TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

V. Portnikovas: Rusija sukūrė Ukrainos politinę tautą

2015 10 06 6:00
Vitalijus Portnikovas. polittech.org nuotrauka

Publicistas, radijo „Svoboda“ apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas neabejoja, kad Rusijos agresija padėjo susiformuoti Ukrainos politinei tautai. Tačiau, anot jo, valstybingumo sėkmei reikalingos ir kitos sąlygos. Viena jų – piliečių reiklumas sau.

Nuo Maidano, kurį ukrainiečiai vadina Orumo revoliucija, praėjo beveik dveji metai. Šalies gyventojams teko patirti ir išorinių, ir vidinių permainų. Viena vertus, Rusija atplėšė Krymą ir destabilizavo padėtį šalies rytuose. Tačiau buvo nuversta korumpuota valdžia, išrinkti nauji vadovai, pradėtos reformuoti institucijos. „Atsiskleidžia ir kitokie žmonės – savanoriai, pasirengę kažką paaukoti, reiklūs ne tik valdžiai, bet ir sau. Tačiau tai tik pirmieji želmenėliai“, – interviu „Lietuvos žinioms“ teigė radijo „Svoboda“ apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas.

– Ukrainiečiai sako, kad padėtis jų šalyje tik dabar pradėjo priminti 1990-uosius Lietuvoje. Kokius svarbiausius visuomenės virsmus matote?

– Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje Lietuvoje atsirado tai, ką pavadinčiau politiškai motyvuota visuomene. Būta politinės tautos ir bendro supratimo, kad valstybės atkūrimas neišvengiamas. Kad ir kaip būtų keista, tai persidavė ne tik politinėms jėgoms, susivienijusioms atkurti valstybingumą, bet ir to meto komunistinei nomenklatūrai. Ir tai nebuvo etninis projektas, tuomet gimė suvokimas, kad Sąjūdžio gretose gali būti įvairios etninės kilmės žmonių.

Tačiau Ukrainoje įvykiai klostėsi pagal kitokį scenarijų. Piliečiai daugiausia balsavo už antiukrainietiškos komunistų partijos atstovus. Galima sakyti, kad Ukrainos nepriklausomybė tebuvo imperijos kracho rezultatas. Vis dėlto po jo Ukraina turėjo gana nepriklausomą valstybinę struktūrą, nes šalies komunistų partijos gretose buvo stipri suverenumo šalininkų frakcija, kuriai vadovavo Leonidas Kravčiukas. Ji niekada neturėjo daugumos, bet 1991-ųjų rugpjūčio įvykių fone įgavo politinę iniciatyvą. Tačiau tuomet visuomenė dar nebuvo pasirengusi ginti nepriklausomybės, kaip padarė Baltijos šalys.

Be to, ir Rusija nesuvokė (ir iki šiol nesuvokia) Ukrainos kaip nepriklausomos valstybės. Didžiausia bėda buvo ta, kad ir patys piliečiai neįsivaizdavo savo šalies nepriklausomos. Nepriklausomybės suvokimas niekada nebūtų subrendęs, jei ne Vladimiras Putinas. Mes jam „skolingi“, nes jis sukūrė Ukrainos politinę tautą. Maidano pabaigoje 2013–2014 metais susiformavusi politinė tauta išaugo iš vaikiškų etninio projekto kelnyčių, tačiau apėmė tik vakarinius šalies regionus. Tuomet Ukrainos valstybingumo projektas buvo pasmerktas nesėkmei. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, pietuose gyvenantys tautiečiai Rusijos požiūrį suprato tik po Krymo aneksijos, o rytų gyventojai vėliau – po įvykių Donbase. Taigi savo politinę tautą sukūrėme trimis ėjimais, padedami Rusijos agresijos.

Publicistas, radijo „Svoboda“ apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas/Rositos Garškaitės (LŽ) nuotrauka

Visgi politinės tautos atsiradimas dar negarantuoja valstybingumo projekto sėkmės. Žmonėms aiškinu, kad net pradėjus ekonomines reformas 15–20 metų teks gyventi labai sunkiomis socialinėmis sąlygomis, kad integracija į Europą pati neateis, kad nebūtinai pavyks nugalėti korupciją ir visi taps turtingi. Rumunija ar Bulgarija įgyvendino daug reformų, bet korupcija, socialinės problemos išliko. Ukraina – tokia pat šalis, be to, stačiatikiška, korupcija čia – visuotinai priimtina. Kitaip tariant, norima, kad būtų baudžiamas kyšį imantis pareigūnas, o ne tas, kas jį duoda. Būtent reiklumo sau trūkumas visuomet žlugdė Ukrainos valstybingumo projektus.

Ne revoliucija, o sukilimas

– Kaip paaiškintumėte, kodėl Maidanas vadinamas Orumo revoliucija?

– Tai turėjo būti revoliucija ne politiniu, bet vertybiniu požiūriu. Maidanas vyko opozicijos derybų su Viktoro Janukovyčiaus vyriausybe fone. Tai nėra revoliucija. Sakyčiau, tai pavykęs sukilimas, po kurio buvo išsaugotos valstybės institucijos. Tai ir gerai, ir blogai, nes visuomenė pasikeitė, o valstybės institucijos – ne. Ir elitas beveik nepasikeitė.

Kita vertus, jei būtų sugriautos valstybės struktūros, būtume galėję sulaukti laukinės Rusijos agresijos. Mums reikėjo išsaugoti valstybę, kad ji apgintų mus kaip tautą. Tačiau ir čia kyla problemų, nes senosios valstybės institucijos dažnai varžo naująją tautą.

– Ar matote pokyčių, kuriuos jau galima vadinti sėkmingais? Štai gatvėse žmonės fotografuojasi su policijos pareigūnais. Regis, žmonės pasitiki šia reformuota institucija?

– Žmonės nori permainų. Manau, jie nori žmoniško požiūrio į juos. Anksčiau buvo sovietinė milicija, tad kai grėsdavo pavojus, šimtą kartą reikėdavo pagalvoti, ar eiti pas milicininką, ar pačiam gelbėtis. Juk nežinia, kur bus blogiau – nuovadoje ar gatvėje. O teisėsauga nepasitikinti visuomenė yra pavojinga. Ir tai net nesusiję su kyšiais. Labai nemalonus jausmas, kai žvelgdamas į milicininkus matai banditus, kurie gali sumušti ir „pripaišyti“ nebūtą nusikaltimą.

V. Janukovyčiaus vadovavimo laikotarpiu mane sekdavo dvi mašinos, Vidaus reikalų ministerija bute įrengė stebėjimo kameras, mikrofonus. Valstybė tuo metu nesaugojo privatumo, labiau nei vagies buvo bijoma į butą galinčio užeiti milicininko.

– Ar yra daugiau tokių pavyzdžių?

– Teisingumo ministerija sudaro skaidrumo įspūdį, tuoj atsivers turto registrai, priimama daug įstatymų, kurie leis žmonėms lengviau imtis iniciatyvos. Tačiau tai nevyksta greitai. Išlikusi oligarchinė ekonomikos struktūra priešinasi iš visų jėgų, tačiau supranta, kad Vakarai reikalauja finansinių reformų. Iki 2014-ųjų Ukraina buvo tarsi „vanka-vstanka“: negavusi pinigų Vakaruose, ėjo į Rytus. O Rytuose niekas nereikalauja reformų, tik kyšių, buvimo V. Putino paradigmoje, ir tai galėjo tęstis iki amžinybės.

Dabar gauti pinigų Rytuose nėra galimybės. Karas su Rusija rodo, kad net nenorint nutraukti santykių jie kasdien vis labiau trūkinėja. Taip nutiko su oro linijomis, buvome priversti uždrausti į Krymą skraidinančių oro linijų skrydžius. Rusija atsakydama uždraudė visų mūsų oro linijų skrydžius. Tokiu būdu nutrūko visas susisiekimas oru su Rusija, nors to nenorėjome. Ir gerai. Tegu Rusija padaro viską, ką gali, kad nepaliktų Ukrainai pasirinkimo. Esu tikras, kad Ukrainos valstybė galės egzistuoti tik tuomet, kai neturės pasirinkimo iš tikrų vertybių ir tų, kurias siūlo Maskva.

– Po Maidano matėme pagyvėjusias desovietizacijos iniciatyvas: keičiamus gatvių ir gyvenviečių pavadinimus, verčiamus paminklus.

– Desovietizacija Ukrainoje kaip ir kitur vyko bangomis. Po 1990-ųjų ji buvo pasiekusi platų mastą, bet tik ten, kur sovietiniai simboliai labiausiai krito į akis. Visas Kijevo centras buvo pilnas sovietinių pavadinimų – ir Nepriklausomybės aikštė buvo vadinama Michailo Kalinino aikšte, vėliau Spalio revoliucijos aikšte. Šie procesai daugiausia palietė centrinę ir vakarinę šalies dalis. Lvove ar Ivano Frankivske sovietinių pavadinimų beveik nerasite, o Pietuose ar Rytuose jų dar apstu.

Pravalyta istorinė atmintis

– Naujai priimti desovietizacijos įstatymai, susiję ne tik su gatvių pavadinimais ir paminklais, Ukrainoje sulaukė ir kritikos.

– Kai kurie vietinės Kijevo valdžios ir Nacionalinės atminties instituto siūlymai, architektūriniai sprendimai prieštaringai vertinami inteligentų ir intelektualų. Panašiai buvo vertinamos Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje – diskutuota, ar tai architektūros paminklas, ar sovietinis simbolis.

Mano galva, būtina ne iš principo versti, bet kiekvienu atveju diskutuoti. Ir Vilnius prieš 20 metų buvo visai kitoks. Puikiai prisimenu Ivano Černiachovskio paminklą miesto centre – jis buvo architektūrinė dominantė. O kas dabar pasakytų, kad jį nugriovus Lietuvos sostinė neteko architektūros paveldo? Tai labiau nei architektūrinis, bet ideologinis, politinis klausimas.

– Diskusijos dėl Žaliojo tilto Lietuvoje buvo labai audringos. Kaip ieškoma sprendimų Ukrainoje?

– Veikia Nacionalinis atminties institutas, diskutuojama vietos savivaldoje, siūlymai viešinami internete, bet ne viskas taip paprasta. Esame savotiškuose spąstuose. Yra miestų, kurių pavadinimus nesunku pakeisti. Nesunku Artiomovskui, pavadintam bolševiko Artiomo vardu, grąžinti seną Bachmuto pavadinimą, arba Dnieprodzeržinską vadinti istoriniu Kaminsku. Tačiau esama ir Dniepropetrovsko ir Kirovohrado, kadaise vadintų Jekaterinoslavu ir Jelizavetogradu. Jekaterinoslavas buvo pavadintas Jekaterinos II garbei, o antrasis – šventosios, kuri buvo imperatorės Jelizavetos globėja. Grąžindami tuos pavadinimus, atgaivintume imperinę praeitį. Jei to nenorime, kaip turėtume juos vadinti?

Nepriimtina, kad toks pavadinimas kaip Kirovohradas egzistuoja Ukrainos žemėlapyje. Miestas pavadintas Sergejaus Kirovo garbei, bet šis asmuo tėra bolševizmo kvailystės simbolis. Tuo metu Dniepropetrovsko istorija labai keista. Dauguma gyventojų nori, kad būtų paliktas toks pavadinimas. Taip miestas buvo pavadintas akivaizdaus nusikaltėlio Ukrainos bolševikinio parlamento nario Grigorijaus Petrovskio garbei. Juokingiausia, kad jo nebeliko dar 1938-aisiais, kai sušaudė visą Ukrainos partinę valdžią, o jis pabėgo, Stalinas jo taip ir nerado. Tačiau tokio personažo vardu pavadintas didžiulis miestas! Niekas į tai nesigilino, tad dabar žmonės net nežino, kas jis toks. Istorija pravalyta taip, kad to asmens atmintyje apskritai nebeliko, tad šiandien žmonės Dniepropetrovsko pavadinimą priima kaip neutralų.

– Jei kalbėtume apie istorijos interpretacijas, atsinaujino diskusijos dėl Ukrainos sukilėlių armijos?

– Turime problemą, kuri lietuviams nebuvo iškilusi. Dauguma sovietinės Lietuvos gyventojų, išskyrus kai kuriuos prisitaikėlius, neabejojo, kad gyvena okupuotoje šalyje. Todėl nebuvo sunku suprasti, kad tie, kurie kovojo dėl nepriklausomybės, yra didvyriai, o kurie prieš ją – kolaborantai. Didvyriais galėjo būti įvairiausių pažiūrų žmonės, tarp jų ir dešinieji radikalai. Kaip ir tarp kolaborantų galėjo būti puikių meno žmonių, bet buvo labai aišku, už ką jie stojo.

Ukrainos situacija sudėtingesnė. Atkurtoje Ukrainos liaudies respublikoje bolševikai buvo mažuma. Jie pervažiavo į Charkovą ir ten įkūrė Ukrainos liaudies respublikos vyriausybę, paskui pasikvietė Rusijos bolševikų armiją, ir ši okupavo šalį. Kitaip tariant, tai, kas Lietuvoje vyko 1940-aisiais, Ukrainoje įvyko 1920 metais. Taip čia atsirado sovietinė Rusijos valdžia, o po dvejų metų ir Sovietų Sąjunga. Šalies gyventojams tai ilgas laikotarpis, kurio metu okupacijos idėja neegzistavo. Veikiau tai sklandė kaip tęstinumo idėja, tarsi Ukrainos liaudies respublika paprasčiausiai virto Ukrainos SSR.

Tautos sąmonėje nebuvo supratimo, kad kovotojai prieš sovietų valdžią yra didvyriai. Blogas buvo tas, kuris kovojo prieš Rusiją, o geras ne tas, kuris gynė Ukrainą. Ta idėja buvo gyva ir Rusijos istoriografijoje, politiniame gyvenime. Kaip vadinti neigiami ukrainiečių veikėjai? Pirma buvo „mazepincai“, Ivano Mazepo šalininkai, Ukrainos nepriklausomybės siekę Petro Pirmojo laikais. Vėliau būta „petliūrovcų“, dar vėliau – „banderovcų“, Ukrainos sukilėlių armijos.

Visus tuos vardus vienija Ukrainos nepriklausomybės siekis. Vienus propaganda pavertė žydų pogromų simboliu, kitus kolaboravimo su fašistais simboliu, nors S. Bandera per Antrąjį pasaulinį karą buvo nacistų konclageryje. Todėl dalis iki šiol nesuprantančių, kad buvome okupuoti, gyventojų šias diskusijas priima liguistai. Ir tai normalu, nes dar didelė dalis visuomenės turi polinkį į kolaborantų mąstymą. Tačiau norėdami kurti nepriklausomą valstybę ir suprasdami, kad pagrindinis jos priešas – Rusija, turime su tuo kovoti. Ginantieji Rusijos interesus yra Ukrainos priešai ir neturi būti verčiami didvyriais. O žmonės, kurie kovojo, kad Ukrainoje neliktų Rusijos imperinės įtakos, yra pirmtakai to, ką jau turime.

Žurnalistės kelionę į Ukrainą pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ finansavo Europos Komisija

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"