TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

V.Juščenka: Europos sąlygos Ukrainai yra neadekvačios

2013 11 24 9:45
Reuters/Scanpix nuotrauka

Kadenciją baigęs provakarietiškas Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka sako, jog Europos Sąjungos keliamos sąlygos Ukrainai neadekvačios dabartinei situacijai, ir nuošalyje paliktas pagrindinis - geopolitinis - Europos ateities klausimas.

Pasak V.Juščenkos, Europos Sąjungos (ES) reikalavimai asociacijos sutarčiai yra pernelyg techninio pobūdžio, o Bendrijos ir Ukrainos dialogo pauzė pastaruosius kelerius metus lėmė, kad šalis pasuko suartėjimo su Rusija kryptimi.

Išskirtiniame interviu BNS Vilniuje viešintis kadenciją baigęs Ukrainos vadovas visgi sakė neprarandantis vilties, kad Ukrainos vyriausybės sprendimas Rytų partnerystės viršūnių susitikimo išvakarėse nutraukti pasirengimą pasirašyti asociacijos sutartį - ne galutinis, be to, nepatenkina didžiosios dalies Ukrainos gyventojų lūkesčių.

- Ukrainos vyriausybe paskelbė, kad stabdo pasirengimą pasirašyti asociacijos sutartį su ES. Kaip vertinate tokį sprendimą ir kokių padarinių jis turės Ukrainai?

- Europos politikos struktūra susideda iš dviejų dalių: viena dalis, suvizenytos Europos, demokratinė politika, kita dalis - imperinė, azijinė, Maskvos politika. Geopolitiškai taip susiklostė, kad Ukrainos sienos ribojasi ir su Rusija, ir su ES. Aš įsitikinęs, kad vienas pagrindinių politinių klausimų Europos šeimai, ne tik šiandienos, bet ir artimiausios perspektyvos - Ukrainos klausimas. Kur bus Ukraina? Ir tą kovą, kurią šiandien, galima sakyti, mes pralaimėjom, visų pirma, manau, pralaimėjo suvienyta Europa. Mano požiūriu, yra kelios tokio pralaimėjimo priežastys - pradedant tuo, kad (ES) galbūt ne iki galo įsisąmonino geopolitinės Ukrainos misijos, ir kad už Ukrainą reikia kovoti, o ne stebėti iš šalies, plokščiai (matant tik) tam tikras sąlygas, kažkokius egzaminus.

Mes žinom, kad mes ne tobuli. Mes tris šimtus penkiasdešimt metų neturėjom savo valstybės. Aš nenoriu ten grįžti. Bet trikampyje Europa-Rusija-Ukraina, Ukraina yra pati silpniausia pusė.

Tų metodų, kurių imtasi prieš Ukrainą, turbūt net Lietuva nežino. Pradedant rugpjūčiu, eilė pasienyje su Rusija po kelis kilometrus, tarp mūsų vyksta prekybos karas, bet to tarsi niekas nemato. Grįžti iš praeities ir formuoti europietišką kontekstą vienašališkai tik dėl Ukrainos - labai sudėtinga. Ir todėl norėtųsi matyti didesnę Europos ištikimybę šiai temai. Aš pakartoju - Ukraina nėra tobula, bet neturėkite iliuzijų, kad tokia taps po trijų mėnesių. Ji bus tiek pat tobula, kaip bet kuri kita ES šalis, bet duokite jai laiko ir šansą.

Šiandien atsitiko taip, kad pastaruosius trejus metus pernelyg ilgai tęsėsi politinė pauzė, todėl dirbo trečioji šalis. Pasirašyta Charkovo sutartis, 25 metams paliktos Rusijos karinės pajėgos Ukrainos teritorijoje, privertė atsisakyti paneuropietiškos orientacijos, per tą laiką Ukraina pasirašė laisvos prekybinės zonos sutartį. Tai reiškia, politinės pauzės nėra - arba veikia vienas vektorius, arba kitas vektorius. Ir tik dialogas, kuris prasidėjo nuo vasario, po ES ir Ukrainos viršūnių susitikimo, buvo trumpas sudėtingo dialogo periodas, kuris, mano požiūriu, gaila, kad susikoncentravo ties klaidinga taktika, nes ant stalo kelio į Europą žemėlapyje buvo padėti keli techniniai klausimai. Mes pamiršome, kad mūsų pagrindinė misija yra mūsų nusistovėję santykiai.

Ukraina - besąlygiškai Europos valstybė. Įdomiausia, ką Europos politikai gali atnešti artimiausi metai, gali pasiūlyti Ukraina. Nes tai didžiausia Europos valstybė už dabartinės teritorijos. Ir labai svarbu, kokie principai ir vertybės skleisis šitoje erdvėje - europinės ar azijietiškos. Lietuviui, vokiečiui, portugalui naudinga, kad Ukraina būtų Europos politikos zonoje, bet už tai reikia kovoti, tai nėra paprastas techninis sprendimas. Kada mes susiduriame su didžiuliu biudžeto nesurinkimu, kai iš Ukrainos dingsta investicijos, kai dvišaliai santykiai primena prekybos karą, aš nešnekėčiau apie kažkokias technines sąlygas. Jos svarbios, bet pagal laikotarpį jos neadekvačios. Aš galvoju, kad Ukrainą reikia imti tokią, kokia ji yra. Įstatymą dėl prokuratūros galima priimti šiandien, bet, atleiskite, galima ir po trijų mėnesių. Ne todėl, kad tai nesvarbu, paprasčiausiai, prastas oras lauke. Mes neturime prarasti šito šanso, tai svarbiausia. Visi klausimai, kurie iškelti Ukrainai, šiaip dienai - techniniai, tarp jų ir dėl Julijos Tymošenko. Jie išsprendžiami vienu atveju - jei mes esame Europinės politikos zonoje, jei mes formalizuojamės į Europos politiką. Reikia suprasti prioritetus, mūsų strategiją, ir nepainioti priežasčių su pasekmėmis. Man atrodo, daugelį paskutinų mėnesių buvo per daug dėmesio detalėms, mes praradome mechanikos jausmą, kad tos detalės gali būti aukštesnių politinių uždavinių pasekmė. Mes norime juos išspręsti, bet kartais nesuprantame, kad jų sprendimui reikia ne ultimatumų, o politinių ir teisinių mechanizmų, kuriuos reikia sukurti, priimti, mūsų dvišalių santykių rėmuose.

Rusija nekelia sąlygų - užeikit nors rytoj. Muitų sąjunga, Eurazijos ekonominė erdvė, jokių sąlygų. Suprantama, kad tai - nemokamas sūris, politiniai pelėkautai. Šiandien Ukraina vykdo politiką, kurios aš nepateisinu. Kalbu ne apie personas, mes šiandien kalbam apie tai, kad Ukraina Europoje yra didžiausia šalis, kurioje gyvena 46 milijonai. Įdomu, kur tie 46 milijonai bus po dviejų mėnesių, po metų, po penkerių? Jie prisidės prie Europos ir Europos politikos unisono, ar per kažkokias metamorfozes sustiprins disonansą, nuo kurio kentės kitos Europos šalys. Čia aš matau prioritetą, čia reikia diskutuoti. Aš įsitikinęs, kad sėkmingai realizavus Ukrainos eurointegracijos projektą, Europa gaus dešimtis naujų instrumentų vienų ar kitų problemų sprendimui. Pilni stalčiai mechanizmų, instrumentų atsiras. Todėl, man atrodo, mus trūksta daugiau sinchroniškos politikos. Galbūt (ES) nesuvokia tų procesų, kurie vyksta šiame regione, ypač susijusių su Rusija. Politinė pauzė labai pavojinga, nes ja pasinaudos ne tie žmonės ir politikai, kurie nori Europos erdvės plėtros ir Ukrainą maro Europos šeimos nare.

- Kaip manote, ar Ukrainos vyriausybės sprendimas dėl eurointegracijos proceso stabdymo yra galutinis, Rytų partnerystės susitikimo kitą savaitę kontekste, ar įvykiai paskutinėmis dienomis dar gali pakrypti kita linkme, kad sutartis būtų pasirašyta Vilniuje?

- Aš manau, kad sprendimas ne galutinis, galbūt jame slypi kažkokia intriga, ir psichologinė taip pat, neatmetu tokio dalyko. Bet iš kitos pusės, kaip man atrodo, mūsų santykiams, Ukrainos ir ES, labai svarbu, kad mes išdiskutuotumėm tam tikrus taikomojo pobūdžio klausimus, kurie, pavyzdžiui, susiję su Ukrainos finansine situacija, ekonomika, prekybiniu karu, kuris vyksta su Ukraina, kaip išeiti iš tos situacijos. Mes kalbam pie politinius,strateginius sprendimus, kaip elgtis su situacija, kada kvėpuoja į pakaušį. Ji nepaprasta. Aš neprisimenu, kad pas mus šiais klausimais būtų specialios misijos, kurios formuluotų atsakymą artimiausiems mėnesiams. Tai svarbu, šalyje labai sudėtingas mokumo balansas, prekybos balansas, biudžetas, deficitas, kuris siekia 4-5 milijardus. Tai ne tos sumos, kurios Europai pavojingos, bet tai problemos, kurių niekas nesvarsto. Mes kalbame apie kažkokias technines sąlygas, bet už to stovi neišspręsti klausimai, neįvardinti, kurių atžvilgiu nedirbama. Man atrodo, tai šiandien rimtai nutraukia mūsų dialogo aktyvumą, nes tas dialogas buvo pakeistas kai kuriomis detalėmis, kurios gali spręstis tik mūsų suartėjimo su Europa kontekste. Bet jei suartėjimo nebus - tai ne klausimai, kuriems reikia tiek daug skirti dėmesio, nes tie klausimai yra ne priežastys, o pasekmės. Todėl aš manau, kad mes turime šansą, ir jį galima realizuoti, kada pakeisime požiūrį, problemos sprendimo kelią, kuris mus šiandien sustabdė.

Aš manau, kad diskusiją reikia perkelti į geopolitinį lygmenį ir suprasti, kas visa kita, taip pat ir taikomieji dalykai, tik kontekstas. Tai (techninės detalės) ne šiandienos darbotvarkė. Aš optimistas, jei kalbame apie šansą, turiu minty ir Vilniaus viršūnių susitikimą, ir artimiausiais mėnesiais Ukrainos ir ES viršūnių susitikimą. Per šį trumpą laiką, jei darysime teisingas išvadas, iki vasario mes galime daug ką pakeisti.

Taktika, kuri buvo suformuluota Ukrainos atžvilgiu, daugeliu klausimu, taip ir J.Tymošenko klausimu, ji pakeitė geopolitinę diskusiją. Jei įvyks suartėjimas, tuos sprendimus galima rasti. Patikslinsiu, kodėl mano tokia pozicija, kalbat apie J.Tymošenko. Išspręsti J.Tymošenko klausimo teisinėje plotmėje neįmanoma. Nėra tokio mechanizmo - štai, duodu jums popieriaus lapą, parašykite mechanizmą, teisinius žingsnius, kuriuos turime padaryti, kad jį išspręstume. Jei žino Ukrainos įstatymus ir Konstituciją - niekas neparašo. Atsakymo reikia ieškoti politinėmis - teisinėmis priemonėmis. Tik teisinės priemonės yra neįgalios. Politinis-teisinis kelias - vienintelis scenarijos, bet ką mes čia turim omeny - pas mus valdžia ir opozicija savarankiškai arba kartu politinio komponento šio klausimo sprendimui neranda. Mano požiūriu, kodėl neranda - jie nepripratę sėdėti už vieno stalo. Politiškai jie nebendradarbiauja. Nulis tarpusavio pasitikėjimo. Panaši situacija pas mus buvo 2004 metais, ką tada padarėme? Aš skambinau savo draugams, ponui Valdui Adamkui, ponui Aleksandrui Kwasniewskiui, Javierui Solanai - atvažiuokite, mums reikia surengti nacionalinį dialogą. Ne jūsų sufleravimo reikia, o jūsų aukštos pusės kaip liudininko, kaip tarpininko, šalies, kuri kelia pagarbą ir pasitikėjimą ir vienai, ir kitai Ukrainos pusei. Šiandien trūksta šitos trečios šalies. Kada ji pasirodys? Ar ji pasirodys Vilniuje?. Aš vienareišmiškai sakau - Vilnius yra Ukrainos klausimo sprendimas. Ir tada gal pasirodys pusė, tai mano spėjimas, kad duotų orientyrą šių klausimų sprendimui. Bet kol šitos pusės nėra, šiandien kelti ar teisines, ar politines sąlygas Ukrainai, suprantant politinę situaciją valdžią, toks klausimo kėlimos būdas nebus sėkmingas. Galima kelti ultimatumus, bet taip Ukrainos politika tik bus nukreiptą į kitą pusę.

- Ar Vyriausybės sprendimas dėl eurointegracijos proceso stabdymo atitinka visuomenės lūkesčius, ar gali žmonės išeiti į gatves ir kilti antroji Oranžinė revoliucija?

- Aš manau, kad didžiosios dalies neatitinka. Bet yra niuansas, nors man sunku apie jį kalbėt, bet privalau. Kalbant apie Ukrainos rytus, ten didesnė žmonių dalis supranta ir palaiko visiškai kitą politinę orientaciją. Rinkdami valdančiąją partiją jie, aišku, suprato, kad ta partija vykdys suartėjimo su Rusija politiką. Ir ten šį klausimą (eurointegracijos) sudėtingiau komentuoti, nei centrinėje ar vakarų Ukrainoje.

Man europinis pasirinkimas neturi alternatyvos. Aš įsitikinęs - mano šalis niekada negrįš į Aziją. Bet tai lengvas atsakymas, už kurio gali laukti daug metų sunkaus gyvenimo. Ir geriausiai šitas problemas spręsti per nacionalinį dialogą. Aš manau, laikas po asocijuotos narystės, per kurį bus kuriamas atitinkamas įstatymų leidybos laukas, formuojami demokratiniai, socialiniai, gynybiniai tikslai, bus pakankamas tam, kad Ukrainos žmones, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos, pasiektų suvokimas, kas yra Europos šeima. Kitą požiūrį turinčių žmonių problema yra informacijos trūkumas. 73 metus mes kasdien skaitėm laikraštį "Pravda", kaip jis rašė apie Europą, piešė jos karikatūras, ir ta dezinformacija vis dar veikia, ypač vyresnėje kartoje. Tai nėra fatališka, bet reikalingi signalai, mums reikia jausmo ir pajautimo, kad mes laukiami, kad turime perspektyvą, ir tą perspektyvą reikia įsisąmoninti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"