TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Vieną egzaminą Gruzija išlaikė, laukia kitas

2016 01 05 12:29
AFP/Scanpix nuotrauka

Prieš ketverius metus Gruzija sulaukė daugybės pagyrų už tai, kad išlaikė demokratijos egzaminą: parlamento rinkimus pralaimėjusi valdančioji partija sklandžiai perleido valstybės vadžias opozicijai. Šiemet gruzinai vėl rinks parlamentą ir kol kas niekas negali prognozuoti, kokios politinės jėgos atsidurs valdžioje.

Apie tai, kokiomis sąlygomis Gruzija ruošiasi rinkimams, lzinios.lt kalbėjosi su buvusiu diplomatu, dabartiniu „Clarion“ internetinio leidinio vyr. redaktoriumi Jaba'u Devdarianiu. Pasak jo, Gruzija padarė didelę pažangą, kurios nuopelnus gali prisiimti tiek buvusi, tiek ir dabartinė šalies valdžia. Tačiau teigiama transformacija dar tik prasideda. Gruzija turi įveikti vidines kliūtis ir atsilaikyti prieš išorinį spaudimą, kad galėtų toliau augti kaip visavertė moderni valstybė.

Dar reikia daug išmokti

– Po praėjusių Gruzijos parlamento rinkimų 2012 m. Vakarų pasaulyje įsivyravo palaimingas požiūris, kad valstybė „išlaikė demokratijos egzaminą“ ir dabar viskas savaime klosis tik gerai. Ar situacija iš tiesų tokia gera?

– Galima patvirtinti, kad 2012 m. rinkimai iš tiesų buvo didelė Gruzijos sėkmė. Laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose vienos politinės jėgos perleido valdžią kitoms. Taip nutiko bene pirmą kartą nuo Gruzijos nepriklausomybės paskelbimo.

Visgi mums dar reikia daug ko išmokti. Išskirčiau dvi sferas: institucinę ir politinę. Svarbiausios šalies institucijos yra toli nuo tikro savarankiškumo. Michailas Saakašvilis nuo 2003 m. dėjo dideles pastangas, kad konsoliduotų valstybę, tačiau šioje srityje reikia dar daug nuveikti. Šiandien tokios žinybos, kaip Užsienio reikalų, Teisingumo ir Vidaus ministerijos, kokybiškai gerokai lenkia kitas, tradiciškai politikų labai paveikiamas žinybas – teismus ir prokuratūrą.

Kalbant apie politinę situaciją, reikia prisiminti, kad nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, partija, kuri netekdavo valdžios, būdavo faktiškai sunaikinama. Viena vertus, taip nutikdavo todėl, kad į valdžią paprastai ateidavo labai plačios koalicijos, kurios dažniausiai subyrėdavo pačios. Kita vertus, valdžios perdavimas dažniausiai vykdavo itin sunkiomis sąlygomis – pilietinis karas, „Rožių revoliucija“ ir pan.

Todėl šiandien Gruzijai vis dar reikia priprasti prie suvokimo, kad nuo valdžios vairo pasitraukusi partija niekur neišnyksta, pereina į opoziciją ir turi pilną teisę siekti sugrįžti į valdžią.

Taigi, nors situacija šiuo metu yra žymiai geresnė negu ankstesniais metais, tačiau tai nereiškia, kad reikalai negali pasisukti bloga linkme.

Jaba Devdariani/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Taigi, didžiausia valstybės institucijų problema – savarankiškumo stoka?

– Sename britų komedijiniame seriale „Taip, premjere“ kadaise nuskambėjo puiki mintis: „politinė opozicija veikia tremtyje, žinybinė opozicija veikia vietoje“. Manau, kad Gruzijoje šiuo metu kaip tik trūksta šios žinybinės, pilietinės opozicijos, kuri vadovautųsi įstatymais ir Konstitucija, kad kartais suvaldytų iš valdžioje esančių politikų sklindančius impulsus.

Apskritai, nekelia nuostabos tai, kad pototalitarinėse šalyse į valdžią atėjusi partija siekia sunaikinti konkurentus, tačiau yra du veiksmingi būdai, kaip tam pasipriešinti: veiksni politinė opozicija ir įstatymo viršenybė, kurią užtikrina valstybės institucijos.

Šiuo metu Gruzijoje yra stipri politinė opozicija. Ją turi papildyti stiprios valstybės institucijos. Buvusi vyriausybė (Vieningas nacionalinis judėjimas, – aut.) vykdė teigiamus pokyčius, tačiau darė tai revoliucijos sąlygomis. 2007 m. jie nepasinaudojo galimybe transformuoti „revoliucines“ žinybas į „evoliucines“ ir taip prarado pasitikėjimą.

– Buvusi vyriausybė ėmėsi reformų, kad vestų Gruziją link euroatlantinės integracijos. Kaip šios reformos tęsiamos šiandien?

– Galimybė Gruzijai apskritai pajudėti link europinių struktūrų – neginčijamas buvusios vyriausybės nuopelnas. Tam tikras buvusios vyriausybės privalumas buvo tas, kad sprendimų priėmimas buvo labai koncentruotas, apsiribojo itin siauru politikų ratu, kas leido sparčiau vykdyti reformas. Dabartinė šalies vadovybė – daug platesnė koalicija ir sprendimų priėmimo procesas atitinkamai yra daug sudėtingesnis. Kartais neaišku, kas ir kaip priima sprendimus. Tai ženkliai sulėtina Gruzijos suartėjimą su Europos Sąjunga.

Prorusiški politikai vis dar dalyvauja žaidime

– Pastaruoju metu padidėjus Rusijos keliamai grėsmei, politines jėgas įvairiose šalyse pamėgta skirstyti į provakarietiškas ir prorusiškas. Ar tokį paskirstymą galima pritaikyti Gruzijos politinėms jėgoms? Ar Gruzijoje yra prorusiškų politinių jėgų?

– Taip, tokių jėgų esama. Yra politinių struktūrų, kurios iš esmės atmeta europines vertybes. Tai daugiausiai ksenofobinės, nacionalistinės jėgos, kurias drąsiai galima pavadinti prorusiškomis.

Opozicija ne kartą kritikavo dabartinę valdžią dėl prorusiškos pozicijos. Nesisvaidyčiau tokiais apibendrinančiais kaltinimais, tačiau turiu pasakyti, kad Gruzijos parlamente iš tiesų yra valdantiesiems priklausančių politikų, kurių pareiškimai antrina kraštutinių dešiniųjų pozicijai.

Apskritai, pernelyg paprasta sulyginti prorusišką poziciją ir pasisakymus eurointegracijos atžvilgiu. Balkanuose yra buvę pavyzdžių, kai proeuropietiškus lozungus skelbę politikai iš tiesų stūmė savo šalis į suartėjimą su Vladimiro Putino Rusija. Todėl labiausiai reikėtų kreipti dėmesį, kiek skaidriai veikia vyriausybė, kiek jos veiklai įtakos turi oligarchai ir koks yra korupcijos lygis.

– Praėjusių metų pabaigoje Gruzijos energetikos ministerija prakalbo apie būtinybę padidinti „Gazprom“ dalį bendrame šalies dujų importe. Įdomus momentas. Kodėl Gruzija turėtų tai daryti? Kaimyninis Azerbaidžanas galėtų patenkinti 100 proc. šalies poreikio.

– Šio pareiškimo esmės nesuprato niekas. Tai ir kelia nerimą. Pareikalavus paaiškinimų, imta skubiai „lopyti“ ryšius su Azerbaidžanu. Visgi, neaišku, iš kur kilo ši iniciatyva ir ar ją vis dar ketinama įgyvendinti. Tai vienas iš pavyzdžių tokių situacijų, kuomet tiek veiksnios opozicijos, tiek laisvos žiniasklaidos egzistavimas tampa svarbiausiais faktoriais.

– Juk tokie pasiūlymai ne tik atspindi vyriausybės veiklos skaidrumą ir panašius dalykus. Gruzija rimtai surizikavo sugadinti santykius su bene vieninteliu patikimu partneriu regione – Azerbaidžanu.

– Kai kurie ekonomistai aiškino, kad tokiu būdu siekta palankesnių Azerbaidžano dujų tranzito sąlygų. Energetikos sektorius yra itin nenuspėjamas ir net Azerbaidžano planai regiono energetikoje nėra lengvai numatomi. Jie taip pat priklauso ir nuo Baku ir Maskvos santykių.

– Korupcija – itin personalizuota Rusijos įtakos sklaidos sfera. Kokius platesnius sektorius galėtumėte įvardinti?

– Be to, kad didelės karinės pajėgos yra dislokuotos vos 20 kilometrų nuo Tbilisio? (juokiasi). Kalbant rimtai, šios pajėgos kelia ne tik tiesioginę karinę grėsmę, jos palaiko nuolatinę baimės ir neužtikrintumo atmosferą. Kitos sferos? Žinoma, galima paminėti apsirūpinimą energetiniais ištekliais. Žemės ūkio produkcijai Rusija jau seniai taikė sankcijas ir šio sektoriaus priklausomybė kiek sumažėjo, tačiau tai buvo laikina. Kuomet Maskva vėl atvėrė savo rinkas gruziniškam vynui, ši ekonomikos šaka vėl tapo politinio spaudimo įrankiu.

Apibendrinant galima teigti, kad Rusija vėl mėgina pritaikyti tas spaudimo priemones, kurios buvo susilpnėjusios tuomet, kai Maskva pripažino Pietų Osetijos valstybingumą, kai sankcijomis buvo sustabdyti beveik bet kokie prekybiniai santykiai ir pan. Šiandien, prisidengdama „geros valios“ vėliava, Rusija vėl prašneko apie galimybę atverti savo rinkas, apie bevizio režimo įvedimą. Tai – masalas. Neva skiriamas dėmesys paprastų žmonių gerbūviui, taikomasi tiesiai į visuomenę. Tuo pasinaudoti gali būti linkę ir kai kurie politikai.

Kai Rusija to nori, ji gali demonstruoti labai pozityvią poziciją, kuri neva turėtų nusverti santykių su Europa naudą. Tai – įtakos skleidimo ir propagandos priemonė, kuri šiandien Gruzijoje, deja, yra labai gaji, nes sėja abejones žmonių širdyse.

– Beje, ar paprastas žmogus Gruzijoje iš tiesų jaučia kokią nors naudą iš pastarųjų metų suartėjimo su ES?

– Šie procesai, pavyzdžiui, laisvos prekybos sutartis, prasidėjo palyginti visai neseniai ir dar anksti kalbėti apie juntamą jos poveikį. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad Gruzija neturi sienos su ES. Tai reiškia, kad Asociacijos sutarties teikiami pranašumai Gruzijoje gali pasijusti kiek vėliau.

– Tarkime, po Asociacijos sutarties pasirašymo Moldova gerokai padidino vyno eksportą į ES. Naudą pajuto ir verslininkas, ir eilinis pilietis.

– Gruzija didina eksportą ne tik į Europą, bet ir į Aziją. Visgi, nepamirškime, kad Moldova ribojasi su ES nare Rumunija, su kuria ją sieja ne tik glaudūs prekybiniai, bet ir kultūriniai ryšiai. Svarbiausias Gruzijos prekybos partneris šiuo metu yra Turkija, ES šalys yra antroje vietoje, o Rusija vėl pakilo į trečią poziciją.

Kuomet kalbame apie tai, kad dalis gruzinų nusivilia Europa, nepamirškime, kad bet kokias žinias apie ES išgyvenamas krizes dešimteriopai garsina Rusijos propaganda. Jei paklaustume žmogaus: su kuo nori būti? ES, ar Rusija? Dauguma gruzinų nedvejodami pasirinktų ES, tačiau tuo pat metu jie nerimauja dėl to, ar ES iš tiesų linkusi atsiverti Gruzijai. Juk visai šalia yra Rusija, kurios įtaka juntama tiesiog fiziškai.

– Rusija tradiciškai suaktyvėja, kuomet kaimyninės šalys ruošiasi rinkimams, o Gruzijos parlamento rinkimai vyks jau šiemet.

– Tiesą sakant, Rusija šiuo metu gali net nerodyti ypatingo aktyvumo. Jai pakanka skatinti euroskeptiškas nuotaikas. Net nebūtina skatinti prorusiškas nuotaikas, pakanka palaikyti skepticizmą ir palaukti, kol blogi dalykai nutiks savaime. Galiausiai, pripažinkime ir tai, kad Europai Gruzija šiandien taip pat nėra aktualiausių klausimų sąrašo viršuje.

Laimei Gruzija turi tokių draugų, kaip Lietuva, kurie nuolat mus palaiko. Be šios paramos būtų daug sunkiau.

Nenuspėjami rinkimai

– Žinoma, dar anksti spėlioti, bet kam pranašaujate pergalę ateinančiuose parlamento rinkimuose?

– Na, galima pastebėti, kad valdančiosios „Gruzijos svajonės“ reitingai yra kritę daugiau nei 10 proc., o tai labai rimtas signalas dabartinei vyriausybei. Jei valdančioji koalicija į jį rimtai neatsižvelgs ir nesiims priemonių atkurti rinkėjų pasitikėjimą, rinkimuose jie gali susidurti su rimtomis problemomis.

Opozicinis „Nacionalinis judėjimas“ turi nedaug šalininkų, apie 15 proc., tačiau dar visai neseniai už juos buvo pasiryžę balsuoti vos 10 proc. gruzinų. Taigi, ši partija demonstruoja gana ženklų pasitikėjimo augimą. Atsižvelkime ir į tai, kad apie 30 proc. rinkėjų kol kas nėra pasirinkę, už ką balsuoti. Toks didelis neapsisprendusiųjų nuošimtis labai apsunkina bet kokias prognozes. Erdvės pasireikšti turi didžiosios partijos, bet yra ir naujos politinės jėgos iškilimo tikimybė.

Bet kuriuo atveju, rinkimų kampanija bus įtempta. To ženklai jau matomi, pvz., valdantieji mėgino imtis agresyvių veiksmų prieš opozicinę žiniasklaidą.

– Jei rinkėjai yra nusivylę partijomis, gal jie pasiilgę stipraus lyderio, ryškios asmenybės?

– „Stipraus lyderio“ ieškojimas yra būdingas visoms buvusioms socialistinio lagerio šalims. Tačiau Gruzija turi ne kokią patirtį su tokiomis asmenybėmis. Esame turėję tokių lyderių, kuriuos palaikydavo apie 90 proc. rinkėjų, kurie patys juos ir nuversdavo vos po poros metų. Manau, kad gruzinai šiandien ieško kitko. Nors, turiu pripažinti, kad jei rinkimuose Gruzijoje dalyvautų Lietuvos prezidentė, pergalė jai būtų garantuota (juokiasi).

– Koks bebūtų Gruzijos pasirinkimas, daugelis lietuvių yra įsitikinę, kad Gruzija, kaip kažkada ir Lietuva, yra pasirinkusi savo kelią ir nuo jo nenuklys. Tai – didelis pasitikėjimas, kurį kartais net sunku paaiškinti.

– Gruzinai taip pat labai atidžiai stebėjo, kaip klostėsi Lietuvos kelias. Galima sakyti, kad šiandieninė Gruzija yra tokiame etape, kaip kad Lietuva buvo netrukus po nepriklausomybės atgavimo. Tik pašonėje mes turime daug stipresnę ir agresyvesnę Rusiją nei anuomet. Norėtume tapti europietiškai „nuobodžia“ šalimi, deja, tam trukdo daugybė išorinių veiksnių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"