TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Visa tiesa apie Amerikos ekonomiką

2011 08 02 0:00
Apie susitarimą, kuris turi bent laikinai išgelbėti Ameriką nuo bankroto, prezidentas B.Obama paskelbė vėlų sekmadienio vakarą - jis anaiptol neatrodė laimingas.
AFP/Scanpix nuotrauka

Paskutinę akimirką JAV respublikonai bei demokratai susitarė padidinti JAV skolinimosi limitą iki 2,4 mlrd. dolerių ir taip išgelbėjo šalį nuo bankroto, kuris būtų pasėjęs chaosą pasaulio ekonomikoje. Tačiau deficito problema neišspręsta, ir šio susitarimo nugalėtojų nėra.

Robertas Reichas - buvęs JAV darbo ministras, dabar profesoriaujantis Kalifornijos universitete, Berklyje, taip pat parašęs knygą "Supercapitalism: The Transformation of Business, Democracy, and Everyday Life" ("Superkapitalizmas: verslo transformacija, demokratija ir kasdienis gyvenimas"), paskelbė straipsnį savo interneto tinklalapyje, kuriame teigia, kad JAV ekonomika ir toliau stagnuoja. Jos augimas sudaro vos 1,8 proc., to net nepavadinsi augimu. Vartotojai perka mažai. Gyvenamojo būsto kainos mažos. Darbo pasiūlos nedaugėja, užmokestis taip pat nekyla.

"Mums gyvybiškai svarbu suprasti tiesą, kokia iš tikrųjų Amerikos ekonomikos padėtis. Kaip mes nuo Didžiosios depresijos perėjome prie 30 metų Didžiojo klestėjimo? Paskui prie 30 metų įšaldytų pajamų, didėjančios nelygybės ir viso to kulminacijos - Didžiosios recesijos? O nuo Didžiosios recesijos į tokį vangų atsigavimą?"

Didysis klestėjimas

Per tris dešimtmečius nuo 1947 iki 1977 metų valstybė įgyvendino tai, ką galima pavadinti svarbiausiu sandoriu su Amerikos darbuotojais. Darbdaviai mokėjo jiems tiek, kiek užteko nusipirkti jų gaminamai produkcijai. Masinė gamyba ir masinis vartojimas puikiai vienas kitą papildė. Kiekvienas norintis galėjo susirasti gerai mokamą darbą arba bent jau darbą su perspektyvia alga.

Šiuo laikotarpiu visų pajamos didėjo - ir ne tik esančiųjų viršuje.

Vyriausybė įgyvendino pagrindinį sandorį keliais būdais. Ji naudojo Keyneso politiką, kad užtikrintų visišką įdarbinimą. Tai suteikia paprastiems darbuotojams daugiau galimybių derėtis. Valstybė įvedė socialinį draudimą ir plėtojo viešąsias investicijas. Dėl to bendrųjų pajamų dalis, tenkanti viduriniajai klasei, išaugo, o viršūnėlei - sumažėjo. Augant ekonomikai beveik visi gavo naudos, įskaitant ir esančiuosius viršuje.

Tais metais mažiausiai uždirbančių žmonių pajamos padidėjo 116 proc. - daug greičiau nei geriau gyvenančiųjų (99 proc.) arba viršūnėlės (86 proc.).

Produktyvumas taip pat augo greitai. Darbo našumas - vidutinis gaminių kiekis per valandą - padvigubėjo. Taip pat didėjo ir vidutinės pajamos. Pagal 2007 metų dolerį tipinės šeimos pajamos išaugo nuo 25 tūkst. iki 55 tūkst. dolerių. Vidurinioji klasė turėjo pakankamai pinigų, o tai kūrė naujus darbus. Augant ekonomikai, nacionalinė skola traukėsi.

Didysis augimas taip pat pažymėjo Didžiosios depresijos metu pradėtos reorganizacijos kulminaciją. Darbdaviai buvo įpareigoti mokėti papildomai - pusantro karto - už darbo savaitę, ilgesnę nei 40 valandų. Tai sukūrė paskatą esant išaugusiai paklausai samdyti naujus darbuotojus. Jie buvo taip pat įpareigoti mokėti minimalią algą, o tai augant paklausai pagerino žemiausios klasės darbuotojų apmokėjimo sąlygas.

Kai darbuotojus atleisdavo, paprastai ekonominio nuosmukio metu, valstybė mokėjo jiems bedarbių pašalpas, dažniausiai iki ekonominio atsigavimo ir jų grįžimo į darbą. Tai ne tik padėjo šeimoms, bet ir užtikrino prekių bei paslaugų pirkimą - buvo "automatinis smukusios ekonomikos stabilizatorius".

Ko gero svarbiausia, kad valstybė padidino paprastų darbuotojų derybų svertus. Jiems visiems buvo garantuota teisė stoti į profesines sąjungas, su kuriomis darbdaviai turėjo sąžiningai derėtis. Iki šešto dešimtmečio vidurio daugiau nei trečdalis Amerikos darbuotojų privačiame sektoriuje nebuvo registruoti profsąjungose. Jos reikalaudavo didelio gabalo Amerikos torto ir jį gaudavo. Nesuvienytos kompanijos, bijodamos darbuotojų noro jungtis į profsąjungą, siūlydavo panašius sandorius.

Amerikiečiai taip pat džiaugėsi apsauga nuo ekonominio gyvenimo pavojų: pašalpomis, draudimais, kaupiama pensija. 1965 metais buvo sukurtas sveikatos draudimas senyviems ir nepasiturintiems žmonėms (Medicare ir Medicaid). Vyriausybė palaikė Amerikos šeimų norą įgyti nuosavą būstą siūlydama nebrangias paskolas ir palūkanų mažinimą hipotekos įmokoms. Daugelyje JAV vietų valstybė subsidijavo vandenį ir elektrą, taip paversdama namus gyvenamus. Valstybė pastatė kelius ir greitkelius, kurie sujungė tuos namus su dideliais komerciniais centrais.

Vyriausybė taip pat išplėtė aukštojo mokslo prieinamumą. "GI Bill" projektas padengė išsilavinimo išlaidas grįžusiesiems iš karo. Viešųjų universitetų plėtra padarė aukštąjį mokslą prieinamesnį viduriniajai klasei.

Visa tai vyriausybė apmokėjo gaudama pajamų mokesčio įmokas iš besiplečiančios viduriniosios klasės, kurios pajamos nuolat augo. Pajamas taip pat didino daugiausia uždirbantys žmonės, kurių ribiniai mokesčiai buvo daug didesni. Didžiausi ribiniai mokesčiai Antrojo pasaulinio karo metu buvo 68 procentai. 1950 metais, valdant Dwightui Eisenhoweriui, jie išaugo iki 91 procento. Septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečiais didžiausi ribiniai mokesčiai siekė 70 procentų. Tačiau kitaip, nei prognozavo konservatyvūs komentatoriai, dideli mokesčiai nesumažino ekonomikos augimo. Priešingai, jie padėjo kelti viduriniosios klasės gerovę ir skatinti augimą.

Viduriniosios klasės spaudimas 1977-2007 metais

Per didįjį klestėjimą 1947-1977 metais didysis sandoris garantavo, kad Amerikos darbuotojų alga atitiktų jų darbo produktą. Iš esmės išsiplėtusi vidurinioji klasė gavo didelę dalį ekonomikos augimo privalumų. Tačiau vėliau abi linijos išsiskyrė: našumas augo, o valandinį užmokestį nugulė dulkės.

Lengva kaltinti "globalizaciją" dėl viduriniosios klasės pajamų stagnacijos, tačiau technologiniai laimėjimai suvaidino didesnį, jei ne didžiausią, vaidmenį. JAV likusios gamyklos mažino darbuotojų skaičių, nes modernėjo. Taip pat elgėsi ir paslaugų sektorius.

Tačiau priešingai populiariajai mitologijai, prekyba ir technologijos nesumažino bendro Amerikos darbo vietų skaičiaus. Jos ryškiau paveikė algas. Užuot praradę darbus, amerikiečiai tyliai susitaikė su mažesnėmis arba lėčiau augančiomis realiomis pajamomis. Darbo rinkai pamažu atsigaunant, norintieji gauti darbą turėjo tenkintis mažesnėmis algomis.

Daugiau nei prieš tris dešimtmečius prekyba ir technologijos pradėjo išskirti viršūnės ir visų kitų žmonių pajamas. Gerus ryšius turinčių prestižinių koledžų ir verslo magistro programų absolventų pajamos staigiai šoktelėjo. Tačiau algos ir pašalpos daugumai kitų darbuotojų arba nustojo augusios, arba sumažėjo. Ir toks skirtumas sumažino viduriniosios klasės šeimų saugumą.

Vyriausybė galėjo įgyvendinti pagrindinį sandorį, tačiau padarė priešingai. Ji sumažino viešąsias paslaugas ir investicijas, griaudama mokyklų biudžetus, didindama viešojo aukštojo mokslo kainas, mažindama darbo mokymus, apkarpydama viešąjį susisiekimą ir leisdama nykti tiltams, uostams bei greitkeliams.

Ji sudraskė saugumo tinklus sumažindama pagalbą bedarbėms šeimoms, turinčioms vaikų, suvaržydama galimybes gauti maisto talonus ir taip mažindama bedarbių draudimą, kad iki 2007 metų jų buvo apdrausta tik 40 procentų. Didžiausius pajamų mokesčius sumažino dvigubai: nuo 70-90 proc. iki 28-35 proc., leido daugumai turtuolių deklaruoti pajamas kaip kapitalo prieaugį, kuris apmokestinamas ne daugiau nei 15 proc. mokesčiais, taip pat sumažino paveldėjimo mokesčius. Tuo pat metu Amerika padidino pardavimą ir darbo užmokesčio mokesčius, kurie atkando didesnę dalį viduriniosios klasės, o ne turtingųjų, pajamų.

Kaip Amerika toliau pirko: trys kovos mechanizmai

Kovos mechanizmas Nr. 1: moterys grįžta į mokamą darbą. Pradedant aštuntojo dešimtmečio pabaiga vis daugiau moterų grįžo į mokamą darbą. Nedidelei daliai moterų, turinčių ketverių metų koledžo išsilavinimą, tai buvo natūralios lyčių diskriminacijos įstatymų ir išsilavinimo teikiamų galimybių pasekmės, kurios atvėrė kelią į darbo rinką gerai išsilavinusioms moterims. Tačiau dauguma tokių moterų tai darė siekdamos pagerinti namų ūkių finansinę padėtį.

Toks moterų grįžimas prie mokamo darbo buvo vienas svarbiausių socialinių ir ekonominių permainų per pastaruosius keturis dešimtmečius. 1966 metais 20 proc. motinų, turinčių mažų vaikų, dirbo ne namie. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje - 60 procentų. Ištekėjusioms moterims, turinčioms jaunesnių nei 6 metų vaikų, šis perėjimas buvo dar dramatiškesnis.

Kovos mechanizmas Nr. 2: visi dirba ilgiau. Iki praėjusio dešimtmečio vidurio vyrams buvo neįprasta dirbti ilgiau nei 60 val. per savaitę, o moterims - 50. Vis daugiau žmonių turėjo du ar tris darbus. Tipinis Amerikos darbuotojas dirbo 2200 valandų per metus - 350 valandų daugiau nei tipinis Europos darbuotojas, net daugiau nei tipinis industrinis japonas.

Kovos mechanizmas Nr. 3: išleiskite santaupas ir skolinkitės iki begalybės. Įgyvendinus pirmuosius du varginančius mechanizmus amerikiečiams liko vienintelis būdas vartoti taip pat, kaip ir prieš tai, - mažiau taupyti ir vis giliau grimzti į skolas. Didžiojo klestėjimo metu Amerikos vidurinioji klasė taupė apie 9 proc. savo pajamų atskaičius mokesčius kiekvienais metais. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje - maždaug 7 procentus. Vėliau šis skaičius nusirito iki 3 procentų. 2008 metais amerikiečiai apskritai netaupė, o namų ūkio skolos išaugo. 2007-aisiais tipinis amerikietis buvo skolingas sumą, lygią 138 proc. savo pajamų atskaičius mokesčius.

Ateities iššūkis

Visi trys kovos mechanizmai išsunkti. Svarbiausias ekonomikos ateities tikslas - atkurti didelę viduriniąją Amerikos klasę. Tai reiškia didžiojo susitarimo, kuris susies pajamas su bendrais laimėjimais, atgaivinimą, kad viduriniajai klasei būtų grąžinta pakankama ekonomikos laimėjimų dalis. Iš Didžiojo klestėjimo - daugiau nei 30 metų po Antrojo pasaulinio karo, kai Amerika augo, nes dauguma amerikiečių dalijosi šalies laimėjimus - turėjome išmokti: negalime turėti augančios ir klestinčios ekonomikos be augančios ir klestinčios viduriniosios klasės."

 

Vertė Kristupas Vasiliauskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"