TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Žudymo brigada

2011 04 16 0:00

2010 metų gegužės 2 diena. Afganistano kaimelyje Kalagije mula Alachas Dadas savo namuose geria pusryčių arbatą. Su juo žmona Mora. Įbėgęs vienas iš septynių jų vaikų šaukia, kad kaime amerikiečių kareiviai. Mula Dadas atlieka ir seniūno pareigas, todėl jis išeina į gatvę.

Seniūnas buvo girdėjęs apie naują Amerikos politiką Afganistane - ieškoti susitarimo su vietos gyventojais per šventikus, genčių vadus ir šeichus, patraukti juos savo pusėn ir taip atkirsti nuo talibų. Šis karių būrelis turėjo išžvalgyti padėtį, užtikrinti, kad talibų nėra. Po to atvyktų aukštesnieji karininkai ir prasidėtų derybos.

Į kaimą grupė atvažiavo lengvuoju tanku "Stryker". Jį vairavo Adamas Winfieldas, o trys žvalgai, vadovaujami seržanto Calvino Gibbso, ėjo greta. Jie pamatė, kad mula išėjo iš namų ir dairosi. A.Winfieldas vėliau pasakojo, kad žmogus jam neatrodė pavojingas. Priešingai - draugiškai nusiteikęs. Bet seržantas C.Gibbsas sukomandavo griebti jį, paklupdyti griovyje, tada pasitraukti. Tuomet metė į mulą granatą ir įsakė kitiems dėl tikrumo suvarpyti kūną šūviais. Po to seržantas užsimovęs gumines pirštines chirurginėmis žirklėmis (viską turėjo įsidėjęs) nukirpo lavono mažąjį pirštelį, išrovė vieną dantį ir davė Adamui: "Pasilaikyk kaip karo trofėjų." Prie lavono seržantas dar padėjo rusišką skeveldrinę granatą, o raporte parašė, kad išėjęs iš už namo afganas norėjo į juos mesti granatą, bet ji sprogo jo rankose, o prie lavono buvo rasta antroji.

Naivūs prieš išgąsdintus

Afganistane, Kandaharo provincijoje amerikiečių bazėje lengvųjų tankų "Stryker" dalinyje susiformavo slapta brigada, pasivadinusi "kill team" - "žudymo komanda". Žudė jie ilgai ir be jokio karinio reikalo, net ne dėl keršto. Žudė slapta nuo savo viršininkų. Jie savo veiksmus planuodavo iš anksto, vaizduodavo, kad priešas tai talibas, kurį jie nukovė, fotografuodavosi su auka. Paskui buvo surasta 4 tūkst. nuotraukų. Jos tokios baisios ir ciniškos, kad Amerikos ir Vokietijos laikraščiai, kuriems pavyko gauti kopijas, ryžosi išspausdinti tik 2-3. Be to, kareiviai rinko "suvenyrus", kuriais neva galės didžiuotis grįžę namo.

Penktoji "Stryker" brigada buvo normalus dalinys, su talibais susidurdavo retai. Kartais per naktinius žiūronus pamatydavo tik talibų pagalbininkus, minuojančius kelius arba slepiančius minas-spąstus. Tai karas tarsi prieš vaiduoklius - kol sprogimas nenusineša vieno ar kito kareivio gyvybės.

Brigada turėjo nemažai nuostolių. Nuo 2009-ųjų liepos žuvo 36 vyrai. Tai mažai, palyginti su aukomis bet kuriame Europos kare, bet daugiau negu kituose amerikiečių padaliniuose. Nes amerikiečių kareiviai neina stačiom prieš kulkosvaidžius ir ant priešo ambrazūrų krūtine negula. Jeigu priešas paleidžia tirštesnę ugnį, jie iš viso neina atakon, o išsišaukia lėktuvus ir artilerijos sraigtasparnius, kartais iš labai toli, iš Arabijos jūroje stovinčių lėktuvnešių. Jų karininkai turi aiškų įsakymą: svarbiausia užduotis - išsaugoti kareivius. Ir kareiviams įsakyta: saugokite savo gyvybes.

Rembo tikrovėje

Ir štai į brigadą atvyko naujas vyresnysis seržantas C.Gibbsas, stambus, 195 centimetro ūgio, trumpai kirptas mėlynakis blondinas. Jis iš karto gavo Rembo pravardę.

Viskas pasikeitė. C.Gibbsas įsakymus išrėkdavo, nemokėjo pasakyti sakinio neįpynęs bent trijų keiksmažodžių. Patyręs karys išbuvo kurį laiką Irake ir jau buvo tarnavęs Afganistane. Jis nenorėjo užsiimti civilių apsauga. Jam karas buvo karas, afganai - priešai.

C.Gibsas kilęs iš kuklios šeimos. Jo tėvas dirbo valytoju mormonų bažnyčioje. C.Gibsą, kai jam buvo 15 metų, išmetė iš vidurinės mokyklos. Sulaukęs 18-os bandė stoti į jūrų pėstininkus, bet nepriėmė. Įstojo į paprastus pėstininkus. Svarbiausiu uždaviniu laikė kovoti dalinyje su tuo, kas kariuomenės žargonu vadinasi "nugaros virpuliai", t. y. jaunų kareivių baime nukauti žmogų.

Amerikos kariuomenėje šia tema nekalbama. Visi žino, bet tyli - esą kovoje tai išsispręs savaime. Bet C.Gibbsas mėgo žudyti ir to reikalavo iš kareivių. Pareiškė, kad jam reikalingi kariai, kurie "užmuš bet ką ir be mažiausio gailesčio". Kai kartą kareivis paklausė, kodėl C.Gibbsas nupjauna nukautųjų pirštus, jis atsakė, jog jam smagu pagąsdinti žmones. Pavyzdžiui, tokį pirštą galima įdėti į pagalbos maisto produktais paketą.

Visi dalinio kareiviai dabar pripažįsta, kad C.Gibbsas sadistas. Ant blauzdos turi išsitatuiravęs, kiek žmonių užmušė Irake ir kiek Afganistane. Afganus jis niekino ir kitaip negu laukiniais nevadino. Bet nepalikdavo savo nusikaltimų pėdsakų. Kai kiti brigados nariai fotografuodavosi prie aukų, C.Gibbsas stengėsi į kadrą nepakliūti. Jis keisdavosi su afganų kareiviais-vyriausybininkais: duodavo jiems pornografinių nuotraukų mainais už sovietinius kalašnikovus ir granatas. Jo spintelėje buvo paslėptas visas arsenalas ginklų, kuriuos dėdavo prie nukautų neva talibų.

Bažnyčios choristas kare

Vėliau į dalinį atvyko jaunas kareivis A.Winfieldas, akiniuotas knygius iš inteligentiškos šeimos, idealistas. Jis neabejojo, kad karas Afganistane teisingas. Juk dėl to sutiko respublikonai, demokratai ir Amerikos sąjungininkai Europoje. Vaikystėje jis giedojo bažnyčios chore, buvo išvykoje į Boliviją, ten pamatė tokį skurdą, kad grįžęs namo pasakė tėvams: "Aš daugiau dėl nieko nedejuosiu!" Norėjo tapti misionieriumi, bet galų gale įstojo į kariuomenę.

Atvykęs į dalinį, Adamas pajuto, kad brigadoje kažkas ne taip. Kai kartą jie vėl vyko į aukų medžioklę, C.Gibbsas išlipo iš tanko ir nusivedė karius prie La Mohamed Kalay kaimelio, palikęs Adamą saugoti mašinos, nes juo nepasitikėjo. Jiems artėjant prie kaimo, iš jo išėjo Gulas Mudinas, jaunas žemdirbys. Jeremy Morlockas, dešinioji C.Gibbso ranka, pamojo prieiti arčiau. Kai vaikinas buvo už maždaug 5 metrų, J.Morlockas jam pasakė pakelti švarko skvernus - taip tikrinama, ar žmogus nėra mirtininkas-savižudis. Vaikinas pakluso, bet J.Morlockas sušuko: "Granata! Nušaukite jį!" Tam, kad jeigu kas girdi, atrodytų, neva amerikiečiai puolami. Po to numetė granatą prie vaikino.

Adamas visa to nematė, bet kai kareiviai vėl susėdo į tanką, tvyrojo keista atmosfera. Kareiviai buvo susijaudinę, pakilios nuotaikos, tarsi išgėrę. Jie pasakojo savo versijas, vienas kitam darė "penkiukę", rodė, kaip viskas užsifiksavo jų fotoaparatuose. Adamas suprato, kad būdamas tanko vairuotoju jis irgi tapo dalyviu. Seržantas C.Gibbsas matė, kad Adamas priblokštas. Toks mamytės sūnelis pabers žirnius, jeigu jį paklaus. Todėl netrukus buvo surengta kita medžioklė, kurioje žuvo mula Alachas Dadas. Šį kartą ir Adamas turėjo paleisti į žmogų kelis šūvius.

Abejingumo smurtas

Grįžęs į bazę, Adamas negalėjo atitokti dvi savaites. Paskui paskambino tėvui į Floridą ir paprašė atsiversti "Facebook". Užuominomis, trūkinėjant ryšiui pasakė tėvui, kas įvyko. Tas, buvęs jūrų pėstininkas, liepė sūnui tylėti, saugoti nugarą, pažadėjo pagalbą ir puolė skambinti. Į Vyriausiojo armijos inspektoriaus būstinę. Į kariuomenės prokuratūrą. Floridos senatoriui Billui Nelsonui. Jam atsiliepinėjo mašinos-atsakikliai ir kiekvienai jis viską išpasakodavo. Paskui paskambino į Lewiso fortą, sūnaus brigados bazę. Ten galų gale atsiliepė žmogus - budintis seržantas Jamesas Beckas. Tėvas jam pasakojosi 12 minučių. Seržantas užsirašė skambinusiojo telefono numerį.

Praėjo kelios valandos. Kelios dienos. Kelios savaitės. Tėvas negavo jokio atsakymo nei iš seržanto, nei iš tų kitų, kam skambino.

Padėtis išsisprendė kitaip.

Brigados karys Justinas Stoneris grįžo iš atostogų ir rado kareivių miegamąjį pradvokusį hašišo dūmais. Paprašė draugų nerūkyti hašišo miegamajame. Tie nekreipė dėmesio. J.Stoneris pasiskundė karininkui, ir jo kolegos buvo nubausti. Tuomet J.Stonerį užpuolė septyniese, visą suspardė. Išeidami pasakė: jeigu netylės, jį užmuš C.Gibbsas.

Bet J.Stoneris vėl nuėjo pas karininką. Tas surašė protokolą ir liepė J.Stoneriui grįžti į bendrą patalpą. Kareivis atsakė, kad negali: "Nenoriu mirti kaip tie nekalti afganai." Karininkas apstulbo.

Siūlas pradėjo vyniotis. Buvo suimta 12 brigados narių. Armija bandė slėpti, ilgai delsė, bet kur tu Amerikoje ką nors nuslėpsi! Pirma buvo nuteistas J.Morlockas. Jam grėsė iki gyvos galvos, bet jis sutiko liudyti prieš C.Gibbsą ir gavo tik 24 metus. Kiti brigados nariai irgi prisipažino, gegužės pabaigoje bus jų teismas. Dar neaišku, kiek grupė nužudė. Kalbama, kad apie 78 žmones.

C.Gibbsas neprisipažįsta, tyli per visus tardymus. Jam gresia kalėjimas iki gyvos galvos.

Kokias išvadas galima padaryti? Nesakykite, kad vienas toks žmogus ar maža grupelė žmonių nieko nereiškia. Demokratijoje reiškia. Ypač jeigu jie idiotai, kaip seržantai Abu Ghraib kalėjime Irake arba tas pakvaišęs pastorius Floridoje, sudeginęs Koraną. Įdomu, ką gera jis tuo pasiekė? Šitie žudikai tokie patys. Dabar amerikiečiai jau užmiršo, ko jiems reikėjo Afganistane. Net ir tokios civilizuotos valstybės karas traiško jo dalyvius. Adamas, buvęs bažnyčios choristas, tapo nusikaltėliu. Sėdės kokius 12 metų. Šis karas turbūt pirmasis istorijoje, kai karininkai rimtai bando tvardyti savo įsiutusius pavaldinius. Vietnamo Mei Lai kaime buvo truputį kitaip. Savo kareivių nestabdė ir vokiečiai, kai ėjo per Sovietų Sąjungą. Priešingai, skatino žiaurumą, o genocidą vykdė valstybiniu mastu. Nestabdė žvėriškumo sovietai - nei su savais, nei eidami per Vokietiją. "Pravda" išspausdino Iljos Erenburgo straipsnį "Ubej jevo" (Užmušk jį). Beje, Lietuvoje Vetrovo divizija irgi paliko paskui save kruviną taką.

Gaila sąžiningų Amerikos karių Afganistane. Lietuvių karių ten irgi gaila. Jiems dabar bus sunkiau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"