TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Žalgirio mūšio užkulisiai (I)

2010 10 30 0:00

Baigėsi Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių minėjimas, pagrįstai iškilmingas. Pasisekė išvengti ir tragiškos spūsties. Šį kartą pasidomėkime, kaip tais senais laikais mūšis buvo surengtas? Juk tai negalėjo būti paprasta - nebuvo nei radijo, nei pašto, net pašto karvelių.

1408 metais Naugarduke susitikę pusbroliai Vytautas ir Jogaila nutarė vieną kartą galutinai sutriuškinti kryžiuočių ordiną. Kadangi viešoji Europos nuomonė buvo labai svarbi, abu valdovai sutarė padaryti taip, kad agresyvia, puolančiąja šalimi būtų laikomi kryžiuočiai. Juos išprovokuoti apsiėmė Vytautas.

1409 metų gegužės pabaigoje jo pastangomis sukilo žemaičiai. Ordinas sukilimą malšino, tačiau tai darydamas neturėjo teisės įžengti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, nes Lenkijos ambasadorius rūsčiai pareiškė teutonų komtūrui, kad Lietuvos žemių užpuolimas bus tolygus Lenkijos užpuolimui. Šiuo metu tokia taktika vadovaujasi NATO.

Nors ambasadoriaus pareiškimas buvo tolygus karo paskelbimui, formaliai jį paskelbti teko ordinui. Tai buvo didelis sąjungininkų laimėjimas.

Negrakščios karo mašinos

Tais laikais karo veiksmams jau plačiai buvo naudojama artilerija. Ji nebuvo naujiena nei kryžiuočiams, nei sąjungininkams. Abi šalys šaudė viena į kitą jau kelis dešimtmečius ir buvo sukaupusios po nemažą arsenalą. Sąjungininkai turėjo 60 įvairaus kalibro patrankų, šaudančių akmeniniais, geležiniais arba ketaus sviediniais, ir miklių artileristų. Kryžiuočiai turėjo 100 patrankų, kuriomis taip pat šaudė profesionalai.

Ruošdamasis karui kryžiuočių magistras įsakė išlieti didžiausią tuo metu patranką. Jai prireikė 231 centnerio ketaus. Patranką teko daryti iš dviejų dalių, kad būtų galima pajudinti iš vietos. Prieš pat mūšį abi dalys buvo sujungiamos. Patranka šaudė 300 kilogramų akmeniniais sviediniais ir buvo velniškai brangi: vienas jos šūvis kainavo 7 grivinas. Tiek kainavo 9 karvės, tiek mokesčių turėdavo sumokėti ir nedidelis kaimas. Taigi ginkluotė ir tuomet, ir dabar - brangus malonumas.

Kiek išsamiau aprašyta kita patranka Grymhilda, išlieta Niurnberge XIV amžiaus pabaigoje. Iki mūsų laikų patrankoms duodami moterų vardai, prisiminkime "Didžiąją Bertą", "Katiušas". Įdomu kodėl? Kompleksuoti vyrai taikosi įgelti savo ponioms?

Grymhilda buvo mažesnė už magistro sunkuolę. Ji šaudė tik 200 kilogramų sviediniais, bet jai tempti vis tiek reikėjo 14 arklių. Dar 16 arklių traukė medines platformas, kurios buvo klojamos Grymhildos kelyje. Artileristų skydus (nes šaudant labai taškėsi) gabeno trys vežimai. Mašiną, kurios reikėjo tai patrankai pastatyti, vežėčiose tempė keturi arkliai. Tokie patys, keturių arklių traukiami vežimai gabeno ir šaudmenis. Į vieną tilpdavo trys sviediniai.

Didžiosios patrankos buvo naudojamos tik miestams ginti arba juos apsiautus pulti. Į žygį buvo imamos mažesnės.

1409 metų spalio 9 dieną abi šalys pasirašė paliaubas, bet visiems buvo aišku, kad jos laikinos, nors čekų karalius Vaclavas Liuksemburgietis ir bandė sutaikyti teutonus su lietuviais ir lenkais.

Klasta ir dovanos

Pirmasis mūšis buvo už visuomenės nuomonę, dabar jį pavadintume viešųjų ryšių kampanija. Vytautas ir Jogaila išsiuntinėjo po Europą laiškus, kuriuose ordiną kaltino grobimu bei prievartavimu. Bet labiausiai taikė į skaudžiausią ordinui vietą - esą jis neatlieka savo misijos, kariauja prieš krikščionis. Tuomet dalis lietuvių jau buvo pakrikštyti. Tiesą sakant, tik nedidelė dalis, dažniausiai bajoraičiai, mat jie buvo siunčiami į užsienį mokytis ir gražiai pasirodyti.

Ir abu valdovai negailėjo dovanų ir kyšių. Ypač Vytautas, nes jam karas su ordinu buvo daug svarbesnis negu lenkams. Vengrijos karaliaus Zigmanto sekretoriaus liudijimu, Vytautas nusiuntė Zigmantui 12 sakalų drauge su laikyklėmis ir 12 treniruotų šunų, gausybę įvairių medžioklės reikmenų, taip pat aukso pasagomis kaustytų žirgų, dar pridėjo sabalo kailio kepurių, kiaunės kailio pirštinių, 4 poras šiltų, perlais apsiūtų rankogalių, šilko skarų, 1200 sabalų ir 1200 šermuonėlių kailiukų, 12 paauksuotų dubenų, 12 auksu ir sidabru inkrustuotų peilių, 4 sidabru apkaltus medžioklinius ragus, 20 auksu siuvinėtų rankšluosčių ir 10 didelių staltiesių.

Pamėgink visa tai atstumti!

Nesnaudė ir ordinas. Jis taip pat siuntinėjo laiškus, kviesdamas į šventą kryžiaus žygį prieš "pagonis ir atskalūnus". Ragindamas krikščionis vienytis Ulrichas von Jungingenas savo laiškuose verkte verkė: "Pražūtis gresia ne tik mano ordinui, bet visai krikščionybei."

Komtūras žinojo, kad žodžiai tokiais atvejais menkas argumentas, todėl pasiuntė nešališkam arbitrui - čekų karaliui Vaclavui - net 60 tūkst. florenų. Viename florene - 3,5 gramo aukso. Kitaip sakant, 210 kilogramų aukso kyšį.

Bet ko ordinas norėjo iš čekų karaliaus? Spėjama, kad ordino prašymu Vaclavas buvo slapta susitikęs su Vytautu ir pasiūlė jam parūpinti karaliaus karūną, jeigu jis atsimes nuo lenkų. Iš esmės, tai reiškė būti priglobtam po ordino sparnu. Vytautas vyriškai atsisakė, tačiau siekdamas, kad Vaclavas neįsižeistų, pasiuntė jam porą vežimų dovanų.

Lygiagrečiai vyko kitos, ne mažiau suktos derybos. Ordinas pasiūlė Vengrijos Zigmantui fantastiškus pinigus - 300 tūkst. florinų (tai jau daugiau nei tona aukso) - bei dalyvavimą lietuvių ir lenkų žemių dalybose, jeigu jis smogs Lenkijai iš pietų. Tuomet Žalgirio mūšis būtų buvęs pralaimėtas. Zigmantas atsakyti vis atidėliojo.

Šnipų karas

Teutonų ordinas buvo ne tik karinė ir bažnytinė organizacija, bet ir stambi prekybos firma, turinti savo atstovų mozūrų, lenkų miestuose ir net Lietuvoje. Tie atstovai, savo ruožtu, palaikė ryšius su vietos pirkliais, kurie žinojo viską.

Sąjungininkai, rašo lenkų žurnalas "Przekroj", turėjo savo agentų pačioje ordino širdyje. Nuo 1398 metų asmenišku didžiojo magistro Konrado, o vėliau jo įpėdinio Ulricho gydytoju buvo tūlas Bartolomėjus. Manoma, kad maždaug nuo 1403 metų jis šnipinėjo sąjungininkams. Kitas informatorius buvo Ulricho mylimas kamerdineris Stasske von Bolmenas.

Juodą lauko žvalgybos darbą ir vienai, ir kitai šaliai atlikdavo prūsai. Tad abi puikiai žinojo, kur link juda priešo kariuomenė ir kur reikia pasukti siekiant užkirsti jai kelią. Abiejų šalių susidūrimas buvo neišvengiamas.

1409-ųjų gruodį Vytautas ir Jogaila slapta susitiko Brastoje ir parengė smulkų karo planą - aptarė smūgio kryptį, vietą ir laiką, numatė, kada turi susijungti lietuvių ir jiems pavaldi rusų kariauna su lenkais, kuriose vietose bus kertamos upės, kur bus maisto sandėliai.

Tačiau ir be šnipų buvo aišku, kad rengiamasi kažkam neišpasakytai didelio. Slapta buvo pastatytas net pontoninis tiltas. "Tokio tilto ant valčių dar niekas nebuvo matęs", - vėliau parašys kronikos. Tiltas buvo nuplukdytas Vysla žemyn ir vėl sumontuotas prie Červinsko. 1410 metų liepos 2 dieną lenkų kariuomenė juo perėjo į dešinįjį Vyslos krantą ir susijungė su Vytauto armija.

Janas Dlugoszas kronikose rašo, kad tas persikėlimas buvo pavyzdingai parengtas. Tiltas aptvertas, pastatyti griežti, alebardomis ginkluoti tvarkdariai. Kariuomenei persikėlus tiltas buvo išardytas ir nutemptas į Plocką, kad karalius ir kariai galėtų juo grįžti.

Pabaiga kitą šeštadienį

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"