TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Vienkartiniai mokslininkai

2011 03 01 0:00
Gynybos ministras K.Th.zu Guttenbergas laikytas vienu perspektyviausių Vokietijos politikų. Paaiškėjus, kad jo daktaro disertacija - plagiatas, reikalaujama jo atsistatydinimo.
AFP/Scanpix nuotrauka

Vokietijoje kilus skandalui, kad gynybos ministro Karlo Theodoro zu Guttenbergo daktaro disertacija - plagiatas, imta svartyti, ar iš tiesų visuomenei reikia tiek daug daktarų. Į tai mėgina atsakyti ir savaitraštis "The Economist".

1517 metais Visų šventųjų dienos išvakarėse Martinas Lutheris prikalė 95 tezes prie Vitenbergo bažnyčios durų. Šis augustinų vienuolis teigė, kad krikščionys negali nusipirkti sau vietos rojuje. Tais laikais tezė tebuvo nuomonė, dėl kurios buvo ginčijamasi. Šiandien daktaro disertacija yra idėja ir tam tikrų tyrimų rezultatas. Ją apginti trokšta tūkstančiai doktorantų.

Daugumoje šalių daktaro laipsnis yra pagrindinis reikalavimas siekiant dirbti akademinėje srityje. Tai raktas į nepriklausomų tyrimų pasaulį. Tai tarsi intelektinis šedevras, sukurtas mokinio, atidžiai prižiūrint vadovui. Disertacijai keliami reikalavimai labai skirtingi, tai priklauso nuo valstybės, universiteto ir net dalyko. Kai kur daktaro laipsnio siekiama ištisus metus. Vieni doktorantai gauna stipendiją, kiti turi išsilaikyti patys. Vienur reikia atlikti tyrimus, kitur - lankyti paskaitas ir laikyti egzaminus, o dar kitur - mokyti bakalauro laipsnio siekiančius studentus. Disertacija gali būti kelių dešimčių (matematikos) ir kelių šimtų (istorijos) puslapių. Dėl to naujai iškeptų daktarų amžius svyruoja nuo 20 iki daugiau kaip 40 metų.

Užtat visi, siekiantys daktaro laipsnio, yra nepatenkinti. Kai kurie apibūdina savo darbą net kaip vergišką triūsą - 7 dienos per savaitę, 10 valandų per dieną, mažos pajamos ir neaiškios perspektyvos. Kaip sako vienas studentas: "Nerimą kelia ne aukštoji mokykla, o supratimas, kad tavo tikslas paverčiamas nepasiekiamu." Verkšlenantys doktorantai nėra naujas reiškinys. Tačiau atrodo, kad daktarų rengimo sistemoje prisikaupė problemų. Juntamas daktarų perteklius. Nors doktorantūra skirta išmokyti dirbti mokslinį darbą, daktarų skaičius nesiejamas su darbo vietomis. Tuo metu verslo vadovai priekaištauja, kad trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų, ir teigia, jog daktaro laipsnį suteikiančios studijos neišmoko svarbiausių dalykų. Didžiausi kritikai lygina mokslinių tyrimų doktorantūras su finansinių piramidžių schemomis.

Didelis pasipelnymas

Praeityje bakalauro laipsnis buvo turtingųjų privilegija, retas akademinis darbuotojas tapdavo daktaru. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo vis daugiau žmonių įgyjant aukštąjį išsilavinimą, reikėjo ir aukštesnius laipsnius turinčių dėstytojų. Amerikos universitetai "pasikaustė" pirmieji: iki 8 dešimtmečio JAV universitetus baigdavo beveik trečdalis viso pasaulio studentų, pusė jų tapdavo mokslo ir technologijų daktarais (tuo metu Amerikoje gyveno 6 proc. pasaulio populiacijos), šiuo metu per metus JAV daktarais tampa kone 64 tūkst. žmonių.

Stengiasi neatsilikti ir kitos valstybės. Nuo 1998 iki 2006 metų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančiose šalyse doktorantų padaugėjo 40 proc., o JAV - tik 22 procentais. Ypač daug daktarų parengiama Meksikoje, Portugalijoje, Italijoje ir Slovakijoje. Net Japonija, kur jaunų žmonių vis mažėja, suteikia šį laipsnį 46 proc. daugiau žmonių. Harvardo ekonomistas Richardas Freemanas primena, kad iki 2006 metų JAV mokėsi tik 12 proc. pasaulio studentų.

Universitetai suprato, kad doktorantai yra pigi, labai motyvuota ir lengvai disponuojama darbo jėga. Turint jų daugiau, galima atlikti daugiau tyrimų, o kai kuriose valstybėse padaugėja prasčiau mokamų dėstytojų. Jeilio universitete doktorantas asistentas gali gauti 20 tūkst. dolerių metinį atlyginimą už devynių mėnesių trukmės dėstymą. Tuo metu įprasta aukščiausio rango profesoriaus alga Amerikoje 2009 metais buvo 109 tūkst. dolerių, t. y. didesnė nei teisėjų ar municipalitetų darbuotojų.

Šiuo metu daktarų yra gerokai daugiau, nei jų reikia universitetams. Neseniai išleistoje knygoje akademikas Andrew Hackeris ir žurnalistė Claudia Dreifus teigia, kad 2005-2009 metais JAV parengta 100 tūkst. daktarų. Per tą patį laikotarpį atsirado tik 16 tūkst. profesorių. Net Kanados universitetai, kur daktarų skaičius augo pakankamai kukliai, daktaro laipsnį suteikė 4800 studentų ir dirbti visu etatu nusamdė tik 2616 profesorių. Šiuo metu tik kelios greitai besivystančios šalys (Brazilija, Kinija) jaučia daktarų trūkumą.

Trumpa pamoka apie paklausą ir pasiūlą

Panaši padėti ir mokslinių tyrimų srityje. Doktorantai kartu su docentais, kuriuos vienas studentas pavadino "tamsiąja akademinio gyvenimo puse", atlieka didžiąją dalį mokslinių tyrimų. Tačiau ir docentų yra per daug. Remdamasis informacija, surinkta iki 2000 metų, R.Freemanas teigia, kad jeigu kasmet fakultetuose darbo vietų padaugės 5 proc., tik 20 proc. studentų gaus darbo. Kanadoje 80 proc. docentų uždirba 38 600 dolerių per metus, šis uždarbis prilygsta statybininko algai. Dėl tokio spartaus daktarų gausėjimo kartais reikia išdirbti penkerius metus docentu, kad gautum nuolatinio darbo etatą universitete.

Ši mažai mokamų daktarų-mokslininkų armija didina mokslinių tyrimų apimtį. Tai ne visada gerai. Pasikeitus madai galima netekti nuostabių, gerai treniruotų protų. Pavyzdžiui, postsputniko eroje sparčiai daugėjo fizikos mokslo daktarų, tačiau jie staiga tapo nereikalingi Vietnamo karui išsekinus švietimo biudžetą. 1970 metais nat 5000 fizikų turėjo ieškotis darbo kitose srityse.

Dėl to JAV ėmė sparčiai kurtis dėstančių daktarų sąjungos, kurios atspindi žodinės sutarties - prastas atlyginimas dabar už gerą akademinį darbą vėliau - žlugimą. Dėstantys doktorantai viešuosiuose universitetuose (Viskonsino-Madisono) ėmė burtis į sąjungas jau 1960 metais, tačiau dabar jie tai daro ypač sparčiai. Sąjungų ima rastis net privačiuose universitetuose. Tiesa, Jeilio ir Kornelo universitetai, kur administratoriai ir dalis personalo dėstančius doktorantus laiko ne darbuotojais, o mokiniais, atsispyrė sąjungų kūrimuisi. 2002 metais Niujorko universitetas pirmasis pripažino doktorantų-dėstytojų sąjungą, tačiau po trejų metų nustojo su ja derėtis.

Kai kuriose šalyse (JAV, Didžioji Britanija) maži atlyginimai ir prastos perspektyvos lemia užsienyje gimusių doktorantų skaičiaus didėjimą. R.Freemanas teigia, kad 1966 metais tik 23 proc. atvykėlių iš kitų šalių gavo daktaro laipsnį, tačiau 2006-aisiais tokių jau buvo 48 proc., nes užsienio studentai pakantesni prastesnėms darbo sąlygoms, o tokių protingų žmonių perteklius leidžia jiems mažinti algas.

Vis dėlto doktorantūros šalininkai teigia, kad siekti daktaro laipsnio apsimoka net ir negavus nuolatinio akademinio darbo. Ne visi į doktorantūrą įstoję studentai siekia akademinės karjeros, daug jų sėkmingai dirba privačiame sektoriuje, pavyzdžiui, pramoniniuose tyrimuose. Tačiau studijas metančių studentų skaičius rodo, kad daug jų greitai netenka vilties. Amerikoje tik 57 proc. doktorantų gaus laipsnį praėjus 10 metų nuo studijų pradžios. Humanitarinių mokslų srityje, kur dauguma studentų patys moka už studijas, šis skaičius sudaro 49 procentus. Dar blogiau, kad kitų sričių studentams pabėgus iš laivo pirmaisiais metais, doktorantai humanitarai pakimba tarsi moliuskai ir galų gale nukrenta.

JAV atlikto tyrimo duomenimis, mokslus baigę studentai nėra protingesni už to nepadariusius. Be to, jų įkarštį atvėsina prastas vadovavimas, miglotos darbo perspektyvos ir pinigų trūkumas.

Nebūtinai pasiseka net radusiesiems darbą už universiteto ribų. Doktorantūros studijos yra specifinės, jas baigus sunku gauti darbą universitetuose, o darbdaviai tokiais studentais beveik nesidomi. EBPO tyrimas rodo, kad praėjus 5 metams po laipsnio įgijimo, daugiau nei 60 proc. daktarų Slovakijoje ir 45 proc. Belgijoje, Čekijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje vis dar dirba pagal terminuotas sutartis. Maždaug trečdalis Austrijos daktarų turi jų išsilavinimo neatitinkantį darbą. Vokietijoje 13 proc., o Nyderlanduose - 21 proc.

jų priversti imtis žemesnės kvalifikacijos reikalaujančios profesijos.

Labai mažai naudos

Daktarai bent jau uždirba daugiau nei bakalaurai. Bernardo Casey atliktas tyrimas parodė, kad vyrai, įgiję bakalauro laipsnį, gauna 14 proc. daugiau už tuos, kurie galėjo įstoti į universitetą, bet to nepadarė. Daktarai uždirba 26 proc. daugiau. Tačiau magistro laipsnis, kurį galima įgyti vos per metus, suteikia 23 proc. priedą prie atlyginimo, t. y. beveik tiek pat, kiek ir daktaro laipsnis. Kai kuriose srityse uždarbis iš viso nepadidėja. Matematikos, informatikos, socialinių mokslų ir kalbų daktarams mokama ne ką daugiau nei magistrams, o inžinerijos, technologijų, architektūros bei mokslo magistrai uždirba net daugiau nei daktarai. Doktorantūra atsiperka tik verslo, finansų ir medicinos srityse. Apskritai daktarai uždirba tik 3 proc. daugiau nei magistrai.

Fizikas iš Niujorko dr. Melivinas Schwartzas teigia, kad doktorantūroje įgytų įgūdžių galima gauti kur kas trumpesniuose kursuose. Jau prieš 30 metų Volstritas suprato, kad kai kurie fizikai moka spręsti diferencines lygtis, ir įdarbino juos analitikais bei prekybininkais. Šiuo metu rengiami trumpi kursai, per kuriuos išmokoma finansininkams naudingos matematikos. "Fizikos daktaras, mokantis spręsti tik diferencines lygtis, nėra konkurencingas", - pabrėžia dr. M.Schwartzas.

Daug studentų aiškina, kad jie mokosi iš aistros mokslui, o išsilavinimas neturi tikslios paskirties. Dauguma jų retai susimąsto, kam reikės jų kvalifikacijos. Didžiojoje Britanijoje atlikta doktorantų apklausa atskleidė, kad maždaug trečdalis jų siekia laipsnio norėdami toliau studentauti arba atidėti darbo paiešką. Tai pripažino beveik pusė inžinerijos studentų. Jie nesunkiai gauna stipendiją, todėl gali siekti daktaro laipsnio. Tačiau pasirinkimas likti universitete turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Darbuotojai, besimokantys daugiau, nei to reikalauja jų darbas, ne tokie patenkinti, ne tokie produktyvūs ir linkę atsisveikinti su turimu darbu.

Akademikų klausimas, ar doktorantūros studijos apsimoka, prilygsta klausimui, ar pasaulyje per daug meno ir kultūros. Jie tiki, kad žinios iš universitetų pereina į visuomenę, daro ją produktyvesnę ir sveikesnę. Gal tai ir tiesa, tačiau individui daktaro laipsnis kartais gali būti blogas sprendimas.

Akademikų ir universitetų interesai kitokie nei doktorantų. Kuo daugiau gerų studentų lieka universitete, tuo geriau akademikams. Įgiję laipsnį studentai iškovoja subsidijų ir padidina savo vadovų publikacijų skaičių. Akademikai išsirenka perspektyvius studentus ir jais rūpinasi, nes jiems nenaudinga juos prarasti, bent jau iš pradžių. Viena studentė pasakojo apie žadėtas šviesias galimybes, tačiau po 7 metų sunkaus darbo jai buvo patarta susirasti turtingą vyrą.

Kentukio universiteto psichologijos prof. Monica Harris - reta išimtis. Supratusi, kad daktarų rengiama per daug, ji nustojo juos priimti. Tačiau tai retas reiškinys. Jei to nedarys geriausi universitetai, jų vietą užims kiti.

Kilnūs tikslai

Kol Europa stengiasi harmonizuoti aukštąjį mokslą, kai kurios institucijos labiau vertina struktūrizuotą Amerikos daktarų rengimą.

Mokančios už tyrimus organizacijos mato, kad daug daktarų sunkiai pritaiko savo įgūdžius darbo rinkoje. Laboratorinės ataskaitos, akademiniai pristatymai ir šešių mėnesių literatūros apžvalgos gali būti stebėtinai nenaudingos pasaulyje, kur techninės žinios turi būti greitai asimiliuojamos ir kuo paprasčiau pristatomos plačiajai visuomenei. Kai kurie universitetai jau pradėjo siūlyti studentams bendravimo ir darbo komandoje kursą, vėliau tai gali praversti darbo rinkoje. Gali būti pakeista ir vertinimo bei paskatų sistema. Kai kurie universitetai rengiamų daktarų skaičių laiko sėkmės indikatoriumi ir varžosi dėl jų kiekio. Tuo metu doktorantams kur kas svarbesnis laikas, per kurį jie susiras nuolatinį darbą, ir jų būsimoji alga.

Dauguma doktorantų buvo savo grupių lyderiai ir galėjo ne mažiau sėkmingai dirbti kitose srityse, kur sulauktų apdovanojimų ir prizų. Retas iš gausaus doktorantų būrio sutiks susitaikyti su tuo, kad dabartinė sistema leidžia kitiems pelnytis jų sąskaita, o jų protas ir sunkus darbas netampa sėkmės garantu. Užsiėmę kita veikla jie galėtų geriau panaudoti savo mokslinio tyrimo įgūdžius. Kas nors turėtų apie tai parašyti disertaciją.

 

Vertė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"