TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Valdžioje be galo

2016 09 28 6:00
lhamas Alijevas tiesia kelia ilgam savo ir žmonos Mehriban valdymui. AFP/Reuters/Scanpix nuotraukos

Azerbaidžano rinkėjai per referendumą padidino prezidento kadenciją nuo 5 iki 7 metų. Šios ir kitos konstitucinės permainos gali pratęsti Ilhamo Alijevo valdymą neribotam laikui. Tačiau naftos pinigai nebebyra į valdžios kišenes, tad reformos neišvengiamos. Didžiausias iššūkis valdančiajam elitui – kaip liberalizuoti ekonomiką neliberalizavus politikos.

Daugiau kaip 90 proc. Azerbaidžano rinkėjų pritarė prezidento kadencijos pratęsimui, ir tai buvo viena svarbiausių iš 29 Konstitucijos pataisų, dėl kurių šalis balsavo rugsėjo 26 dieną. Centrinė rinkimų komisija dar nebaigė skaičiuoti rezultatų, bet bendras paveikslas jau išryškėjo. Galutiniai rezultatai bus paskelbti tik kitą mėnesį, bet Rinkimų komisija jau pranešė, kad referendume dalyvavo beveik 70 proc. rinkėjų.

Priėmus šias pataisas, prezidentui I. Alijevui, valdančiam Azerbaidžaną nuo 2003 metų, kai perėmė postą po tėvo mirties, nebereikės būti perrinktam iki 2020-ųjų. Kitu atveju prezidento rinkimai būtų vykę 2018 metais.

Rusijos naujienų agentūros taip pat pranešė, kad iškart po balsavimo atliktos apklausos rodo, jog rinkėjai pritarė visoms Konstitucijos pataisoms, nepaisant tarptautinės kritikos, kad jos skirtos I. Alijevo ir jo šeimos valdžiai dar labiau sucementuoti ir opoziciniams balsams tildyti naftos turtingoje šalyje. 54 metų prezidentas galės kandidatuoti kas septynerius metus be jokių apribojimų, nes kadencijų skaičius taip pat panaikintas dar 2009 metais. I. Alijevas tris kartus laimėjo Azerbaidžano prezidento rinkimus: 2003, 2008 ir 2013 metais. Nebeliko ir jokių amžiaus apribojimų kandidatui į prezidentus, o parlamento nariai galės būti išrinkti jau nuo 18, o ne 25 metų. Šie pokyčiai leidžia I. Alijevui išsiauginti įpėdinį nuo labai ankstyvo amžiaus.

Nafta išaugino sostinėje Baku prestižinius pastatus.

Alijevų monarchija

I. Alijevui pirmą kartą suteikta ir teisė paleisti parlamentą bei paskelbti pirmalaikius rinkimus. Jis dar galės skirti ir atleisti du viceprezidentus. Vienas jų bus antras valstybėje asmuo po I. Alijevo ir užims jo vietą, jei šis pasitrauks. Šią permainą gaubia spėlionės, kad pirmojo viceprezidento postas sukurtas specialiai prezidento žmonai Mehriban, ji dabar yra valdančiosios Naujosios Azerbaidžano partijos pirmininko pavaduotoja, arba poros 19 metų sūnui Heidarui. Opozicija tai vadina Alijevų monarchija. Alijevų pora dar turi dvi aukštuomenės susibūrimuose dažnai matomas dukras: 32 metų Leylą ir 27-erių Arzub.

Azerbaidžanas rengė konstitucinės reformos referendumus 2002 ir 2009 metais. Juos lydėjo įtarimai klastojimu Alijevų šeimos naudai. 2002 metų referendumą surengė dar Ilhamo tėvas Heydaras Alijevas ir per jį priėmė pataisą, kad prezidentui atsistatydinus valdžia pereina ministrui pirmininkui. Netrukus premjeru jis paskyrė savo sūnų. Šis ir stojo prie šalies vairo tėvui, dešimtmetį valdžiusiam Azerbaidžaną, o prieš tai dar 15 metų vadovavusiam sovietiniais laikais, pasimirus 2003 metais.

Opozicinės grupės rengė protestus prieš pirmadienio referendumą sakydamos, kad taip Alijevai plečia ir įtvirtina dešimtmečius trunkantį šios šeimos valdymą Azerbaidžane. Prezidentui įgijus beprecedentes galias, valdžia galės dar labiau varžyti susirinkimų laisvę bei paminti tarptautinius standartus. Prieš balsavimą kritikai buvo tildomi areštais ir bauginimais.

Valdžia tokius teiginius atmeta ir sako, kad permainos reikalingos greitoms ekonomikos reformoms įgyvendinti, stabilumui ir demokratijai stiprinti. „Šalis sparčiai vystosi ir žmonių gyvenimo standartai gerėja... Pataisų reikia stabilumui garantuoti“, – pareiškė Centrinės rinkimų komisijos pirmininkas Mazahiras Panahovas.

Pinigai iš naftos baigėsi

Pasak ekspertų, šalies prie Kaspijos jūros visuomenė iš tiesų vystosi labai sparčiai, tad Azerbaidžanas iš tiesų žengia į naują istorinę fazę. Ją pirmiausia lemia tai, kad baigėsi naftos bumas, maitinęs ekonomiką ir didinęs Azerbaidžano tarptautinę reikšmę. Prie to ypač prisidėjo 1760 km ilgio naftotiekis Baku-Tbilisis-Čeichanas (BTČ), pradėjęs veikti 2005 metais. Azerbaidžanas smarkiai nukentėjo nuo pasaulinių naftos kainų kritimo, todėl neriboti finansų ištekliai, kuriais disponavo šalies lyderiai, išseko. Autoritarinei Azerbaidžano valdžiai iš tiesų reikia liberalizuoti ekonomiką, bet ji nelinkusi suteikti daugiau politinių laisvių, nes tai gali pakirsti ją pačią.

Ypač per trečiąją I. Alijevo kadenciją, prasidėjusią 2013 metų spalį, Azerbaidžanas tapo uždaresne ir griežčiau valstybės kontroliuojama šalimi, labiau nei kada nors anksčiau priartėjo prie buvusių sovietinių Vidurinės Azijos šalių modelio.

Triuškinti opoziciją režimą skatina baimė tokių įvykių kaip Maidano revoliucija Ukrainoje ar Arabų pavasaris Artimuosiuose Rytuose. Pirmiausia I. Alijevas įkišo į kalėjimą Ilgarą Mammadovą, į Vakarus orientuotos Respublikos Alternatyvos partijos lyderį, planavusį balotiruotis į prezidentus. Jis ir dabar sėdi už grotų, nepaisant Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarties jį išlaisvinti. Vėliau vienas po kito į kalėjimus buvo sukišti ir kiti valdžios kritikai bei aktyvistai už demokratiją, uždarytos arba apkarpytos Azerbaidžane veikusios Vakarų organizacijos. Bendradarbiavimą su Vakarais Azerbaidžanas apribojo tik energetikos ir saugumo klausimais.

Azerbaidžano gyventojai balsavo už beveik neribotas prezidento galias.

Baku ir kaimus skiria praraja

Trejus metus iš eilės – 2005, 2006 ir 2007 – Azerbaidžano ekonomika buvo sparčiausiai auganti pasaulyje. Šio klestėjimo laikais Azerbaidžanas nemažai investavo į infrastruktūrą, 2011 metais laimėjo nenuolatinę vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, atidarė dešimtis naujų ambasadų pasaulyje. Valstybinė naftos kompanija SOCAR tapo viena didžiausių investuotojų Turkijoje (18 mlrd. dolerių) bei įsigijo du trečdalius Graikijos gamtinių dujų operatorės akcijų.

Tačiau pasakiškos pinigų injekcijos į politinę sistemą, kurioje nėra pusiausvyros bei kontrolės, paskatino dar didesnę korupciją ir nesuteikė spyrio plačiau modernizuoti ekonomiką. Pinigai buvo išleisti prestižiniams abejotinos svarbos projektams, pavyzdžiui, prabangių Eurovizijos dainų konkurso rūmų statybai ir kitiems didingiems architektūros objektams sostinėje Baku. Karinį biudžetą Azerbaidžanas padidino beveik iki 4 mlrd. dolerių per metus, bet kitos sritys liko gerokai apleistos. Atsivėrė milžiniški skirtumai tarp sostinės ir likusios šalies. Nedarbas išliko svarbi socialinė ir ekonominė problema, ypač kaimiškose vietovėse. Maždaug 40 proc. Azerbaidžano darbo jėgos gyvena iš savo ūkių. Tik 12 proc. gyventojų gauna didesnes nei 400 dolerių per mėnesį pajamas. Įvairūs tyrimai parodė, kad 48 proc. gyventojų neturi pakankamai lėšų maistui arba maistui ir drabužiams nusipirkti. Azerbaidžano rodikliai yra tik šiek tiek geresni nei kaimynių Armėnijos ir Gruzijos, nors nė viena jų neturėjo tokių pajamų iš naftos.

Prasti rodikliai, trapios viltys

Visus šiuos metus Azerbaidžano ekonomikos rodikliai smunka. Per pirmus aštuonis mėnesius bendrasis vidaus produktas susitraukė 3,9 proc., eksportas krito 37 procentais. Per pusantrų metų Azerbaidžano centrinis bankas išleido du trečdalius savo rezervų nacionalinei valiutai – manatui – palaikyti. Šios pastangos nebuvo itin sėkmingos. Infliacija viršija 12 procentų. Manatui nuvertėjant, maisto kainos šoko į neregėtas aukštumas, tai skaudžiai atsiliepė nuo maisto importo priklausomiems miestų gyventojams. I. Alijevas neseniai kalbėjo apie būtinybę didinti žemės ūkio, ypač grūdų ir pieno produktų gamybos, efektyvumą.

Maisto kainos ir nedarbas sausį išprovokavo protestus daugelyje šalies vietų, bet jie užgeso valdžiai pažadėjus kainas sumažinti. Dalis protestuotojų buvo iš Rusijos grįžę darbininkai, dėl ekonomikos nuosmukio ten netekę darbų. Tai dar viena bloga žinia Azerbaidžanui, nes jie siuntė namo pinigus – jų srautas išseko iki dešimtadalio lyginant su pernai.

Pagrindinis valdžios šaltinis visuomenei nuraminti – Azerbaidžano valstybinis naftos fondas, SOFAZ, sukurtas „juodai dienai“. Nors kasmet sparčiai tirpstantis, jis padengia beveik pusę valstybės biudžeto.

Per du dešimtmečius gali išsekti Azerbaidžano naftos šaltiniai (nuo 1994 metų neatrasta nė vieno naujo). 2014 metų pabaigoje Azerbaidžano naftos ištekliai buvo vertinami 7 mlrd. barelių (palyginimui, Kazachstanas jų turi 30 mlrd., Rusija – 103 mlrd., Iranas – 158 mlrd. barelių).

Gamtinės dujos kol kas yra didžiausia Azerbaidžano stabilių ateities pajamų viltis. Tačiau tvirtinimai, kad šalis užims svarbiausią vietą naujame dujų Pietų koridoriuje, gali būti gerokai perdėti. Mat Azerbaidžano dujų ištekliai ne tokie dideli kaip Irano (30 kartų didesni), Rusijos ar Turkmėnistano.

Azerbaidžanas yra sujungtas su patikimu naftos eksporto į Vakarus keliu, einančiu per Gruziją ir Turkiją bei valdomu galingos Vakarų naftos kompanijos BP. Yra daug abejonių, kad bus nutiestas ir panašus dujų kelias. Tad Azerbaidžanui teks kliautis tik savais kukliais ištekliais ir konkuruoti perpildytoje rinkoje. Energetinio saugumo tai negarantuos. Šiemet Azerbaidžanas netgi importavo dujas iš Rusijos savo gamykloms.

Nors valdžia seniai kalba apie ekonomikos diversifikavimą, reikšmingų rezultatų dar nematyti. Visus savo turtus ir monopolijas tebevaldantys galingi oligarchai nebus patenkinti atviresne bei konkurencingesne ekonomika, nes nieko iš jos nelaimės. Todėl sparčių reformų, kurių reikia Azerbaidžanui ir apie kurias kalba valdžia, perspektyva atrodo gana miglota.

Parengė Viljama Sudikienė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"