TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Užsieniečiai Ukrainos valdžioje – kaip juos vertinti

2015 10 21 6:00
Ekonomikos ministras lietuvis Aivaras Abramavičius. gazeta.pl nuotrauka

Užsieniečiai Ukrainos vyriausybėje iš pat pradžių buvo vertinami nevienareikšmiškai. Daug ginčų kilo ir dėl sprendimo Odesos srities gubernatoriumi skirti buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį. Ar svetimšaliams pavyks išgelbėti Ukrainą, portale geopolitika.lt publikuotame straipsnyje svarsto apžvalgininkas Viktoras Denisenka.

Visuomenėje išryškėjo dvi priešingos stovyklos: vieni manė, kad sprendimas įtraukti užsieniečius į valdžią yra pigus populizmas, kitiems artimesnė pozicija – svetimšalių patirtis gali tapti Ukrainos gelbėjimo ratu.

Šiandien dar neįmanoma atsakyti į klausimą, kurie yra arčiau tiesos. Šią temą, bandant nušviesti skirtingus jos aspektus, kol kas vertėtų aptarti bendrame kontekste.

Sveikatos apsaugos ministras gruzinas Aleksandras Kvitašvilis./kyivpost.com nuotrauka

Kas jie tokie?

Pirmiausia trumpai prisiminkime, kas tie užsieniečiai Ukrainos valdžioje. Lietuvoje pats populiariausias iš jų – ekonomikos ministras Aivaras Abramavičius. Tiesa, galima ginčytis, kiek A. Abramavičius iš tikrųjų yra užsienietis Ukrainoje. Ekonomikos ministras ne vienus metus su šeima (jo žmona – ukrainietė) gyveno Kijeve. Pats A. Abramavičius vadina save Ukrainos patriotu.

Kita užsienietė Ukrainos vyriausybėje – finansų ministrė Natalija Jaresko. Ji gimė JAV išeivių iš Ukrainos šeimoje. Per savo profesinę karjerą įgijo daug patirties tiek politikos, tiek finansų srityse. N. Jaresko dirbo JAV Valstybės departamente, o praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje buvo JAV ambasados Kijeve darbuotoja. Ji aktyviai rūpinosi investicijomis į Ukrainos ekonomiką, konsultavo šiais klausimais buvusį Ukrainos prezidentą Viktorą Juščenką. Taigi irgi negalima teigti, jog finansų ministrė yra žmogus iš šalies.

Trečias užsienietis Ukrainos vyriausybėje – sveikatos apsaugos ministras Aleksandras Kvitašvilis. Panašias pareigas jis ėjo ir gimtojoje Gruzijoje: 2008–2010 metais dirbo sveikatos apsaugos, darbo ir socialinės apsaugos ministru. Gruzija gana greitai sugebėjo įspūdingai persitvarkyti, o A. Kvitašvilis prisidėjo prie tų pokyčių. Tai savaime gera rekomendacija.

Kalbant apie Gruziją ir reformas neįmanoma nepaminėti ketvirto užsieniečio dabartiniame politiniame Ukrainos olimpe – tai buvęs Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis. Šnekama, esą jis yra artimas dabartinio Ukrainos vadovo Petro Porošenkos draugas. Šiuo atveju Ukrainos prezidentą gal ir būtų galima apkaltinti nepotizmu (draugų ir giminių protegavimu), bet būtent M. Saakašvilis yra sėkmingų Gruzijos reformų simbolis, jų iniciatorius ir, ko gero, pagrindinis variklis. Todėl prisivilioti šį žmogų į Ukrainą – labai svarbus žingsnis, ypač jeigu jam Odesos srityje pavyks pakartoti sėkmingą reformų istoriją.

Verta paminėti, kad šie asmenys formaliai jau nebėra užsieniečiai, nes jiems buvo suteikta Ukrainos pilietybė. Tačiau tai nepanaikina visų klausimų dėl pareigų, kurias jie eina.

Odesos srities gubernatorius gruzinas Michailas Saakašvilis./Reuters/Scanpix nuotrauka

Atsparesni korupcijai

Viena vertus, yra nemažai priežasčių į valdžios organus pritraukti kuo daugiau užsieniečių. Pirmiausia todėl, kad Ukraina vis dar garsėja korumpuotais pareigūnais. Be to, pabėgus Viktorui Janukovyčiui tapo būtina pertvarkyti visą valstybės valdymo sistemą. Svetimšaliai teoriškai nesusiję su Ukrainos politine sistema, t. y. neturi užmezgę atitinkamų ryšių ir yra atsparesni korupcijai. Kita vertus, A. Abramavičius ir N. Jaresko nėra visiškai nauji žmonės Ukrainoje, tad jiems šis argumentas nelabai tinka.

Pozityviau būtų kalbėti apie šių asmenų patirtį. Tiek A. Abramavičius, tiek N. Jaresko gerai išmano finansus: A. Abramavičius – iš verslo, o N. Jaresko – dar ir iš politinės srities. A. Kvitašvilio ir M. Saakašvilio atveju – tai įgūdžiai, įgyti vykdant reformas posovietinėje šalyje, kuri buvo panašioje (iš dalies – net blogesnėje) padėtyje kaip dabar Ukraina.

Negalima teigti, jog svetimšalių įtraukimas į valstybės reikalus yra unikalus Ukrainos reiškinys. Naudotis užsienio patirtimi įprasta nuo seno. Pavyzdžiui, Japonijos valdžia Meidži laikotarpiu (1868–1912 metais) noriai samdė patarėjus iš užsienio (pirmiausia buvo atsižvelgiama į specializuotas jų žinias). Tai padėjo Japonijai modernizuotis. Tačiau ar ši patirtis suveiks dabartinėje Ukrainoje?

Šioje valstybėje tebėra daug problemų. Visų pirma, pasitraukus V. Janukovyčiui nepavyko įgyvendinti tikro liustracijos proceso. Daugiausia, kas buvo padaryta, – iš politinio lauko išstumta prorusiška Komunistų partija, kurios pozicija Maidano metu tapo jos pačios antkapiu. Iš politinio lauko taip pat dingo V. Janukovyčiaus Regionų partija. Tačiau liko visa senoji sistema ir senoji gvardija regionuose, savivaldoje. Šie žmonės turi galios priešintis reformoms, sabotuoti jas, naudotis valdžia kaip asmeniniu verslu. Signalų, kad viskas vyksta būtent taip, iš Ukrainos ateina nemažai.

Senoji sistema reiškiasi visur ir įvairiu lygmeniu. Pavyzdžiui, net okupuoto Krymo blokadą (pusiasalio aprūpinimo iš Ukrainos teritorijos nutraukimą) iš esmės inicijavo ne valdžia, o pilietiniai aktyvistai.

Finansų ministrė JAV išeivių iš Ukrainos dukra Natalija Jaresko./AFP/Scanpix nuotrauka

Maskva bijo, kad Ukrainai pavyks

Kita vertus, suprantama, jog tokioje situacijoje, kokioje po Maidano įvykių atsidūrė Ukraina, įvykdyti kokybinius pokyčius skirtingo lygio valdžioje būtų buvę nelengva. Keturi svetimšaliai, net jei ir turėtų neišsemiamas atsargas pačios nuostabiausios patirties, vargu ar galėtų sudaryti tinkamą atsvarą visai nereformuotai sistemai.

Užsieniečių įtraukimas į valstybės valdymą leido oponentams laidyti dar daugiau kritikos strėlių į Ukrainos vadovybę. Rusijos propagandinis ruporas „Russia Today“ džiaugsmingai citavo prancūzų kairiųjų dienraštį „Le Monde“, kuris rašė, kad sprendimas skirti užsieniečius ministrais yra P. Porošenkos „reveransas Vakarams“. Pačioje Rusijoje irgi siekta plačiai pasinaudoti šia tema propagandos tikslais. Pavyzdžiui, net Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prabilo apie tai, kad Ukraina yra „valdoma iš išorės“, ir kaip tokio teiginio įrodymą paminėjo užsieniečius šalies vyriausybėje. Visa tai gerai dera prie Maskvos konstruojamo propagandinio naratyvo, kuriame Ukraina vaizduojama kaip „nesavarankiška“, „Vakarų valdoma“, „žlugusi“ valstybė.

Tačiau čia galima įžiūrėti ir tam tikrą Rusijos nerimą. Maskva bijo, kad Ukrainai pavyks. Jeigu M. Saakašvilis pakartos Odesoje gruzinišką stebuklą, o Kijevui pavyks įgyvendinti būtiniausias reformas, pamažu įveikti korupciją ir pertvarkyti visą politinę sistemą, tai bus didelis smūgis Rusijai. Kaip kalbama, ir ankstesnė Kremliaus neapykanta Gruzijai bei M. Saakašviliui buvo susijusi su tuo, kad Gruzijai pavyko įrodyti, jog vakarietiško pobūdžio reformas galima sėkmingai įgyvendinti ir posovietinėje erdvėje. Dabar tai pasiryžusi padaryti ir Ukraina, kuri geopolitiškai Rusijai yra kur kas svarbesnė nei Gruzija.

Norisi tikėti, kad Kijevui iš tikrųjų pavyks. Ir nieko baisaus, jeigu tai bus padaryta padedant užsieniečiams. Svarbiausia – rezultatas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"