TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Uzbekistanas ieško įpėdinio

2016 08 31 6:00
Islamas Karimovas sukūrė vieną brutaliausių režimų ne tik Vidurio Azijoje, bet ir visame pasaulyje. Reuters/Scanpix nuotrauka

Uzbekistanas atvertė naują savo istorijos puslapį. Po kraujo išsiliejimo į smegenis mirė 27 metus šalį valdęs prezidentas Islamas Karimovas. Tai iškart pakurstė spėliones, kas užims jo vietą prie strategiškai svarbios Vidurio Azijos šalies vairo.

Jau minimi tokie asmenys kaip ministras pirmininkas ir Kremliaus sąjungininkas Šavkatas Mirziajevas, laikomas „kumščiu“, o ne „smegenimis“, saugumo tarnybos šefas 72 metų Rustamas Inojatovas, vienas įtakingiausių žmonių Uzbekijoje, iš Taškento klano, ir paties I. Karimovo, vienintelio iki šiol šalies prezidento, šeimos nariai, tarp jų ir žmona Tatjana Karimova.

Turint galvoje, koks geografiškai susiskaldęs ir politiškai klanų įtaka grįstas yra Uzbekistanas, įpėdinio skyrimo procesas gali būti sudėtingas. Nesvarbu, kas perims vadovavimą šaliai, jos geopolitinė svarba nepasikeis.

Įsuko represijų mašiną

Vidurio Azijoje esantis Uzbekistanas yra strategiškai svarbioje vietoje, pačiame Eurazijos viduryje. Todėl nuo seno ši šalis domina daugelį užsienio galybių, įskaitant Iraną, Turkiją, Kiniją, o pastaruoju metu – ir Rusiją bei Jungtines Valstijas. Uzbekijos, kaip Vidurio Azijos geografinio, demografinio ir žemės ūkio centro pačioje žemyno širdyje, vaidmuo svarbus tiek didžiosioms pasaulio valstybėms, tiek kaimynėms šalims. Posovietiniais laikais Uzbekijos svarba pasireiškė įvairiais būdais. Uzbekistanas yra dujų gamintojas ir tranzitinė dujų tiekimo šalis Rusijai, o dabar ir Kinijai. Kai 2001 metais Afganistane prasidėjo JAV ir NATO operacijos, greta esanti Uzbekija tapo svarbiausia logistine baze. Net kai 2005 metais Uzbekistanas išvijo amerikiečius iš Karši-Chanabado bazės, supykęs dėl Vašingtono kritikos apie Taškento vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, šalis išliko svarbi NATO tiekimų maršruto dalis.

Rusijai ir Vakarams taip pat svarbi Uzbekistano kova su islamo ekstremistais. Nuo 1999 iki 2001 metų Uzbekistano islamo judėjimas kėlė didžiausią grėsmę ne tik pačiai šaliai, bet ir kaimynei Kirgizijai bei Tadžikistanui. Nors po 2001 metų NATO įsiveržimo į Afganistaną šią grupuotę pavyko nustumti į pastarąją šalį ir Pakistaną, ji ir toliau kelia grėsmę kaip su „Al-Qaeda“ susijusi karinė organizacija. „Islamo valstybei“, Talibanui ir kitoms grupuotėms atkuntant šiauriniame Afganistane, Rusija ir Jungtinės Valstijos varžosi siekdamos įtraukti Uzbekiją į įvairias saugumo iniciatyvas.

Valdant autoritariškam I. Karimovui, Uzbekistanas vykdė izoliacinę užsienio politiką, bet plėtojo ekonominius mainus su keliomis valstybėmis, tarp jų JAV, Rusija ir Kinija. Pastarosios dvi yra didžiausios Uzbekijos finansinės partnerės, bet dabar Rusija išgyvena ekonominį nuosmukį, ir tai kerta per pinigus, kuriuos namo perveda 2 mln. ten dirbančių uzbekų migrantų. Tuo pat metu Kinijos ekonomika lėtėja, tad traukiasi ir šios šalies investicijos regione.

I. Karimovas islamistų keliama grėsme naudojosi kaip priemone, siekdamas išsipešti finansinės ir saugumo paramos iš užsienio (gavo 300 minoms atsparių šarvuočių iš JAV ir ginklų iš Rusijos) bei triuškinti opoziciją. Dažnai šių kampanijų taikiniai neturėjo nieko bendra su islamo kovotojais, bet Uzbekistano vyriausybei tai būdavo dingstis imtis veiksmų prieš opozicionierius. Uzbekistano teisėsaugos institucijos neseniai atskleidė, kad pirmoje šių metų pusėje visoje šalyje suėmė daugiau kaip 500 teroristinių organizacijų rėmėjų, nors nepateikė jokių įrodymų, kurie pateisintų tokį didelį skaičių.

Per visą savo valdymo laikotarpį I. Karimovas meistriškai derino užsienio interesus su tvirta margos ir susiskaldžiusios šalies kontrole. Uzbekijos ateitis be jo atrodo abejotina. Turint galvoje I. Karimovo amžių ir prastą sveikatą, tikėtina, kad planas, kas jį pakeis, buvo kuriamas jau kurį laiką. Vis dėlto nėra garantijų, kad jį pavyks sklandžiai įgyvendinti. Jei valdžios perdavimas nebus sklandus, Uzbekistanui gresia politinis ir saugumo vakuumas, regioninis šalies susikaldymas gali dar didėti, o kovotojų grupuotės mėgins tuo pasinaudoti. Kad ir kas valdys Uzbekistaną, šalies geopolitiniai pranašumai ir iššūkiai, su kuriais ji susiduria, išliks.

Tikroji valdžia – specialiųjų tarnybų rankose

Spėlionės, ar I. Karimovas gyvas, ar miręs, kilo dar sekmadienį, kai Uzbekistano valdžia paskelbė precedento neturintį pranešimą, kad prezidentas, valdantis nuo 1989 metų, kai šalis dar priklausė Sovietų Sąjungai, yra ligoninėje. Vyriausybė nepranešė jokių detalių, tik tai, kad 78 metų I. Karimovas paguldytas į ligoninę neribotam laikui. Bet pirmadienį jauniausioji 38 metų prezidento dukra Lola Karimova-Tiliajeva, diplomatė, Uzbekistano ambasadorė UNESCO Paryžiuje, patvirtino, kad tėvo būklė prasta. „Instagram“ tinkle ji parašė, kad šalies vadovas patyrė kraujo išsiliejimą į smegenis.

Buvęs Komunistų partijos funkcionierius I. Karimovas pavertė Uzbekistaną, turintį 31 mln. gyventojų (beveik pusę visos Vidurio Azijos), viena represyviausių valstybių pasaulyje. 1991 metais tapęs prezidentu jis telkė valdžią į savo rankas brutaliausiais būdais, įskaitant Andižono žudynes 2005 metais. Sklandė kraupūs gandai, kad disidentus jis išverda gyvus. Per pastaruosius 25 metus I. Karimovas ir buvę sovietų žvalgybos operatyvininkai iš jo artimiausio rato sukūrė visą represijų sistemą, neišleidžiančią iš akių nė vieno režimo oponento – tikro ar menamo. Taip I. Karimovas sutriuškino paskutinius politinės opozicijos likučius ir smarkiai suvaržė tikėjimo laisvę.

Tikėtina jo įpėdine anksčiau buvo laikoma 44 metų Gulnara Karimova – popmuzikos žvaigždė, madų dizainerė ir diplomatė, vyriausioji prezidento dukra. Tačiau užsitraukė nemalonę, ir iki šiol jai taikomas namų areštas Taškente. G. Karimovos žlugimas prasidėjo 2012 metais, kai Švedija ir Šveicarija pradėjo tirti neteisėtus verslo sandorius, į kuriuos buvo įsivėlusi Švedijos ir Suomijos telekomo milžinė „Teliasonera“, norinti įžengti į Uzbekijos rinką. G. Karimova, prasidėjus tyrimui dėl įtarimų, kad paėmė šimtus milijonų dolerių kyšių mainais į telekomo licencijas Uzbekistane, išnyko iš visuomenės akių. Nuo to laiko Uzbekijos „pirmosios dukters“, kaip ji buvo vadinama, verslas buvo išardytas ir ji neteko įtakos. Tai buvo įvertinta kaip jos pašalinimas kovoje dėl įpėdinystės.

Apžvalgininkai pabrėžia, jog Uzbekistanas neturi jokių valdžios perdavimo mechanizmų ir jokios demokratiškų rinkimų patirties, tad greičiausiai, kad ir kas perimtų valdžią, jis tęs tą pačią represijų politiką arba net dar griežtesnę.

Pagal Konstituciją, po I. Karimovo mirties tris mėnesius iki naujų prezidento rinkimų šaliai vadovaus Uzbekistano Senato vadovas – mažai kam žinomas Nigmatula Juldaševas. Iki šiol visų prezidento rinkimų Uzbekijoje rezultatas buvo aiškus iš anksto.

„I. Karimovas sukūrė labai stabilią valdžios sistemą, grindžiamą specialiųjų tarnybų galia“, – sakė Daniilas Kislovas, naujienų portalo Fergana.ru vyriausiasis redaktorius. – Kad ir kas taps svarbiausiu asmeniu šalyje, tikroji valdžia priklausys specialiosioms tarnyboms.“

Parengė Viljama Sudikienė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"