TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Žalgirio mūšio užkulisiai (II)

2010 11 06 0:00

 

Šnipų karas

Teutonų ordinas buvo ne tik karinė ir bažnytinė organizacija, bet ir stambi prekybos firma, turėjusi savo atstovų mozūrų, lenkų miestuose ir net Lietuvoje. Tie atstovai savo ruožtu palaikė ryšius su vietos pirkliais, kurie žinojo viską.

Sąjungininkai, kaip rašo lenkų žurnalas "Przekroj", turėjo savo agentų pačioje ordino širdyje. Nuo 1398 metų asmenišku didžiojo

magistro Konrado, o vėliau jo įpėdinio Ulricho gydytoju buvo toks Bartolomiejus. Manoma, kad maždaug nuo 1403 metų jis tapo sąjungininkų šnipu. Kitas informatorius buvo Ulricho mylimas kamerdineris Stasske von Bolmenas.

Juodą lauko žvalgybos darbą ir vieniems, ir kitiems atlikdavo prūsai. Tad kiekviena šalis puikiai žinojo, kur link juda priešai ir kur reikia pasukti siekiant užkirsti jai kelią. Todėl abiejų kariuomenių susidūrimas buvo neišvengiamas.

1409-ųjų gruodį Vytautas ir Jogaila slapta susitiko Brastoje ir parengė smulkų karo planą - aptarė smūgio kryptį, vietą ir laiką, numatė, kada turi susijungti lietuvių ir jiems pavaldžių rusų kariaunos su lenkais, kuriose vietose bus kertamos upės, kur bus maisto sandėliai.

Tačiau ir be šnipų buvo aišku, kad ruošiama kai kas neišpasakytai didelio. Slapta net pastatytas pontoninis tiltas. "Tokio tilto ant valčių niekas dar nebuvo matęs", - vėliau rašys kronikos. Tiltas buvo

nuplukdytas Vysla žemyn ir vėl sumontuotas prie Červinsko. 1410 metų liepos 2 dieną lenkų kariuomenė juo perėjo į dešinįjį Vyslos krantą ir susijungė su Vytauto armija.

Janas Dlugoszas kronikose rašo, kad tas persikėlimas buvo pavyzdingai parengtas. Tiltas aptvertas, pastatyti griežti, alebardomis ginkluoti tvarkdariai. Kariuomenei persikėlus tiltas buvo išardytas ir nutemptas į Plocką, kad karalius ir kariai galėtų juo grįžti.

Didžiulei kariuomenei reikėjo daug maisto. Kryžiuočiams jo nebuvo sunku gauti, savo pilyse jie turėjo sukaupę 29 tūkst. tonų javų. Tačiau sąjungininkams teko iš anksto apsirūpinti maistu ir jį pasiimti. Tam 1409-ųjų gruodį Bialovežo girioje surengta aštuonių dienų medžioklė, paskui dar pamedžiota Polesėje ir prie Sandomyro. Po vienos medžioklės dienos buvo užsūdoma vidutiniškai 50 statinių žvėrienos. Be to, maisto duoklė buvo užkrauta mozūrų miestams.

Galų gale išžygiavo

Pagrindinę abiejų armijų jėgą sudarė riteriai kavaleristai, suskirstyti į vėliavas ir ietis. Kiekvieną jų lydėjo penki žmonės. Šarvuotas riteris buvo ginkluotas ietimi, kalaviju, skydu, durklu ir kirviu arba kuoka, panašiai - ir jo ginklanešys. Juos lydėjo raitas šaulys, ginkluotas balista arba lanku ir dar kokiu nors kertamuoju ginklu. Kartu žygiavo ginkluotas padėjėjas ir gurguolininkas.

Panašiai buvo suformuoti ir pėstininkų pulkai.

Keliaudami į Žalgirio mūšio vietą visi gabenosi maisto penkioms savaitėms, palapinių, puodų, keptuvių, todėl vienai iečiai priklausė arklio traukiamas vežimas. Kadangi sąjungininkų kariuomenėje buvo maždaug 29 tūkst. raitelių ir 2500 pėstininkų, vežimų turėjo būti apie 10 tūkstančių, taip pat dar tie, kurie gabeno artileriją ir amuniciją. Drauge su armija keliavo amatininkai, didžiūnų kanceliarija, kilmingieji, medikai, o iš paskos riedėjo vežimai su panelėmis.

Vilkstinė nusidriekė net 85 kilometrus, nes tarp vežimų turėjo likti tarpai, kad prireikus trauktis nekiltų pražūtinga grūstis. Todėl buvo žygiuojama keletu lygiagrečių kelių. Gurguoles saugojo pėstininkai. Be to, jos turėjo šiek tiek atsilikti nuo pagrindinių pajėgų, kad nekliudytų staigiems, kovoje neišvengiamiems persigrupavimams.

Mįslinga Vytauto asmenybė

Visam tam reikėjo geležinės disciplinos, o ją įvesti buvo ypač sunku, nes pagrindinę karių masę sudarė valstiečiai. Atsimenate, kaip rašė Maironis:

"Po kaimus šauklys

Jo putotas arklys

Į kovą lietuvininkus šaukia."

Kitas dalykas, kad vadai nebuvo išrankūs rinkdamiesi priemones drausmei įvesti. Kai sustojus prie Lidzbarko atsikvėpti du lietuviai (turbūt nekrikštyti arba dar bažnyčių nematę) apvogė Dievo namus miestelyje, kurį kariuomenė ir taip jau buvo apiplėšusi, Vytautas jiems įsakė, visai armijai stebint, patiems pasistatyti kartuves ir pasikarti. Nuo tada kariai stengėsi nepražiopsoti nė mažiausio Vytauto rankos mostelėjimo. Apie šį niūrų karo epizodą vėliau labai daug kalbėjo istorikai.

Lenkų kronikininkai rašo, kad Vytautas "dažnai" kardavo prasikaltusiuosius, ir net priskiria jam sadisto bruožų. Pasakojama, jog kartais jis atiduodavo nusikaltėlius sudraskyti alkanoms, prie dvaro laikomoms meškoms, o pats žiūrėdavo, kaip tai vyksta. Ir iš kitų to laiko šaltinių galima spręsti, kad mūsų Didysis kunigaikštis nebuvo tyras kaip žibutė. Bet prisiminkime, kokie papročiai tuomet vyravo visoje Europoje. Tais laikais Lietuvoje bent raganos nebuvo deginamos. Be to, Vytautas žinojo, kad gyvena apsuptas išdavikų ir žmogžudžių.

Žygiuojant į Žalgirio mūšį tik totoriams buvo leista plėšti, nes labai reikėjo raitų žvalgų. Kita vertus, jie vis vien elgdavosi taip kaip norėdavo.

Kaip buvo valdoma tokia jūra karių, kai nebuvo nei radijo ryšio, nei garsiakalbių? J.Dlugoszas išsamiai aprašo: "Kol kariuomenės maršalas Zbigniewas nepradės žygiuoti nešdamas mažąją vėliavą, niekas neturi teisės palikti stovyklos. Visi įspėti - te niekas nedrįs trimituoti - tą teisę turi tik karaliaus trimitininkas." Užgirdusi jo pirmą signalą, kariuomenė rikiuojasi ir imasi ginklo. Po antro - balnoja žirgus. Po trečio - palieka stovyklą ir seka paskui savo vėliavas.

Liepos 13-ąją, jau temstant, armija pasiekė Dombruvnos miestelį. Jį užėmė, nusiaubė, paleido dūmais ir nužygiavo toliau apšviesta degančių kaimų. Auštant liepos 15 dienai kariuomenė pasiekė kalvotas, pelkėtas, miškeliais apaugusias Liudvigovo, Stenbarko ir Griunvaldo kaimų apylinkes. Ten jų laukė Didžiojo magistro armija.

Kaip buvo ginkluoti?

Geras raitelis, tiek lietuvių, tiek lenkų bajoraitis, dažniausiai turėdavo du žirgus. Vienu - paprastas arkliu - jodavo į žygį. Kitas, kovos žirgas, dažniausiai stiprus eržilas, būdavo įspraustas į metalo mezginius arba plokštelių šarvus. Žirgo pasturgalis, kaklas ir galva turėdavo būti uždengti. Jis galėdavo panešti maždaug 150 kg svorį - raitelį, šio ginkluotę ir balną. Per puolimą žirgas lėkdavo maždaug 25 km/val. greičiu. Jam tekdavo atlaikyti susidūrimo su priešu smūgį. Toks žirgas kainuodavo labai brangiai - kartais net 80 grivinų, tiek pat, kiek 100 karvių.

Neteisinga manyti, kad raitelis tada būdavo įspraustas į šarvus kaip į konservų dėžutę. Taip rodo tik kvaili televizijos filmai. Grūdinto plieno šarvai svėrė 20-25 kg, t. y. mažiau nei mūsų dienų kareivio kovinė ginkluotė. Be to, jų svoris ant kūno buvo tolygiai paskirstytas. Nublokštas nuo žirgo stiprus vyras galėjo be vargo atsistoti, kautis, bėgti arba vėl įšokti į balną.

Šarvai nebuvo stori - vos 2-3 ////// cm, pritaikyti prie kūno tarsi kostiumas. Jų skardos buvo sujungtos odiniais diržais, todėl karys galėjo laisvai judėti. Mūsų laikais atlikus bandymus paaiškėjo, kad su tokiais šarvais galima net plaukti. Skarda atlaikydavo kardo smūgį, o ////akerbūzos ///// /arkebuzos strėlė pramušdavo ją tik paleista iš arti.

Filmų režisieriai klysta rodydami aktorius, aprengtus sunkiais, įspūdingais šarvais - muziejų eksponatų kopijomis. Muziejuose rodomi stori riterių turnyrų šarvai, nes jų daugiausia išliko. Jie turėjo apsaugoti raitelio kūną, kai įsibėgėjus žirgams riteriai su ietimis susidurdavo. To laiko mūšiuose riteriui reikėjo mokėti atremti ir ieties smūgį, ir pėstininko kirtį iš apačios, ir išvengti strėlės ar iš laidyklės paleisto akmens.

Post Scriptum

Pasibaigus mūšiui likę gyvi kariai per tris dienas išgėrė kryžiuočių gurguolėse rastas statines vyno, alaus ir degtinės, o paskui išsiskirstė rugių kirsti. Artėjo rugpjūtis, javai jau byrėjo ir tai buvo svarbiau, nei persekioti sumuštus teutonus. Kuo žiemą šeimą maitinsi?

Visa tai buvo ne taip jau seniai. Nuo tų laikų mus skiria tik maždaug 20 senelių. Visi sutilptų į vieną kambarį. Tuomet bulvių dar nebuvo, žmonės žemę ardavo jaučiais, nes arklių kinkyti prie arklo dar nemokėta. Pasėtas rugio grūdas užaugindavo tik tris, todėl bado grėsmė buvo nuolatinė.

Tai laikais nebuvo aiški ir tautinės valstybės sąvoka. Į žodį "Lietuva" tilpo ir Gudija, ir tai, ką dabar vadiname Ukraina, ir Smolensko žemės. Tuomet nebuvo ir prūsų. Teutonai vadino save notangėnais, pamedėnais, pagudėnais, varmėnais, sembais, nadruviais, skalviais, galindais, bartais ir kitų genčių vardais. Vienos gentys draugavo tarpusavyje, kitos ne. Spėjama, kad žodis "prūsai" kilo nuo germanų fryzų genties, gyvenusios baltų kaimynystėje ir po kelių maro epidemijų iš dalies persikrausčiusios į ištuštėjusias jų žemes rytuose.

Prie Žalgirio sumušti teutonai nutarė, kad daugiau jiems niekas negresia. Jie pakeitė taktiką - metė katalikybę, vedė savo panas ir pradėjo rytprūsių dvarponių dinastijas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"