Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

„Ąžuolo“ vėliava – net už poliarinio rato

 
2017 01 02 6:47
Vytenis Dapkevičius su bendrakeleiviais įveikė užšalusią Baltiją./ A. Kuro, P. Kemėšio, V. Dapkevičiaus, A. Gadeikio, S. Damulevičiaus nuotraukos

Daugumai mintis apie keliones į Šiaurę kelia siaubą, tačiau Kauno technologijos universiteto (KTU) žygeivių klubo „Ąžuolas“ nariai poilsį šiltuose kraštuose bet kada iškeistų į poliarines ekspedicijas atšiauriausiose Žemės vietose. KTU absolventai Vytenis Dapkevičius ir Antanas Gadeikis, šiuo metu dirbantys programuotojais, bei doktorantas Paulius Kemėšis leidosi į žygius per užšalusią Baltijos jūrą, 3 savaites trukusią kelionę slidėmis per Grenlandiją ir įveikė 1200 km dviračiu iki Šiaurės kyšulio Nordkapo.

V. Dapkevičius ir A. Gadeikis – nėra tipiniai programuotojai, ne tik ilgas darbo valandas, bet ir laisvalaikį leidžiantys prie kompiuterio. Tiek minėti ąžuoliečiai, tiek verslo konsultantu šiuo metu dirbantis P. Kemėšis, kaip susitarę tvirtina, jog kelionės – jų gyvenimas, be jų specialistai savęs neįsivaizduoja.

Grenlandijos vaizdai pakeri./ A.Kuro nuotrauka

Sudėtingos ir daug jėgų reikalaujančios kelionės į Šiaurę – tai ne tik sniego ir ledo sukurti bekraščiai horizontai, Šiaurės pašvaistės, pakrantes išraižę įstabaus grožio fiordai ar poliarinė žūklė, bet ir būdas pailsėti, pabūti bendraminčių gretose, pamąstyti, skirti laiko sau.

Pirmieji lietuviai, įveikę Botnijos įlanką

Ąžuolietis V. Dapkevičius, baigęs KTU gimnaziją, o 2009-iais magistrantūrą KTU Informatikos fakultete (IF), praėjusių metų žiemą leidosi į ekspediciją per Baltijos jūrą. Nors kelionė vyko prieš beveik metus, įspūdžiai apie žygį slidėmis per Baltijos jūros šiaurėje esančią Botnijos įlanką nepasimiršo.

V. Dapkevičius prie organizacijos prisijungė dar būdamas gimnazistu: „Mano tėvas buvo vienas iš „Ąžuolo“ įkūrėjų, todėl su džiaugsmu tęsiau šeimos tradicijas. Nors universitetą baigiau jau gana seniai, širdyje vis dar esu ąžuolietis. Ši ekspedicija taip pat buvo su „Ąžuolo“ vėliava.“

Kartu su V. Dapkevičiumi keliavo ir Vilniaus universiteto žygeiviai Saulius Damulevičius, kuris taip pat yra Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas, bei Algimantas Kuras. Vyrai iki Estijos atvyko automobiliu, tuomet persikėlę keltu žygį slidėmis pradėjo Oulu mieste, o baigė pasiekę Švedijos miestą Luleå. Žygeiviai per dieną vidutiniškai nueidavo apie 25–30 kilometrų.

Šiauriausia Europos vieta vadinamas taškas yra pažymėtas didžiuliu metaliniu gaubliu. Prie jo nusifotografavo Paulius Kemėšis.

Užšalusią Botnijos įlanką tėra perėjusios šešios žygeivių komandos, o jų trijulė – pirmoji iš Lietuvos. „Iššūkis buvo didelis – teko daug ir ilgai gilintis į rastus lenkų, ispanų keliautojų aprašymus, kaip jiems sekėsi šiose ekspedicijose“, – sakė V. Dapkevičius. Žygeiviai turėjo labai tikslų tų vietovių jūrlapį, net kelis GPS ir stiprią palaikymo komandą Lietuvoje. Geografines sistemas išmanantys kolegos kiekvieną vakarą atsiųsdavo žygeivių koordinates, pateikdavo ledo dreifo, oro, vėjų prognozes.

„Taip pat turėjome ledlaužių ir kitų laivų maršrutus. Remdamiesi jų koordinatėmis, žinojome tikslias jų buvimo vietas ir pagal tai nuspręsdavome, kur stoti nakvynei, – kalbėjo žygeivis. – Ledo properšos buvo kasdienybė. Jūra, skirtingai nei ežeras, žiemą netampa vientisu ledo luitu. Užšalęs jūros vanduo juda, dreifuoja, jo paviršių keičia plaukiojantys laivai. Neretai properšas tekdavo apeiti, o kartais ir palaukti kol užšals, praplaukus ledlaužiui.“

Paulius Kemėšis pakeliui i Nordkapą.

Miegojo ant atviros užšalusios jūros

Visą mantą žygeiviai buvo susikrovę į ekspedicines roge. „Jose tilpo palapinės, apranga, maistas, įranga ir net pripučiama baidarė. Turėjome pasiėmę ir specialų jūrinį fakelą, kurio liepsna siekė 10–12 metrų aukščio, signalinę raketą, raciją, kuri leido klausytis laivų pokalbių“, – vardijo V. Dapkevičius.

Ąžuoliečio teigimu, ekspedicijos metu žygeivių mityba buvo įprasta. Pusryčiams – įvairios košės, kava, arbata, pietums – lašiniai, sūris, šokoladas, vakarienei taip pat buvo dažnai verdama košė. Pasak V. Dapkevičiaus, žiemos ekspedicijos pasižymi tuo, jog valgoma noriai ir daug, skirtingai negu vasarą kalnuose. Dėl minusinių oro temperatūrų vyrai rinkosi nešąlančius bei papildomo svorio nepridedančius maisto produktus.

Pauliaus Kemėšio maršrutas.

V. Dapkevičius su bendražygiais naktimis miegojo palapinėse: „Šalčiausią naktį oro temperatūra nukrito iki –16 °C, bet kitas, ekspedicijoje praleistas naktis temperatūra svyravo nuo 0 iki –10 °C. Daugiau sunkumų kėlė šiltesnės dienos, stiprus vėjas ir drėgmė.“

Pirmą naktį V. Dapkevičius su bendražygiais miegojo nedidelėje salelėje. Anot jo, tolumoje pamačius į salą atplaukiančio laivo šviesas jūroje, net ir esant seklumoje buvo šiek tiek nejauku, tačiau bendrakeleiviai netruko priprasti prie laivų eismo ir miego atviroje jūroje.

„Esant viduryje jūros, neįmanoma nesigrožėti bekraščiais horizontais, neįprastais vaizdais aplinkui. Žiema atrodo bekraštė, – prisiminė žygeivis. – Užšalusi jūra yra poliarinių kelionių „klasika“. Būnant toliau nuo kranto, beribė sustingusi jūra primena dykumą, kurios baltą horizontą paįvairinta tik retkarčiais praplaukiantys laivai, tarsi karavanai.“

Paklaustas, ką galėtų patarti žmonėms, kurie susidomės kelione per užšalusią Baltijos jūrą, V. Dapkevičius atsakė: „Prieš leidžiantis į kelionę labai svarbu gerai atlikti namų darbus, t.y. išstudijuoti laivų maršrutus, situaciją jūroje bei turėti gerą palaikymo komandą krante, kuri stebėtų ledo properšas, nes ledas yra labai dinamiškas – kartais jis kinta ne dienomis, o valandomis. Kalbėdamas apie palaikymo komandą, turiu omenyje profesionalius geografus, kurie dirba su orų prognozėmis. Tai, jog jie turėjo pakankamai informacijos, buvo mūsų stiprybė.“

Antaną Gadeikį sužavėjo Grenlandija../ A.Kuro nuotrauka

Per 3 savaites slidėmis įveikė 400 km

Dar vienas KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ narys ir KTU absolventas A. Gadeikis pavasarį kartu su dar penkiais bendražygiais išsiruošė į didžiausią pasaulio salą – Grenlandiją, kur praleido tris savaites ir slidėmis čiuožė nuo Karsuto iki Ilulisato, įveikė beveik 400 km. Judėdami vakarine salos puse, Kanados kryptimi, bendrakeleiviai ėjo palei pakrantę: fiordais, ledynais, kalnais.

„Iš mūsų šešių, trys vyrai jau buvo aplankę Grenlandiją, kur prieš 5 metus leidosi į žygį iš vieno salos kranto į kitą, per salos ledo kepurę. Tuo tarpu aš Grenlandijoje buvau pirmą kartą, – pasakojo A. Gadeikis. – Prieš tai teko keliauti į Islandiją, Sajanų kalnus Sibire, Norvegijos salyną Šiaurėje, Laplandiją. Atstovaudamas „Ąžuolo“ organizacijai, prie kurios prisijungiau dar trečiame kurse, į poliarinę ekspediciją su šia komanda leidausi jau penktąjį kartą.“

Į ekspediciją Grenlandijoje išsiruošę žygeiviai turėjo tik labai senus, 1960–1970 metų žemėlapius: „Orientuotis padėjo kompasai, GPS, bet nuokrypis yra labai didelis – 15–20 laipsnių – nes Grenlandija yra arti magnetinio poliaus. Mobilus ryšys veikia tik 2 km atstumu nuo atskirų gyvenviečių“, – teigė A. Gadeikis. Studijų metais prisijungęs prie „Ąžuolo“ organizacijos, jis labai susižavėjo kalnais ir Šiaure. Žygeivio nuomone, į kalnus keliauti šiltuoju metų laiku yra net sunkiau negu žiemą, nes vasaros dienomis spigina kaitri saulė, o naktimis būna labai šalta. Didžiausias žygeivio priešas yra ne šaltis, o drėgmė, kurios Šiaurėje yra kur kas mažiau.

"Turėjome ledlaužių ir kitų laivų maršrutus. Remdamiesi jų koordinatėmis, žinojome tikslias jų buvimo vietas ir pagal tai nuspręsdavome, kur stoti nakvynei", - pasakojo Vytenis Dapkevičius.

Kelionėje teko praeiti ir keletą miestelių, išsibarsčiusių palei pakrantes. Pagrindinės susisiekimo priemonės tarp šių gyvenviečių yra šunų kinkiniai, sniego rogės, sniego motociklai, mažieji lėktuvai, sraigtasparniai.

Kaip ir ąžuolietis V. Dapkevičius, keliaudamas užšalusia Baltijos jūra, taip ir A. Gadeikis su savo komanda naktimis miegodavo palapinėse. „Pirmąsias naktis oro temperatūra buvo apie –20 °C, vėliau – gerokai atšilo ir siekė apie –10 °C, – teigė pašnekovas. – Po dviejų savaičių įvyko didžiulis atlydys: lijo, temperatūra net pasiekė pliusą. Keliaujant Šiaurėje, idealiausia temperatūra žmogui yra –10 °C.“

Iš slidžių lazdos pasigamino meškerę

A. Gadeikio teigimu, einant su slidėmis žygeiviams pavyko išvengti nelaimių, tačiau vienas iš ekspedicijos narių buvo įlūžęs į ledą iki pusės, esant –20 °C temperatūrai. Matyt, pataikė ant ruonio eketės.

„Drabužius džiovina ne tik saulė, vėjas, bet ir šaltis, – sakė A. Gadeikis. – Išnešus drabužį į lauką, esant –15 °C, jis tuoj pat suragės, bet iš audinio per 10 minučių išgaruos apie 60 proc. drėgmės.“

Lietuviai visus daiktus buvo susikrovę į roges, kurias tempė paskui save. Kad galėtų užsikurti ugnį, išsitirpinti vandens, pasišildyti maisto, žygeiviai vežėsi 3 benzinines virykles, palapines, drabužius, įvairius įrankius ir prietaisus, skirtus tokiai ekspedicijai, maisto produktų.

„Žygio metu nereikia bandyti savęs „perauklėti“, kardinaliai keisti mitybą ir bandyti tapti sveikuoliu, jei to padaryti nepavyko namuose, – patarė A. Gadeikis. – Didžiąja maisto dalimi apsirūpinome atvykę į Grenlandiją, o Lietuvoje pirkome tik juodą duoną ir rūkytos mėsos gaminius.“

Kelionėje teko ne tik ieškoti tinkamų kelių, gamintis maistą, bet ir konstruoti meškeres. „Iš namų buvome pasiėmę keletą ričių, blizgių, valo, o pačia meškere tapo slidžių lazda. Pavyko pagauti keletą menkių, vieną paltusą, jūrų velnių. Išėjo puiki žuvienė“, – pasakojo A. Gadeikis.

Keliaujant lietuviams teko sutikti ir nemažai vietos gyventojų, kurie pasirodė labai draugiški. Visgi, susikalbėti paprasta nebuvo, nes angliškai kalba tik nedaugelis, o su didžiąja dalimi žmonių teko bendrauti gestais. Pasak A. Gadeikio, su vienu sutiktu ruonių medžiotojų, kuris mokėjo apie 10 angliškų žodžių, susikalbėti pavyko gana neblogai.

Vorele - per Grenlandiją./ A.Kuro nuotrauka

Samių genties svetingumas

Trečiasis ąžuolietis ir KTU doktorantas P. Kemėšis pasidalino įspūdžiais iš kelionės dviračiu už poliarinio rato. Vasario mėnesį su kitu ąžuoliečiu P. Kemėšis nusigavo iki šiauriausia Europos vieta vadinamo taško – Nardkapo. Per 3 savaites, praleistas Norvegijoje, keliautojai nuvažiavo virš 1200 km.

P. Kemėšis prieš penkerius metus dviračiu išmaišė visą Pietų ir Centrinę Ameriką, Meksiką, Kubą ir dalį Europos. Kelionė po skirtingus žemynus užtruko apie pusantrų metų. Pakeliavus po tropinius kraštus, P. Kemėšiui kilo idėja leistis į žygį dviračiu iki Nordkapo, kyšulio šiaurės Norvegijoje. „Norėjome patirti atšiauriausias šiaurinės žiemos sąlygas, pamatyti įspūdingus žiemos vaizdus, – sakė jis. – Kelionę pradėjome Švedijos šiaurėje. Pirmosiomis dienomis temperatūra siekė vos –2 °C, bet pavažiavus toliau ir pasiekus šalčiausiu vadinamą Norvegijos regiono miestelį Karasjok, termometrai rodė –29 °C.“

Savo žygį pradėję Švedijoje, Karesuando miestelyje, įsikūrusiame pasienyje su Suomija, žemynine dalimi žygeiviai pravažiavo šalčiausią Norvegijos regioną, kur gyvena klajokliai samiai. „Teko matyti šios tautos žmones, jų auginamus elnius. Viena samių genties moteris net pakvietė vakarienės“, – pasakojo P. Kemėšis.

Pašnekovas prisiminė, jog pamačiusi dviračiais per sniegą pro šalį riedančius lietuvius, moteris išbėgo iš savo kiemo, pamojavo ir pakvietė išgerti kavos: „Svečiavomės apie 3 valandas ir per tą laiką mums buvo atneštos trys sumuštinių pilnos lėkštės.“

Kaip pastebėjo P. Kemėšis, jurtose gyvena tie samiai, kurie užsiima elnių auginimu – jų darbas yra sekti paskui elnių bandas. Visgi, taip gyvena tik turtingieji genties žmonės, galintys sau leisti turėti elnių, juos išlaikyti ir gyventi klajoklio gyvenimą. Kiti samiai palei fiordus gyvena paprastuose nameliuose. Pasak ąžuoliečio, tame regione, kur gyvena samiai, yra didžiausia Norvegijoje bedarbystė.

Iki tikslo – nešini dviračiais

Poilsio valandėlė Grenlandijoje./ A.Kuro nuotrauka

Iki Nordkapo dviračiais žygeiviai keliavo 11 dienų. Norint šį kyšulį pasiekti, reikia pravažiuoti du 6–7 km ilgio po Barenco jūra esančius tunelius. „Prie Nordkapo priartėjome apie 18 val. vakaro, kai jau buvo pradėję temti, – prisiminė ąžuolietis. – Pravažiavus užkardą, nuo kurios dar reikia keliauti 13 km, prasidėjo pūga, tačiau judėjome pirmyn, nes norėjome dar tą pačią dieną pasiekti Nordkapą. Buvo vietų, kai sniegas siekė kelius ir dviratį reikėjo stumti ar netgi nešti.“

Šiauriausia Europos vieta vadinamas taškas yra pažymėtas didžiuliu metaliniu gaubliu, prie kurio privalu nusifotografuoti. „Juk tai įrodymas, kad pasiekei Nordkapą“, – sakė P. Kemėšis, pažymėdamas, kad Nordkape lankytojus pasitinka ne tik gražūs vaizdai, bet veikia ir observatorija, muziejus, restoranai, turistų centras ir net koplyčia.

P. Kemėšio teigimu, su dviračiu keliauti iki Nordkapo ryžtasi ne kiekvienas: „Šiaurėje keliavimas automobiliu yra gana sudėtingas dėl didelių sniego kiekių. Į didžiąją dalį savo kelionių leidžiuosi su dviračiu – man toks keliavimo būdas patinka. Kelioninis dviratis – tvirtesnis, atsparesnis. Žygyje į Nordkapą naudojome dygliuotas žiemines padangas.“

Žygeivis patikino, kad keliai iki Nordkapo yra prižiūrimi, reguliariai valomi. „Tose apylinkėse gyvena nedaug žmonių, todėl pagrindinis darbas yra rūpintis susiekimu. Orientuotis nesunku: keliuose gausu ženklų, nuorodų, turėjome pasiėmę GPS, gerai veikė telefono ryšys“, – pasakojo ąžuolietis.

Antano Gadeikio ir bendražygių ekspedicijos Grenlandijoje maršrutas.

Keliautojai drabužius, miegmaišius, palapinę, kelioninę benzininę viryklę, maistą ir kitus daiktus buvo susidėję į specialius dviračių krepšius. „Kelionės metu rinkomės paprastą, lengvai paruošiamą ir energetiškai stiprų maistą: mėsą, makaronus, avižines košes, grikius. Šiek tiek maisto produktų buvome pasiėmę iš Lietuvos, o atsargas papildydavome miestelių, kuriuos pravažiuodavome, parduotuvėlėse“, – kalbėjo P. Kemėšis.

Neabejingi žygiams

1963-iais įkurtas KTU žygeivių klubas „Ąžuolas“ vienija ne tik universiteto studentus, bet ir visus, neabejingus žygiams, kelionėms ir gamtai. Klubas daug pasiekė kalnų alpinizme – ypač nuo 2003 iki 2008 metų. Tuomet ąžuoliečiai keliavo į Pamyrą, Lenino (dabar – Avicenos) viršūnę, Kaukazą, Tian Šanį, Tatrus, Sibirą, Kolos pusiasalį, Skandinaviją.

„Potvynių ir atoslūgių „Ąžuole“ buvo visada – kartais nariai netilpdavo į salę, o kartais juos galėdavai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tikiu, kad „Ąžuolas“ gyvuos dar daug metų“, – sakė užšalusią Baltijos jūrą įveikęs ąžuolietis V. Dapkevičius.

P. Kemėšio įsitikinimu, „Ąžuolas“ universitetui yra būtinas ir svarbus. „Prisijungus prie žygeivių, ąžuoliečio „štampas“ užsitarnaujamas visam gyvenimui“, – sakė jis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"