Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį: apie pasikeitusį mūsų požiūrį į restoranus

 
Notingeme / 
Notingeme /  Asmeninio archyvo nuotraukos

Kai mūsų draugų gyvenimuose prasideda universiteto etapas, mūsiškiame – baigiasi darbas ir prasideda nežinia. Šiuo metu šis jausmas labiau transformavosi į abejones negu į ryžtingą požiūrį į darbą. Vis girdėdami apie studentiško gyvenimo pradžią iš draugų, abejojame: tai ar vis dėlto teisingą sprendimą priėmėme? Kita vertus, kelio atgal nėra ir dabar esame čia. Ir ateinantys nuotykiai neturėtų gąsdinti, priešingai, jų reiktų laukti ir jiems nusiteikti. Per daug kardinaliai skiriasi šie du mėnesiai nuo būsimų dešimties, kad galėtum viską suvokti. #KitaipPoPasaulį

Pirmadienį turėjome laisvą dieną. Antrąją suplanuotą laisvą dieną per visą šį dviejų mėnesių laikotarpį. Ta proga sekmadienį sau leidome nueiti miegoti anksčiau ir per day-offą atsikėlėme 5 valandą ryto.

Stebėtinai išdraskytas paros ritmas jau leidžia lengvai darbuotis tokią valandą, taigi, kibome į darbus ir atsikėlę „paleidome“ dar vieną straipsnį. Bebaiginėdami darbelius vakarop nusprendėme, kad būtų tikrai liūdną tą vienintelę laisvą dieną praleisti tiesiog namie, kad ir koks patrauklus variantas tai bebūtų. Todėl sugalvojome, kad reikia išnaudoti turimų autobuso bilietų privalumus, ir nuvykome į Notingemą.

Čia senstant labai daug durų atsidaro ir žmonės savo pensijos metu mėgaujasi gyvenimu, bando naujus dalykus, kai mūsų šalyje apie skrydį į Australiją skauda pagalvoti net ir dirbant ir uždirbant.

Štai ką nuovargis padaro iš žmogaus: prisiversti išeiti iš namų pareikalavo daugiau jėgų negu atsikelti tą rytą. Kai esi pavargęs ir užsisukęs rutinoje, daug dalykų pradeda nebereikėti: nei socializacijos, nei kultūrinių renginių, nebėra net noro pažinti aplinką ir kažką naujo pamatyti. Juk naujų erdvių atradimas bus vienas iš pagrindinių būsimų dešimties mėnesių akcentas, tačiau dabar tam nesame pasiruošę.

Notingeme / Asmeninio archyvo nuotrauka
Notingeme / Asmeninio archyvo nuotrauka

Išjudėjome į miestą šviesiu paros metu ir buvo taip keista. Kadangi autobusas važiavo kaip tik tada, kai Anglijos mokyklose vaikai baigia pamokas, į autobusą sulipo tuzinas vaikų, traukiančių namo po pamokų. Nors autobuse ir buvo didžiulis alasas, dėmesį patraukė kartu važiavusi senelių pora. Jie sėdėjo už mūsų ir tyliai šnekučiavosi.

Long Eatono stotelėje į autobusą įlipo kukliai, bet prabangiai apsirengusi močiutė su mažu lagaminėliu. Tik pamačius senolių porelę, sėdinčią už mūsų, moteris aiktelėjo ir nuskubėjo prie jų. Akivaizdu, kad abi senutės buvo draugės. Paaiškėjo, kad ką tik įlipusi močiutė važiuoja namo po kelionės į Australiją, kur aplankė savo draugę. Porelė pasiteiravo, kur ji buvo ir kaip jai sekėsi: „Well, did you like it?“ (Na, ar patiko?). Moteris keistai šyptelėjo ir atsakė: „Oh, I hated it. Places are strange, uhh, no no no.„ (Man labai nepatiko. Viskas ten keista, ne ne ne).

Toks atsakymas porelės tikrai nešokiravo. Priešingai nei mes, išvėpę žandikaulius klausydami apie daugiau nei septyniasdešimties metų moterėlę, išskridusią į kitą pasaulio kraštą aplankyti draugės, jie ramiausiai klausėsi ir senutė tęsė pokalbį: „But you are so brave, I would be too scared to fly to Australia by my own.„ (Bet juk tu tokia drąsi! Aš bijočiau skristi į Australiją viena pati).

Moteris į ją teatrališkai dėbtelėjo ir tarė: „It‘s just a flight, Margaret. It‘s just a flight.„ (Tai tik skrydis, Margaret. Tai tik skrydis). Juokinga klausytis mūsų pačių močiučių amžiaus senolių padrąsinimų keliauti ir nebijoti. Apskritai, vis dar nepaliauja stebinti, koks didžiulis šios kartos žmonių skirtumas yra Anglijoje ir Lietuvoje. Čia senstant labai daug durų atsidaro ir žmonės savo pensijos metu mėgaujasi gyvenimu, bando naujus dalykus, kai mūsų šalyje apie skrydį į Australiją skauda pagalvoti net ir dirbant ir uždirbant, ką jau kalbėti apie pensinį amžių.

Atvykus į Notingemą mus pasitiko lietus. Ta vienintelė diena iš visų, kurią išsirenkame kaip savo laisvą dieną, buvo šventiškai šlapia. Kadangi net pati gamta tyrinėti miesto neskatino, o mes apie bet kokį turistinį vaikščiojimą net pagalvoti negalime dėl ir taip skaudančių pėdų, nusprendėme, kad laikas pavalgyti. Išties, labai tradicinis mūsų kovos su sunkumais būdas.

Valandą paklaidžioję miesto centre, atradome karibietiško maisto kavinukę, ir nusprendėme, kad galime sau leisti suvalgyti porą patiekalų. Kaip gera buvo, kai aptarnauja tave, o ne tu kažką. Bet vėlgi – koks kardinaliai pasikeitęs mūsų požiūris į restoranus.

Niekada į ant stalo padėtas šakutes ar atneštas lėkštes nebegalėsime žiūrėti be jau instinktyvaus noro jas patiems nusivalyti ir nublizginti.

Tik atėjus į restoraną įsijungė kritiko žvilgsnis: taip, akivaizdu, kad į restoraną atėjome ne piko metu. Vadinasi, padavėjos turi laiko pasidaryti papildomiems darbams. Ilgą laiką mūsų niekas nepasodino, nepadavė meniu, nors darbuotojų visoje patalpoje buvo mažiausiai penki – darbo neorganizuotumas. Kai galiausiai atsisėdome, malonus padavėjos bendravimas mūsų mintyse jau buvo paženklintas etikete „nori arbatpinigių“. Ir kai mergina keliskart prieidavo ir paklausdavo: „Is everything okay with the drinks/foods?„ (Ar viskas gerai su gėrimais/masitu?), tu jau žinodavai, ko nori. Iš tikrųjų, tai ir smagu, ir žiauru. Smagu, nes jautiesi kažkas tarp kliento ir darbuotojo, supranti, kaip viskas vyksta, ir esi mažiau patiklus. Žiauru todėl, kad niekada į ant stalo padėtas šakutes ar atneštas lėkštes nebegalėsime žiūrėti be jau instinktyvaus noro jas patiems nusivalyti ir nublizginti, o ir kokteilio nebegalėsi gerti nemąstydamas ar perpylė barmenas, matuodamas kiekį, ar ne, ar įdėjo daug ledo, kad piltų mažiau skysčio, ar todėl, kad tokiu būdu skonis bus geresnis. Daug vidinio restoranų pasaulio dalykų mums dabar suprantami bei atrodo akivaizdūs ir šios žinios mus formuoja.

Prieš savaitę Justinas, aptarnaudamas du jaunuolius bare, atidarė ne to skonio sidro butelį už penkis svarus. Kai vaikinas jį pataisė, kad norėjo ne braškių su žaliąja citrina, o miško uogų skonio sidro, visi bare nusčiuvo ir ėmė mąstyti, ką daryti – juk butelis brangus, reikia pasakyti vadovams. Ir staiga vaikinas sako: „No no, it‘s fine. I‘ll take both of them, it‘s not a problem. I have been working in a bar as well and such things were happening all the time: you pour a pint of the same type of beer that your customer has every evening and suddenly they want the different one. And that‘s how you end up standing with a full pint of a beer that has nowhere to go.„ (Ne ne, viskas gerai. Aš nupirksiu abu butelius, tai nėra problema. Aš pats esu dirbęs bare ir tokie dalykai atsitikdavo nuolat. Tu pripili klientui tokio alaus, kokį jis geria kas vakarą, ir staiga jis užsinori kito alaus. Ir štai tu stovi su niekam nereikalingu pilnu bokalu).

Po darbo / Asmeninio archyvo nuotrauka
Po darbo / Asmeninio archyvo nuotrauka

Graži empatija kitiems aptarnavimo sektoriuje dirbantiems žmonėms, kuri, panašu, bunda ir mumyse. Juk anksčiau pamatę bjauriai bendraujančią padavėją visuomet piktindavomės ir svarstydavome, kodėl negalima savo darbo dirbti normaliai. Ir tik dabar, kai, pavyzdžiui, per dieną jau dvyliktą valandą nesustodamas nešioji maistą, gali suprasti, kad šypsotis ne visada yra taip lengva ir darbas su įnoringais klientais yra vienas iš didžiausių galimų išbandymų kantrybei, ištvermei ir požiūriui. Ir nors visuomet sau primeni, kad turi aptarnauti geriausiai, kaip tik gali, būti profesionalus, supranti, kad kartais tai sunku ne dėl nenoro, kartasi tu tikrai labai pavargęs arba blogos nuotaikos, arba tavo mintys visai kitur. Ir tu esi darbuotojas, kuris turi gerai atlikti pareigas, tačiau tuo pačiu metu jauti.

Todėl dabar nors ir pamatę prastai aptarnaujantį žmogų vis tiek galvosime, kodėl jis dirba blogai, matysime tą kitą medalio pusę – darbuotojas yra žmogus.

Day-offą vainikavome pora kokteilių ir ramia kelione namo. Tiesa, belaukdami autobuso, užsukome į prie stotelės įsikūrusią žaidimo krautuvę „Warhammer“. Joje apie 19 vakaro buvo keistai daug žmonių. Užėjome pasižiūrėti, kas gi ten vyksta, ir, sutikę krautuvėlės savininką, taip ir likome kalbėtis iki autobuso atvykimo. Savininkas papasakojo apie žaidimą, apie tai, kaip rengia jo formelių dailinimo dirbtuves ir, galiausiai, apie aistrą kelionėms.

Taigi, pasikrovę jėgų, išleidę 21 svarą kavinėje ir tuo besididžiuodami, sužinoję apie Rugilei niekada nematytą ir negirdėtą žaidimą ir gavę kelis itin gerus patarimus keliaujant Tailande, išvykome pabaigti tai, ką pradėjome.

Laukiame patarimų apie JAV, laukiame bet kokių kitų minčių ir toliau ieškome veiksmo kameros!

Esame kantrūs ir po truputį stumiamės artyn tikslo. Viskas jau labai arti ir tai vis dar kaip sapnas. Šeštadienis yra mūsų paskutinė darbo diena. Spalio 3 dieną išskrendame ir iki spalio 27 dienos su Justino dėde klajosime po visą Ameriką tolimųjų reisų mašina. Pirmoji stotelė – Niujorkas, o iš ten – Niagaros kriokliai. O kaip gera pagaliau bus patirti keliavimo džiaugsmą, o ne simuliuoti jį mintyse. Laukiame patarimų apie JAV, laukiame bet kokių kitų minčių ir toliau ieškome veiksmo kameros!

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"