Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį: Dabar beliko dirbti, dirbti, dirbti...

 
Pradžia
Pradžia Asmeninio archyvo nuotrauka

Anglijoje gyvename jau daugiau nei dvi savaites, tačiau viskas atrodo dar kaip stovykla, kuri jau tuoj baigsis ir grįšime namo. Matyt, ir tas stovyklos jausmas yra todėl, kad tavo namai tau, iš tikrųjų, – ne namai, o tik laikinas etapas. Keista pagalvojus, kad visas sau svarbias vietas ir žmones pamatysime tik po metų, o ir tai, kokiomis akimis į viską žiūrėsime, bus jau #Kitaip. Įvairūs nutikimai neleidžia įsisukti į rutiną, todėl dabar nors ir sunku, bet bent jau nenuobodu. #KitaipPoPasaulį

KAIMYNAI

Namai / Asmeninio archyvo nuotrauka
Namai / Asmeninio archyvo nuotrauka

Nuo tada, kai kaimynams palikome raštelį, jų taip ir nematėme. Pirmadienio vakarą pastebėjome, kad mūsų namuose vėl atsirado gyvybės: ant stalo paliktos kelios neplautos lėkštės ir lėktuvo pilotavimo apmokymų knyga.

Taip juokinga susitikti lietuvę, su kuria kalbant išgirsti: „Aš tai žinau, kiek jūs laiko darbuositės Anglijoje – skaičiau straipsnyje“.

Džiugu buvo suprasti, kad kaimynai vis dar yra ir, atrodo, visa atmosfera dėl „kiaušinių istorijos“ susitvarkė. Kadangi kelias dienas šią savaitę į darbą eiti negalėjome, namie teko išgirsti daug kaimynų leidžiamos muzikos ir užuosti daug kvapų, vis dėlto – pamatyti jų nepavyko.

Trečiadienį ryte besiruošiant pusryčiams – dar viena staigmena, tik šįkart labai gluminanti: mūsų šaldytuve buvo sumestas kaimynų maistas, o jų šaldytuvas tuščias. Ant virtuvės stalo atsirado ir namų raktas, todėl mintyse pradėjo kirbėti mintis: „negi mūsų kaimynai išsikraustė?“

Parašėme buto savininkui Jadui ir paaiškėjo, kad šiuo metu savo bute esame vieninteliai gyventojai. Vadinasi, kaimynai mums paliko visą savo turėtą maistą: uogų, makaronų, ledų, sūrio ir t.t. Šie žmonės mums padovanojo viską, ką turėjo namuose, ir tiesiog išvažiavo. Nežinome, ar taip padarė dėl to, kad žinojo, kaip labai mes taupome, ar dėl to, kad tiesiog maistas netilpo į lagaminus, bet, bet kuriuo atveju, labai pradžiugino.

Taip gera buvo vėl valgyti namų virtuvėje virtus makaronus su sūriu ir uogas, kurių taip labai pasiilgome. Kaip ten sakoma, į širdį tiesiausias kelias per skrandį. O šiaip su nekantrumu laukiame kaimynų, kurie turėtų kažkada atsikraustyti į šalia esantį kambarį, ir su jais atkeliausiančių nutikimų.

ATRADIMAI

Atradimai / Asmeninio archyvo nuotrauka
Atradimai / Asmeninio archyvo nuotrauka

Neatsiejama mūsų gyvenimo dalis yra maistas. Dažniausiai patys geriausi mūsų gyvenimo įvykiai kažkaip įkomponuoja maisto ragavimą ar valgymą. Kaip džiugu buvo užėjus į vietinę parduotuvėlę išpardavimo valandomis, kai gendantys produktai yra parduodami už mažas kainas, rasti mūsų Lietuvoje mėgstamiausio skanėsto – portugališko nato iš Crustum“ kepyklėlės, atitikmenį už 17 pensų. Nedvejodami nusipirkome kelis šiuos pyragaičius ir giliai atsidusome: „O, kad galėtume paragauti tikrųjų natų Lietuvoje“.

Atradimų įvyko ir pigių apsipirkimų srityje: pasinaudoję vienu iš mums parašiusių, Anglijoje gyvenusių žmonių patarimu, apsipirkom ASDA internetinėje maisto parduotuvėje ir šiuo metu šaldytų daržovių turim tiek, kad šaldymo kamera yra absoliučiai pilna.

Džiugu mažai mokėti, tačiau bekišant į stalčių aštuntą pakelį šaldytų kopūstėlių kilo klausimas: „Kiek ilgai galima gyventi tokiu režimu?“ Po šių dviejų mėnesių turėsime puikų atsakymą į šį klausimą.

Bene labiausiai šią savaitę nudžiuginęs atradimas buvo vieno iš restorane valgiusio žmogaus ant stalo išmetimui paliktas naujausias „The Economist“ žurnalo numeris. Nors šis žurnalas visada su mumis telefonuose, spausdinta versija yra savotiškas prabangos dalykas, taigi, žurnalas jau puikuojasi iškilmingoje vietoje ant stalo ir laukia mūsų laisvadienio.

DVIRAČIAI

Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka

Mūsų mylimiausieji dviračiai nepaliauja džiuginti kasdien. Antradienį nusprendėme investuoti į Justino dviračio sėdynės patobulinimą ir apsaugos nuo lietaus instaliavimą, taigi, už svarą nusipirkome lipnios juostos. Su ja apklijuota Justino dviračio sėdynė jau pradeda panašėti į tikrą – įgavo vienalytį pavidalą, nes abi skilusios perpus sėdynės dalys susijungė.

Šiuo metu aktyviai ieškome tinkamo rakto Rugilės dviračio sėdynei, kuri bevažiuojant iš darbo tiesiog nukrito. Aišku, smagu žinant tai, kad žmonės samdosi profesionalų trenerį, kuris sudaro treniruočių planą, turėti dviratį, kuris viską reguliuoja ir planuoja pats: nuo minimo sunkumo iki sėdynės aukščio, tačiau didžiausiose svajonėse vis dėlto planai šiam segmentui patobulinti yra.

Na, o absoliuti siekiamybė yra padangos, reikalingos Justino dviračiui, pirkimas. Kol yra planų, tol yra judėjimas. Tik gaila, kad šiuos patobulinimus „diegti“ pradėjome kiek per vėlai: nepamatavome, kaip stipriai gali pakenkti prasta dviračių būklė ir kasdien važinėdami su darbo kelnėmis abu jas susiplėšėme sėdmenų srityje. Dabar patobulinti ne tik dviračiai, bet ir darbo restorane kelnės su naujom siūlėm.

INTERNETO PLATYBĖS

Besiruošdami kelionei peržengiame daug ribų: rašome įvairiausiems viešbučiams, restoranams, mokykloms, esantiems už tūkstančių kilometrų, ir prašome mus priimti ten savanoriauti, rašome įvairiausioms įmonėms ir prašome paramos, nors esame absoliučiai nežinomi ir su labai mažai patirties. Tiesiog bandome, o bandyti visada verta.

Tai mes ir parašėme Agnei Jagelavičiūtei. O prabudus pirmadienį ir patikrinus telefoną, pamatėme, kad „Facebooke“ „Kitaip“ seka jau 2500 žmonių, nes A. Jagelavičiūtė pasidalino žinia apie mus.

Šiandien turime jau daugiau nei 7500 sekėjų ir šiandien yra pirmadienis. Prieš savaitę, kaip ir kasdien, prieš miegą tvarkėme reikaliukus, iš kurių vienas ir buvo žmonių, kurie galėtų padėti mums nors šiek tiek papulti į plačiąsias interneto erdves, ieškojimas. Mums kilo, kaip tada atrodė, kvaila mintis parašyti žinomesniems Lietuvos žmonėms ir paprašyti pagalbos. Aišku, pagalvojome: „Kodėl gi ne, juk blogiausia, kas gali atsitikti, tai mums tiesiog neatrašys“.

Namai (geriausia vakarienė) / Asmeninio archyvo nuotrauka
Namai (geriausia vakarienė) / Asmeninio archyvo nuotrauka

Tai mes ir parašėme Agnei Jagelavičiūtei. O prabudus pirmadienį ir patikrinus telefoną, pamatėme, kad „Facebooke“ „Kitaip“ seka jau 2500 žmonių, nes A. Jagelavičiūtė pasidalino žinia apie mus. Nuo tada viskas tiesiog „užsisuko“.

Taip džiugu, kad žmonės mato tai, ką mes darome, ir, svarbiausia, juos tai įkvepia. Ir taip juokinga darbe susitikti šalia esančiame restorane dirbančią lietuvę, su kuria kalbant išgirsti: „Aš tai žinau, kiek jūs laiko darbuositės Anglijoje – skaičiau straipsnyje.“ O visus tokius įvykius lydi mintis: „Ar čia tikrai mes ir apie mus?“

DARBAS

Daugiausiai dinamikos turėjęs dalykas šią savaitę buvo mūsų darbas. Ši savaitė prasidėjo itin smagiai, nes gavome progą padirbėti šalia mūsiškio esančiame restorane ir pasimokyti legendom apipinto ir abu itin viliojančio dalyko – kavos gaminimo. Kaip džiugu buvo klientams įteikus tuos pirmuosius „tobulus“ flat white ir cappucino.

Darbas / Asmeninio archyvo nuotrauka
Darbas / Asmeninio archyvo nuotrauka

Dvi dienas darėme kavas ir aptarnavome žmones – pareigos, kuriose per šias dienas jautėme daugiausiai atsakomybės. Smagu pagalvojus, kad tai toks kasdienis dalykas ir kava yra elementarus, nuo ryto neatsiejamas atributas, tačiau padaryti ją gerai reikia daug darbo ir, svarbiausia, praktikos. Su šia patirtimi atkeliavo ir didžiulė pagarba visose kavinukėse gerai dirbančioms baristoms.

Šių dienų aukščiausioji nata sugrojo 3.30 val. suskambus šeštadienio ryto žadintuvui. Prieš tai buvusį vakarą namo po darbo grįžome 21.30 val., nuėjome miegoti, o ryte – atgal į darbą. Toks keistas jausmas pabusti, kai lauke dar visiškai tamsu, o tau jau laikas budintis ir būti produktyviam. Pusryčiavimas ketvirtą ryto akmeniniais veidais ir pusės penkių ryto kelionė dviračiais per visą Castle Doningtoną į darbą – tikrai gan savotiška patirtis.

Juokinga, kad atėjus į darbą supranti, kad tavoji vidinė agonija tėra prasto režimo pasekmė, o aplink tave yra pilna žmonių, kuriems šis dienos ritmas yra normalus, o visa kelionių industrija veikia kiaurą parą ir penkta valanda ryto čia yra pats darbymetis. Tokiom akimirkom pasijauti išlepęs ir pradedi džiūgauti, kad keltis reikėjo 3.30 val., o ne 2 valandą nakties (ryto?) ir, apsiginklavęs skudurėliu, keliauji į mūšį su krūva purvinų stalų ir tuščių stiklinaičių.

Kad valstybiniai brandos egzaminai, kurie dar prieš pusantro mėnesio buvo esminis gyvenimo taškas, aplink kurį sukosi visa kita, yra visiškas mažmožis ir taip mažai teparodo.

Džiugu, kad esame kartu it kumštis, tuomet bet kokie nesklandumai atrodo ne kaip dar viena siena, kurią reikia perlipti, o tiesiog nuotykis ir užduotis tam, kad sustiprėtume. Taigi, net ir netikėta laikina pauzė be darbo savaitės viduryje buvo labiau naudinga negu praradimas. Su šiuo požiūriu ketiname įveikti ir likusį mėnesį su puse, kai dirbsime po dvylika valandų per dieną kasdien nuo 5 val. iki 17 val. Labai norėjome kuo daugiau darbo, todėl smagu, kad pasisekė jo gauti. Dabar beliko dirbti, dirbti, dirbti...

Gyvenimas Lietuvoje, atrodo, buvo labai neseniai, tačiau kardinaliai skiriasi nuo to, kokia mūsų kasdienybė yra šiandien. Vakar atėjo mintis, kad valstybiniai brandos egzaminai, kurie dar prieš pusantro mėnesio buvo esminis gyvenimo taškas, aplink kurį sukosi visa kita, yra visiškas mažmožis ir taip mažai teparodo. Žinojome tai, vienas kitam tai sakėme kaskart, kai būdavo labai sunku mokytis, bet tik dabar pajautėme. O visi šie metai ir yra skirti pajausti, ne perskaityti apie jausmą.

Darbas / Asmeninio archyvo nuotrauka
Darbas / Asmeninio archyvo nuotrauka

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"