TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

V. Žovtenka: Rusija turi suprasti, kad taika priklauso nuo jos pačios

2015 01 16 6:00
Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenka. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Sausio 22 dieną Ukraina mini valstybės gimimo metines. 1919 metais ukrainiečiai sukūrė respubliką, kuriai gyvuoti, deja, buvo lemta vos porą metų: ji krito po bolševikų antplūdžio. Šiandien Ukraina žada nieku gyvu nenusileisti agresoriams.

Šią savaitę turėjęs įvykti aukščiausio lygio Ukrainos ir Rusijos susitikimas Astanoje (Kazachstanas) atidėtas kol kas nežinomam laikui. Paliaubos Rytų Ukrainoje nutrauktos, gavę dar vieną amunicijos siuntą iš Rusijos, banditai pradėjo puolimą. Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenka sako, kad jo šalis vis viena sieks taikos, ir tiki, kad artimiausiu metu įvyks derybos su Maskva, o Vakarų taikomos sankcijos galiausiai duos vaisių – privers Rusiją nutraukti agresiją.

Minsko susitarimai neveikia

- Užsienio reikalų ministrų susitikimas Berlyne buvo nesėkmingas: apie prezidentų susitikimą Astanoje net nebekalbėta. Kodėl?

- Berlyne susitiko „Normandijos grupė“ – keturi užsienio reikalų ministrai (Ukrainos, Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos). Jų tikslas buvo Astanoje surengti tos pačios grupės prezidentinio lygmens susitikimą, kuriame būtų užtikrintas Minsko susitarimų įgyvendinimas.

Tačiau tuo metu, kai ministrai rinkosi į Berlyną, padėtis Rytų Ukrainoje akivaizdžiai pablogėjo. Dar viena „humanitarinė“ vilkstinė iš Rusijos atvežė šaudmenų banditams. Ugnis iš jų pusės suaktyvėjo, vis dažniau buvo pažeidžiamos paliaubų sąlygos. O į tai, kad ši vilkstinė tiesiog pažeidė Ukrainos valstybės sieną, beveik niekas apskritai nekreipia dėmesio.

Reikia pripažinti, kad Minsko susitarimai neveikė. Ukraina tai konstatavo susitikime: banditų provokacijos nesiliovė, ugnies nutraukimo susitarimo nesilaikoma, Rusijos pajėgos nepasitraukė iš numatytos teritorijos, skiriančios jas nuo Ukrainos pajėgų, sunkioji karinė technika ir Rusijos kareiviai iš Rytų Ukrainos neišvesti ir galiausiai – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai nesudaromos sąlygos stebėti valstybės sieną.

Todėl primygtinai tvirtiname, jog Astanoje turi įvykti aukščiausio lygio susitikimas dėl Minsko susitarimų vykdymo, kad abi šalys galėtų imtis priemonių konfliktui Rytų Ukrainoje visiškai sustabdyti.

- Šio susitikimo metu Rusija deklaravo taip pat palaikanti Minsko susitarimų įgyvendinimą.

- Taip, Rusija dar vis kalba, kad ji niekuo dėta, kad tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje – vidinis konfliktas. Kaip sako patys rusai: „įjungė durnių“. Akivaizdu, kad Rusija materialiai ir finansiškai remia teroristines organizacijas Ukrainoje. Būtent nuo Rusijos priklauso, ar kraujo liejimas bus sustabdytas.

Dabar jau net nebekalbame apie Rusijos kariuomenę – visiems akivaizdu, kad ji veikia Ukrainoje. Norime sustabdyti Ukrainos piliečių žudynes. Mūsų pajėgos iš paskutiniųjų stengiasi laikytis Minsko susitarimų. Į mūsų kareivius šaudo, o šie net neatsako. Veiksmų imasi tik tada, kai banditai pradeda masinį puolimą.

Paskutinis pavyzdys – tragedija, įvykusi su civiliais autobuse netoli Volnovachos. Viskas prasidėjo nuo to, kad banditai nusprendė ir vėl apšaudyti mūsiškę užkardą iš salvinės sistemos „Grad“. Ukrainiečių kariai prie to jau pratę – pasislėpė blindaže. O ką reikėjo daryti civiliams, esantiems tame autobuse? Juk ten buvo ir vaikų...

Iš pradžių banditai net gyrėsi „taiklia ugnimi“, tik vėliau susiprato, apie ką patys kalba, ir ėmė kaltinti Ukrainos karius.

Šį smurto aktą pasmerkė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Beje, šią rezoliuciją inicijavo Lietuva. Už tai jau ne pirmą kartą jaučiamės dėkingi Lietuvai.

- Astanos susitikimas neįvyko. Ar manote, kad toks susitikimas įmanomas artimiausioje ateityje?

- Šis susitikimas neatšauktas, tik nukeltas. Esu įsitikinęs, kad jis įvyks artimiausiu metu. Šiuo atveju svarbiausia, kad pagrindinė Ukrainos pozicija yra taikos siekis. Neseniai apie tai Ukrainos žmonėms kalbėjo ir prezidentas Petro Porošenka. Taikos siekiame visomis išgalėmis. Mes nieko nepuolėme, tik giname savo žemę. Labai tikimės, kad anksčiau minėta kontaktinė grupė priims atitinkamus sprendimus dėl Astanos susitikimo, ir tuomet iš tikrųjų bus nutraukta ugnis ir galiausiai įgyvendinti Minsko susitarimai.

Paryžiaus tragedija Ukrainoje kartojasi kasdien

- Lietuviai taip pat girdėjo Petro Porošenkos kalbą. Bet ar Ukrainos pozicijos šiuo atveju pakanka? Juk Rusija taip pat turi imtis adekvačių veiksmų?

- Rusija turi suprasti, kad taikus konflikto sprendimas priklauso nuo jos pačios. Tikiuosi, kad mūsų partneriai Europoje padės jai tai suprasti. Visų pirma Rusija privalo išvesti savo pajėgas iš Ukrainos teritorijos.

Ukraina šiandien demonstruoja neįtikimą kantrumą. O juk žūsta mūsų piliečiai. Žūsta dėl agresijos, vykdomos iš užsienio.

Tikiuosi, kad prezidentų susitikimas Astanoje įvyks artimiausiu metu. Gal už savaitės, gal už kelių dienų, bet jis tikrai turi įvykti, kad būtų sustabdytas kraujo liejimas.

Ateinančią savaitę apie tai kalbės ir Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų taryba. Tikiu, kad ji taip pat priims atitinkamas išvadas.

- Praėjusios savaitės įvykiai „perkėlė“ terorizmo sampratą į Vakarų Europą. Rusija vėl kalba apie „bendrą“ kovą prieš terorizmą. Ar tai netaps pretekstu kad ir laikinai atidėti Ukrainos klausimo sprendimą?

- Ir vėl referuosiu prezidento kreipimąsi: tai, kas įvyko Prancūzijoje, yra tas pats, kas Ukrainoje vyksta kasdien. Kad ir kaip pasivadintų teroristai – Donecko, Luhansko ar kokiomis nors kitomis respublikomis, – Europa, manau, sugebės tai atskirti ir juos įvardyti tikruoju vardu. Tikiuosi, kad Europos Parlamentas netrukus prasidėsiančioje sesijoje formaliai pripažins šiuos darinius teroristinėmis organizacijomis. Juk šie teroristai šiandien žaloja ne tik Ukrainą, bet ir visą žemyną, visą Europos civilizaciją.

Šis konfliktas neturi užsitęsti ir virsti dar viena spaudimo priemone, kaip tai įvyko Gruzijoje. Tuomet Rusija taip pat prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus, bet jų niekada nesilaikė. Kitaip ji ir nesielgs, kol nesupras, kad Europos bendruomenė nesutinka žaisti pagal jos primestas taisykles.

- Tuomet gal tai ne tiek Rusijos, kiek pačios Europos susipratimo klausimas? Juk tai mes – europiečiai turime parodyti, kad tam tikrų ribų negalima peržengti?

- Ukraina tikrai neturėtų būti vienintelė šalis, įrodinėjanti, kad šiandien vykdoma agresija negali būti toleruojama šiuolaikinėje Europoje. Matome, kad Europos Sąjunga yra mūsų pusėje, supranta tai, kas vyksta, ir supras ateityje.

Tenka pripažinti, kad Rusijai taikomos sankcijos kol kas nedavė laukto rezultato, tačiau jos yra veiksmingos. Šių sankcijų paskirtis nėra nuskriausti Rusiją, ar ją pažeminti, o pademonstruoti, kad dėl savo veiksmų ji turės tam tikrų nuostolių, nes tarptautinė bendruomenė tokių veiksmų netoleruoja. Ne taip, kaip skelbia Rusijos propaganda, Vakaruose niekas nenori sunaikinti Rusijos. Tai nenaudinga nei Vakarams, nei Ukrainai.

Rusija destabilizavo Donbasą, bet kartu ir savo visuomenę, kuri darosi vis labiau nepatenkinta tokiais veiksmais. Todėl sankcijų tikslas ir yra parodyti Rusijos vadovybei, kaip ji klysta, pažeisdama tarptautines normas, susitarimus, griaudama tą tvarką, kuri Europoje buvo nusistovėjusi dešimtmečiais.

Be ekonominių priemonių, dar yra ir politinių poveikio būdų. Būtina pasakyti Maskvai: vadovaukitės teise, grąžinkite tą status quo, kuris buvo iki Krymo aneksijos ir visi mielai vėl bendraus su Rusija. Šiandien normalaus dialogo su Rusija, deja, negali palaikyti niekas – nei Europa, nei JAV. Tačiau Vakarams šis susipriešinimas yra priverstinė priemonė, o Rusijai – jos pačios provokacijų padarinys. Būtent ji išprovokavo karinį konfliktą XXI amžiaus Europoje, o dabar pati piktinasi, kad kiti imasi priemonių priversti ją laikytis savo pačios prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Juk Ukrainos teritorinį vientisumą Rusija taip pat garantavo tarpvalstybiniu susitarimu.

Drauge gina Europos civilizaciją

- Tačiau Rusija kategoriškai atsisako kalbėti Krymo tema. Laiko jį neatsiejama savo dalimi. O ir Europoje vis rečiau girdėti reikalavimai grąžinti pusiasalį Ukrainai...

- Krymą Rusija laiko „istorine“ savo žeme. Taip jį vadina. O Europoje Krymas pamirštamas dėl to, kad jo aneksija buvo įvykdyta be kraujo praliejimo. Situacija Rytų Ukrainoje yra daug baisesnė. Tačiau tie, kurie mano, kad Krymas buvo atimtas taikiai, klysta. Šiandien ten persekiojami vietos gyventojai – Krymo totoriai, vis labiau paminamos jų teisės. Tuo pat metu nacionalizuojama nuosavybė, ne tik Ukrainos, bet ir privati gyventojų nuosavybė. Gal visa tai skamba ne taip pavojingai kaip karas Donbase.

Tačiau viena galiu pasakyti užtikrintai: Ukraina yra suvereni valstybė, viena iš Jungtinių Tautų įkūrėjų. Mes niekada nesusitaikysime su kaimynų įvykdyta mūsų teritorijos aneksija. Tai tarptautinės bendrijos reikalas – priversti Rusiją laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų. Rusija gali kiek tinkama vadinti Krymą savo „istorine“ žeme, bet ji niekada tokia nebuvo.

- Gera žinia bent jau plėtojant lietuvių ir ukrainiečių santykius: prezidentė Dalia Grybauskaitė Ukrainoje paskelbta metų žmogumi. Išgyvename, matyt, didžiausią tarpusavio simpatijų pakilimą?

- Ukrainos akademinė taryba priėmė tokį sprendimą. Prezidentė D. Grybauskaitė yra labai populiari Ukrainoje. Pavyzdžiui, kai ji lankėsi Kijeve, Maidane, žmonės ėjo prie jos, sveikinosi, prašė kartu nusifotografuoti, o juk niekas nestovėjo jai už nugaros su ženklu: „čia – Dalia Grybauskaitė“. Ukrainiečiai ją pažįsta.

Ji laikosi itin tvirtos ir drąsios pozicijos Ukrainos suverenumo atžvilgiu. Tiek ji, tiek ir Lietuvos visuomenė supranta, kuo gresia dabartinė agresija. Lietuviai supranta, kad ukrainiečiai gina ne tik savo šalį, bet ir visą Europą, jos vertybes, demokratiją apskritai. Lietuviai tai supranta geriau nei Vakarų Europos žmonės, tačiau ir šiems jau ima atsiverti akys.

Todėl jau ne pirmą kartą pasakysiu, kad ukrainiečiai labai vertina ne tik Lietuvos prezidentę ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, bet ir visų Lietuvos žmonių paramą. Mūsų savitarpio pagalbos istorija prasidėjo Mėlynųjų vandenų mūšyje prieš šimtmečius. Ji tęsiasi šiandien – kartu stojome prieš tai, kas vadinama „rusišku pasauliu“, nes lietuviai ir ukrainiečiai yra europiečiai, ginantys šią civilizaciją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"