TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Valgant airius

2010 12 21 0:00
Airiai vis dar protestuoja prie valstybinių institucijų su plakatais "Grąžinkite mums Airiją".
AFP/Scanpix nuotrauka

Šį dienraštyje "The New York Times" išspausdintą Nobelio premijos laureato Paulo Krugmano straipsnį apie Airiją verta atidžiai perskaityti ir Lietuvoje, kur nuo paprastų piliečių paskutinį kailį mielai nudirtų ne tik godūs bankininkai, bet ir energetikai.

Dabar mums labiausiai reikia kito Jonathano Swifto, kurį dauguma žino kaip "Guliverio kelionių" autorių. Pastarieji įvykiai man priminė jo 1729 metais parašytą esė "Kuklus pasiūlymas", kuriame apžvelgęs baisų airių skurdą J.Swiftas pasiūlė sprendimą: parduoti vaikus kaip maistą. "Manau, šis ganėtinai mielas maistas bus labai parankus žemvaldžiams, kurie jau surijo daugumą tėvų, o dabar turės pirmumo teisę ir į vaikus", - rašė autorius.

Žinoma, šiandien reikia kalbėti ne apie žemvaldžius, o apie bankininkus. Tik jie ne valgo, bet tiesiog skurdina gyventojus. Todėl tik satyrikas, ir dar labai negailestingas, gali teisingai apibūdinti, kas šiuo metu vyksta Airijoje.

Airių istorija prasidėjo nuo tikro ekonomikos stebuklo, kas galiausiai davė pradžią spekuliacijų siautuliui, kurį skatino nutrūkę nuo grandinės bankai ir nekilnojamojo turto magnatai, glaudžiai draugaujantys su svarbiausiais politikais. Šį siautulį finansavo didelis Airijos bankų skolinimasis, dažniausiai iš kitų Europos bankų.

Kai šis burbulas sprogo, bankai patyrė didelių nuostolių. Sakysite, kreditoriai taip pat nukentėjo. Vis dėlto tai buvo subrendę suaugusieji ir jeigu jie skolindami nesuvokė rizikos, kaltė turi kristi tik ant jų pečių. Bet ne, įsikišo Airijos vyriausybė ir pažadėjo grąžinti bankų skolas, paversdama jų nuostolius valstybinėmis obligacijomis.

Iki bankų žlugimo Airijos skola buvo maža. Tačiau ant mokesčių mokėtojų pečių užkrovus milžiniškus bankų nuostolius, buvo suabejota tautos kreditingumu. Taigi Airija pamėgino atgauti pasitikėjimą rinkose priimdama griežtą išlaidų mažinimo programą.

Pamąstykite: šios skolos atsirado ne dėl viešų programų, tačiau dėl savanaudžių, kuriems nerūpi niekas, išskyrus pelną, egoizmo, o jų skolų našta buvo užkrauta ant paprastų Airijos piliečių.

Negana to, ši našta daug didesnė nei skolos, kadangi apkarpymai sukėlė smarkią recesiją. Be bankų skolų, airiai kenčia ir nuo mažėjančių pajamų bei didelio nedarbo. Tačiau kitos alternatyvos nėra, kaip sako rimti žmonės, - tai daryti būtina siekiant atkurti pasitikėjimą.

Tačiau pasitikėjimas nedidėja. Priešingai, investuotojai pastebėjo, kad visas šis taupymas prislėgė Airijos ekonomiką, ir todėl jie ėmė bėgti iš šalies, kurios ūkis toks silpnas.

Kas toliau? Lapkritį Airija kartu su savo kaimynėmis sukūrė tai, kas buvo plačiai vadinama "finansine pagalba". Tačiau iš tiesų Airijos vyriausybė pasižadėjo sukelti savo piliečiams dar daugiau skausmo sutikdama priimti kredito liniją, kuri esą duos šaliai daugiau laiko pasitikėjimui atkurti. Aišku, rinkos nebuvo sužavėtos - Airijos obligacijų palūkanų normos išaugo dar labiau.

Ar būtinai taip turi būti?

2009-ųjų pradžioje sklandė toks anekdotas: "Koks skirtumas tarp Airijos (Ireland) ir Islandijos (Iceland)? Atsakymas: viena raidė ir maždaug šeši mėnesiai." Tai juodas humoras. Kad ir kokia bloga buvo Airijos padėtis, jos negalima lyginti su visiška Islandijos katastrofa.

Tačiau, atrodo, šiuo metu Islandijai sekasi geriau nei Airijai. Jos ekonominis nuosmukis nebuvo didesnis nei Airijos, darbo vietų praradimas nepaveikė taip stipriai, ir, atrodė, šalies padėtis - palankesnė atsigauti. Šiuo metu ir investuotojai Islandijos skolą laiko saugesne nei Airijos. Kaip tai įmanoma?

Dalis atsakymo slypi tame, kad Islandija leido užsienio skolintojams sumokėti už nutrūkusių nuo grandinės bankų padarytas klaidas, užuot užkrovusi tas skolas mokesčių mokėtojams. Kaip pastebi (ir pritaria!) Tarptautinis valiutos fondas, "privataus sektoriaus bankrotai lėmė išorinės skolos sumažėjimą". Tuo metu Islandija išvengė finansinės panikos įvesdama laikiną kapitalo kontrolę, t. y. apribodama gyventojų galimybę išvežti pinigus iš šalies.

Islandijai į naudą išėjo ir tai, kad ji, skirtingai nei Airija, vis dar turi nacionalinę valiutą. Kronos devalvavimas padarė Islandijos eksportą konkurencingesnį ir suvaidino svarbų vaidmenį ribojant Islandijos nuopuolio dydį. Visa tai buvo neprieinama Airijai, kuri turi toliau skaudinti savo piliečius, nes kitaip nepavyks atkurti pasitikėjimo.

Tačiau Airija taupo jau trečius metus, o pasitikėjimas vis mažėja. Įdomu, ką dar reikia padaryti, kad šie rimti žmonės suprastų, jog gyventojų baudimas už bankininkų nuodėmes yra blogiau nei nusikaltimas - tai klaida.

 

Vertė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"