TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Vengrai ištiesė solidarumo ranką

2010 04 21 0:00
FIDESZ pirmininkas V.Orbanas taps Vengrijos ministru pirmininku.
AFP/Scanpix nuotrauka

Lygiai prieš 20 metų, kai nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai Sovietų Sąjunga taikė blokadą, lietuviams stengėsi padėti vengrai. Apie tai pasakoja 20 metų Vengrijoje gyvenęs dr. Vytautas Grinius, tuo metu buvęs lietuvių bendruomenės pirmininku, o dabar - Vengrijos ambasadoriaus Lietuvoje patarėjas.

Vengrija - mano antroji tėvynė. Dar 1956 metais ji mėgino ištrūkti iš socializmo gniaužtų, tačiau jos sukilimas buvo žiauriai nuslopintas. Todėl kai 1990 metų kovo 11-ąją Lietuva paskelbė nepriklausomybę, Vengrija prisimindama ankstesnį demonstracijomis Vilniuje, o ypač Kaune, parodytą jai solidarumą, ėmėsi žygių padėti Lietuvai - ne tik morališkai ją palaikydama, bet ir siųsdama humanitarinę pagalbą. Kiekvieną dieną Vengrijos spauda rašė apie įvykius bei nuotaikas Lietuvoje.

Daugiapartinis Vengrijos parlamentas dirbo vieningai, nes po pirmųjų laisvų rinkimų laimėjus Vengrijos demokratinio forumo partijai (MDF), jiems entuziastingai padėjo ir Jaunųjų demokratų sąjunga, dabar - Vengrijos piliečių sąjunga (FIDESZ), kuriai iki šiol vadovauja Viktoras Orbanas. Šiemet balandžio 11-ąją ši jau subrendusi partija pirmame ture triuškinamai laimėjo Parlamento rinkimus, gaudama daugiau nei du trečdalius mandatų. Taigi ji taps valdančiąja partija, o jos pirmininkas antrą kartą vadovaus vyriausybei. Vengrijoje premjerui suteikiami didesni įgaliojimai nei šalies prezidentui. Tai džiugu, nes šie Vengrijos konservatoriai yra tikrieji mūsų bičiuliai, ištiesę solidarumo ir pagalbos ranką tą istorinį 1990-ųjų pavasarį.

Palaikymo mitingas

Pirmą didelį solidarumo su Lietuva mitingą Budapešte FIDESZ surengė 1990 metais gegužės 1 dieną prie SSRS ambasados. Apie 3000 jaunų ir pagyvenusių žmonių, nešinų transparantais bei nacionalinėmis vėliavomis, atėjo pareikšti palaikymą Lietuvai. Ambasados pastatą saugojo grėsmingai atrodanti gausi vengrų apsauga su kalašnikovais, nes garantuoti apsaugą nuo nenumatytų veiksmų reikalauja diplomatiniai įsipareigojimai. Tuomet ugningą kalbą pasakė FIDESZ tarybos narys Zsoltas Nemethas. "Mes turime remti Lietuvą, nes iš tikrųjų ne mes, bet lietuviai yra Europos ryčiausias bastionas. Juos su Vakarų pasauliu sieja nuo Romos katalikų bažnyčios neatskiriama kultūra. Nors sovietai lageriuose sunaikino vos ne trečdalį tautos ir ištrėmė 40 proc. kunigų, lietuviai nori gyventi ir nori sugrįžti atgal į Europą. Jie tam turi teisę!

Mes turime remti Lietuvą, nes... Sovietų Sąjunga iš jų atėmė tikybos, kalbos, tautinės mažumos individualias bei bendruomenines teises ir pasmerkė asimiliacijai. Lietuva turi teisę į tautinį buvimą!

Mes turime remti Lietuvą, nes, panašiai kaip ir mūsų valstybė, ji tapo sovietinės imperijos išsiplėtimo po Antrojo pasaulinio karo auka ir tapo jos kolonija.

Mes turime remti Lietuvos taikią revoliuciją, nes vietoj komunistinės visuomeninės struktūros ji nori turėti pilietinę demokratiją, kuri remiasi daugiapartine sistema, rinkos ekonomika ir žmogaus teisėmis. Lietuviai turi teisę į pilietinę demokratiją!

Galų gale, mes turime remti Lietuvą ir todėl, kad panašiai kaip mums 1956 ar 1968 metais, Maskva jai grasina karine prievarta. Jų taikios sostinės gatvėmis žlegsi šarvuočiai. Sovietų imperijos žlugimas prasidėjo. Lietuviai turi laimėti, priešingu atveju, Sovietų Sąjunga suliepsnos... Imkimės iniciatyvos, kad naujai išrinktas Vengrijos parlamentas pripažintų Lietuvos nepriklausomybę ir užmegztų su ja diplomatinius santykius", - tuomet kalbėjo Z.Nemethas.

Mitingas nebuvo stichiškas, jis buvo labai gerai suplanuotas ir disciplinuotas. Per jį buvo paskelbta, jog bus renkamos aukos - pinigai, maisto produktai. Mitingui baigiantis greta esančiose parduotuvėlėse žmonės spontaniškai ėmė pirkti saldumynus -šokoladukus, saldainius - lietuvių vaikams ir krauti į jaunųjų demokratų automobilį. Po to dar tris dienas tiesiog Budapešto gatvėse veikė punktai, kur buvo renkami pinigai. Vengrai suaukojo per 120 tūkst. forintų. Tada tai buvo nemenka suma. FIDESZ norėjo įteikti ir peticiją sovietų ambasados atstovams, tačiau niekas neišėjo jos paimti. Šios peticijos kopiją bei vertimą įdėsiu į ruošiamą savo atsiminimų knygą.

Po mitingo žmonės skirstėsi nenoriai, politikavo, prognozavo įvykius, klausinėjo lietuvių bendruomenės atstovų įvairių dalykų, apžiūrinėjo mūsų trispalvę, negalėdami suvokti, kad mūsų nacionalinę vėliavą buvo uždrausta iškelti, o tai padarę drąsuoliai net Sibirą pamatydavo.

Tą pačią savaitę Budapešte Vengrijos jaunųjų demokratų sąjunga surengė antrą solidarumo su Lietuva mitingą - tąkart įteikė atitinkamas peticijas JAV ir SSRS ambasadoms. Prie šios akcijos aktyviai prisidėjo Vengrijos lietuviai, norėję žinoti, kokios paramos Lietuvai reikia labiausiai. Jie jau buvo suaukoję 10 tūkst. forintų. Aukas rinko ir Budapešto lenkai.

Naujas demokratinis Vengrijos parlamentas paskelbė nuomonę Lietuvos klausimu, pabrėždamas, kad "laiko nepriimtinu jėgos naudojimą ir visas akcijas, trukdančias lietuvių tautai įgyvendinti teisėtą apsisprendimą". Išreiškęs solidarumą su lietuvių tauta Vengrijos parlamentas ragino Sovietų Sąjungos vadovus pradėti konstruktyvias derybas su teisėtai išrinktais lietuvių tautos atstovais; tai leistų lietuviams įgyvendinti savo apsisprendimo teisę, taip pat būtų išsaugotas Sovietų Sąjungos politinis stabilumas bei tarptautinis saugumas.

Humanitarė siunta Lietuvai

Gegužės antroje pusėje man buvo pranešta, kad FIDESZ partijos lyderis Viktoras Orbanas (būsimasis premjeras - aut.) nori su manimi susitikti. Net nenujaučiau, kad jis manęs paprašys lydėti jų surinktą humanitarinę siuntą į Vilnių. Laimei, spėjau susitvarkyti su darbais ir numatytą dieną galėjau lydėti vengrus, nes mano tobulas rusų kalbos mokėjimas bei patirtis kertant sovietų sieną jiems būtų labai pravertęs.

Aptarę maršrutą, nutarėme kirsti SSRS sieną iš Lenkijos ties Brestu, nes turėjome informacijos, jog iš Vakarų atvežtas humanitarines siuntas pasieniečiai priverčia iškrauti Lazdijų muitinėje, iš ten tie, kam ji skirta, privalo pasiimti patys. Mūsų siunta buvo sukrauta į 3 tonų talpos dengtą sunkvežimį su Raudonojo Kryžiaus emblema ir papuoštą mano atnešta lietuviška trispalve. Sunkvežimyje buvo ligoninių suaukoti medikamentai, taip pat maisto produktai: miltai, ryžiai, cukrus, druska. Krovinio vertė - 2 mln. forintų.

Vairuotojas Imre Somlajus man sakė, jog negalįs ramiai gyventi matydamas, kad reikalinga pagalba bėdon pakliuvusioms tautoms, paprastiems žmonėms, tokiems kaip jis pats. Šis smulkusis verslininkas savo sunkvežimį su humanitariniu kroviniu buvo nuvairavęs ir į Rumuniją. Tai labai draugiškas jaunas žmogus. Pamenu, man davė kailinę liemenę, kad nesušalčiau, kai važiuodami per Lenkiją nakvojome mašinoje.

Oficialią delegaciją sudarė mikroautobusu važiavęs FIDESZ atstovas Tamasas Berhidajus, du Vengrijos televizijos bei du spaudos žurnalistai. Važiuojant per Lenkiją, žmonės, pastebėję mūsų trispalvę, draugiškai pamojuodavo, o kai nakvojome viename kaime pavaišino arbata. Jie suprato mūsų kilnią misiją ir pagalbos svarbą Lietuvai.

Tačiau Bresto muitinėje mums kategoriškai pareiškė: "Į Lietuvą jūsų niekas neįleis!" Pasidarė neramu, tačiau vilties nepraradome. Daug metų važinėjau į Lietuvą, žinojau sovietų taktiką ir bandžiau sugalvoti, kaip mums pravažiuoti. Muitinėje aiškinome, jog atgal nevažiuosime, nes atliekame mums vengrų tautos pavestą misiją, t. y. vežame šią kuklią humanitarinę pagalbą Lietuvai. Mums atkirto, kad vaistų pervežimas nesuderintas su Maskva, su sovietiniu Raudonuoju Kryžiumi, "Vneštorgu" ir dar velniai žino su kuo. Priekaištavo, kad krovinys neužplombuotas, kad kai kurie dokumentai netvarkingai užpildyti, o kai kurių trūksta...

Žmonės, rūpinęsi tų vaistų pervežimu, tikrai neturėjo panašaus darbo patirties ir nežinojo biurokratinių sovietų muitininkų reikalavimų. Padėjo mano paskutinis argumentas. Pasakiau piktai: "Dabar matome, kaip jūs remiate Gorbačiovą, jeigu net prieš aukščiausio lygio susitikimą su Amerikos prezidentu nepraleidžiate transporto su Raudonojo Kryžiaus ženklu, su vaistais, kurių trūksta Lietuvos žmonėms." Vengrijos televizijos žurnalistai pridūrė, jog susuksią tokį dokumentinį filmą apie vaistų sulaikymą, kad nuskambės visoje Europoje... Kai atvažiavo dar kažkokie pareigūnai ir po gero pusdienio pagaliau surinko mūsų pasus, mes supratome - leis kirsti sieną.

Galų gale sovietų muitininkų užplombuotas krovinys pajudėjo Lietuvos link.

Pernakvojome viešbutyje Breste ir gegužės 20-osios pavakare pagaliau pasiekėme Vilnių, kur Sporto rūmuose vyko Kultūros kongreso baigiamasis plenarinis posėdis. Atsidėkodami už palydėjimą vengrai mane ant Neries kranto tris kartus pamėtėjo į orą. Šeimininkų patiekta vakarienė viešbučio restorane buvo nepaprastai gausi ir skani, be to, Mis Lietuvos bei kitų gražuolių draugijoje.

FIDESZ suorganizuotą humanitarinės pagalbos Lietuvai krovinį prie Seimo rūmų iškilmingai priėmė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka. "Ši siunta pirma, bet ne paskutinė. Vengrijos visuomenė palaiko Lietuvą ir rems ją, kol reikės", - pasakė delegacijos vadovas T.Berhidajus.

Po mėnesio Lietuvos sveikatos apsaugos ministrui Juozui Olekai galėjau pranešti, kad FIDESZ ruošia antrą vaistų siuntą, atsižvelgdama į Lietuvos medicinos įstaigų pageidavimus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"