės Nudegimų centre.

Kelias

- Kaip patekote į Ukrainą?

- Savo noru. Čia siunčia tik pagal kontraktą tarnaujančius karius. Atvažiavau į Rostovą. Tuo metu buvau šauktinis. Po lapkričio 27 dienos tęsiau tarnybą pagal kontraktą. Mes esame iš 5 atskirosios brigados.

- Ar jūs pasitraukėte iš armijos savo noru?

- Ne.

- Vykote į mokymus?

- Mums sakė, kad į mokymus, bet žinojome, kur važiuojame. Niekam nebuvo paslaptis. Buvau morališkai ir psichologiškai pasiruošęs, kad teks vykti į Ukrainą.

Tankus dar Ulan Udė uždažėme, kai jie buvo pakrauti į traukinio sąstatą. Užtepėme numerius ir ženklus. Nuo uniformų taip pat nuėmėme skiriamuosius ženklus. Tai dėl maskuotės. Pasus palikome kariniame dalinyje, karinus bilietus - poligone.

Vaikinai sakė, kad nereikia klausyti vadovybės, net jei bus pratybos, po to vyksime "chocholų" (taip pravardžiuojami "ukrainiečiai" - red.) sprogdinti. Apskritai daug ešelonų važiavo. Vienas paskui kitą. Prieš mus keliavo "specnazo" vaikinai iš Chabarovsko. O mūsiškiai iš Ulan Udė - dauguma buriatai.

- Koks poligonas?

- Kuzminsko. Ten daug tokių poligonų. Palapinių miesteliai. Vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja. Pamaskvės Kantemirovo brigada atvyko jau po mūsų. Ten buvo desantininkai ir viena tankų kuopa - nedidelės pajėgos. O mūsų tankų - 31. Galima ką nors rimto nuveikti.

- Ar galima buvo atsisakyti?

- Aišku, galima. Niekas neverčia. Buvo tokių, kurie dar Ulan Udė atsisakė, kai pajuto, kad kvepia degėsiais. Vienas karininkas atsisakė.

- Reikia rašyti raportą?

- Nežinau. Aš neatsisakiau. Ir Rostove buvo tokių, kurie atsisakė. Vienas iš mūsų bataliono, pažįstu asmeniškai. Ten iš pradžių iš tiesų vyko mokymai. Kaip ir buvo planuota, jie truko tris mėnesius. Galiausiai dienas pradėjome skaičiuoti, kada baigsis. Mums sakė, kad pamaina jau atvyko, greit reikės ant platformos kelti tankus, mechanikai ir vairuotojai keliaus traukiniu, likusieji iš Rostovo iki Ulan Udė skris lėktuvu. Po to buvo signalas, ir pajudėjome.

- Kada?

- Vasario 8 dieną. Mūsų grupės kapitonas tiesiog pasakė: "Viskas, vaikinai, važiuojame. Parengtis numeris vienas." Vaidinasi, sėdime užvestame tanke. Tada kolona pajuda.

- Greit išvažiavote?

- Mes, karo liaudis, mokame greit susiruošti. Maišelis su daiktais, automatas - ir į tanką. Kai važiavome iš poligono, pasakė, kad viską atiduotume: telefonus, dokumentus. Prie Rusijos sienos sustojome miškingoje vietoje. Kol iki ten atvykome, sutemo. Tada - signalas. Aiškinimų nebuvo. Pasakė: pradedame žygį. Viską supratome ir be žodžių.

- Vadinasi, niekas iš vadų su jumis apie Ukrainą nekalbėjo?

- Ne, nes ir taip visi suprato. Patriotinių nesąmonių taip pat niekas nekimšo. Viską žinojome dar sėsdami į traukinį.

- Supratote, kad kertate sieną?

- Taip. O ką darysi? Juk nesustosi. Yra įsakymas. Buvo aišku, kam ruošiamės ir kas gali būti. Tačiau mažai kas bijojo.

- Kada sužinojote, kad pasiekėte Donecką?

- Perskaitėme užrašą: Doneckas. Kai atvažiavome iki miesto. Ten dar yra parašyta - DLR (Donecko Liaudies Respublika - red.). O, mes Ukrainoje! Iškišau galvą iš liuko apsidairyti. Gražus miestas, patiko. Galiausiai sustojome pastogėje. Mus pamaitino, apgyvendino kambariuose. Ten radome radiją "Sputnik". Kaip tik vyko diskusija, ar Ukrainoje yra Rusijos karių. Visi neigė. O mes gulime ir klausomės: na, taip. Kas gi atvirai pasakys? Mūsų valdžia supranta, kad padėti reikia, o jei atvirai armiją įvestų, pasipiktintų Europa, NATO. Nors suprantame, juk NATO taip pat ten dalyvauja, aišku, kad ginklus tiekia.

Sužeistas tankistas iš Rusijos gydomas okupuotoje Ukrainos dalyje esančio Donecko ligoninėje. / "Novaja gazeta" nuotrauka

Karas

- Kiek tada jūsiškių nuvyko?

- Tankų batalionas - apie 120 žmonių. Dar pėstininkai. Tai viso maždaug 300 karių. Visi iš Ulan Udė. Dauguma - buriatų.

- Vadai vyko kartu?

- Vadai - šaunuoliai. Nebuvo nei vieno, kuris išsigąstų. Mano bataliono vadas apdegė, kaip ir aš. Dabar jis Rostove.

- Buvo žuvusiųjų?

- Ne. Vienam koją nutraukė. Kartu su vadu trys apdegė. Čia kiek atsimenu.

- Kartu su vietiniais kovėtės?

- Ne. Jie užimdavo pozicijas, o kai reikėdavo eiti pirmyn, atsisakydavo, nes esą pavojinga. O mums duotas įsakymas atakuoti. Tai ir darome. Gerai, kad ukrainiečius į "katilą" užspaudėme.

- Debalcevės "katilo" nebėra, Ukrainos kariai pasitraukė.

- Gerai. Vadinasi, iškeltą užduotį atlikome.

- Vadinasi, padėjote apsupti Debaltsevę?

- Taip, padarėme „katilą“. Visiškai apsupome ir stebėjome, stebėjome... Jie bandė prasiveržti – pėstininkų grupės, „Uralais“, šarvuočiais, tankais, viskuo, kuo įmanoma. Mes turėjome įsakymą šaudyti. Ir mes į juos šaudėme. Jie naktį bandydavo prasiveržti. Matai: ten tankas važiuoja, ten žmonės eina, ir šaudai. Šaudmenų negailėjome. Tanke – pilnas kovinis komplektas. Mano tankas labai geras – 72B. Gaila, sudegė.

- Kiek gyvenviečių pravažiavote?

- Tiksliai nepasakysiu, gal keturias. Vieną atmušėme, į kitas tiesiog užvažiavome... (Tyli.) Aš, aišku, nesididžiuoju tuo, ką dariau - kad naikinau, žudžiau. Kita vertus, raminu save, jog tai - dėl taikos, dėl taikių gyventojų: vaikų, senukų, moterų, vyrų... Suprantu, kad anoje pusėje - toks pat žmogus, kaip ir tu. Tačiau jis yra priešas. Žudė nieko nekaltus žmones. Vaikus.

- Su vietos gyventojais bendravote?

- Ne. Jie prie mūsų eidavo. Tačiau mums buvo nurodyta su jais nebendrauti. Kai buvome Makejevkoje, vadovybė apskritai pasakė, kad ten 70 proc. gyventojų yra už "ukropus", todėl reikia būti atsargiems. Kai užvažiavome į Makejevką, tankus paslėpėme parke. O po valandos mus pradėjo apšaudyti iš minosvaidžio. Gerai, kad nuo tokios ugnies galima pasislėpti tanke. Mes juose ir gyvenome.

- Jei 70 proc. už Ukrainą, kodėl ten važiavote?

- Viena gyvenvietė nesvarbu. Jeigu Doneckas nori nepriklausomybės, reikia to pasiekti. Čia kalbėjau su seselėmis ir gydytojais. Jie sako norintys nepriklausomybės ir tokios valdžios, kaip mūsų Vladimiras Putinas.

Ateitis

- Artimieji žinojo, kur jūs?

- Kai mane sužeidė, smarkiai apdegiau, perkėlė į sanitarinę mašiną, daug vaistų suleido, todėl skausmo nejaučiau. Vyrukas iš medikų būrio surinko mano mamos telefono numerį. Pasakiau jai, kad apdegiau. Ir atsijungiau. Tada tas medikas, taip pat buriatas, su ja kalbėjo ir ramino.

- Ar šeimai ką nors mokės?

- Nežinau. Pas mus Rusijoje, kaip tik reikalas prieina iki pinigų, niekas nieko nežino. Gal ką nors išmokės, o gal pasakys, kad seniai esu atleistas.

- Kaip manote toliau gyventi?

- Karo man jau užteko. Noriu taikaus gyvenimo, mokytis, dirbti. Organizmas kovoja, po truputį atsistato. Nepykstu ant saviškių. Nuo to niekas neapsaugotas. Niekas nežino, kas gali nutikti mūšyje. Gal tu, o gal tave. Galbūt ten pasiliksi arba išgyvensi, kaip aš.

- V. Putinui klausimų neturite?

- Prieš nesu nusistatęs. Labai įdomus žmogus. Ir gudrus. Visam pasauliui sako, kad nėra mūsų karinių pajėgų. O pats mus greitai: varote, varote! Kita vertus, Vakarai į Ukrainą gali savo ginkluotę atsiųsti, raketas pastatyti. Tada mes būsime taikiklyje. Todėl suprantu, kodėl tokia mūsų pozicija - kad mūsų neužkabintų. Šiame kare mes giname savo teises.

***

Po interviu praėjusį penktadienį D. Batomunkujevą ir dar du sužeistus karius išvežė į karo ligoninę Rostove prie Dono Rusijoje. Vaikino mama nuėjo iki dalinio Nr. 46108, kuriame sūnus tarnavo, jai pasakė, kad jis yra sąrašuose, vadinasi, karinė vadovybė kario neatsisakė, todėl moteris tikisi, kad gydymą apmokės.

Parengė Rasa PAKALKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"