Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį: „Negi taip akivaizdu, kad esi lietuvis? Galbūt turime etiketę?“

 
Autobuse /
Autobuse / Asmeninio archyvo nuotrauka

Mes tikrai jau labai seniai nesijautėme tokie pavargę, kokie jaučiamės dabar. Atrodo, vos prieš pusantro mėnesio taip norėjosi pasakyti „gana“ bet kokiems mokslams, tačiau monotonija akademinėje srityje bet kokiu atveju kažkuo praturtina ir verčia jaustis protingesniam, o nauja išrasta staliuko valymo technika tėra viena iš tų mažų kasdieninių detalių, kurių taip ieškai, kad galėtum pasidžiaugti pats sau. Bet kuo arčiau tikslas, tuo daugiau galvoji apie ateitį, o ne apie tai, kas yra dabar. #KitaipPoPasaulį

Matyt, negalvojimas ir yra raktas. Kai savęs neklausi, apie tai, kaip jautiesi, kai neieškai paaiškinimų, tuomet viskas taip lengvai. Tai taip ir skriejame į spalį. Liko trys savaitės ir kelsimės į nežinią. Aišku, mūsų kelionė prasidėjus jau dabar ir jau šiandien turime daug žinių apie savarankiško gyvenimo ypatumus, kurias labai vertiname. Abu giliai viduje žinome, kad nereikėtų peikti šio gyvenimo etapo, nereikėtų jo šalintis.

Bet juk visi kažkada išgyvena dalykus, kuriuos vertinti adekvačiai gali tik po tam tikro laiko. Mes esame ne išimtis.

Kaip tavo diena?“; „Nežinau, realiai, tiesiog dirbau, o tavo?“; „Jo, taip pat. Pavargau.“; „Aš irgi“.

Pirmadieniai visuomet yra atsikvėpimo diena, nes „paleidžiame“ straipsnį ir tą vakarą tik grįžę namo einame miegoti, kad atstatytume praėjusios nakties miego deficitą. Šis pirmadienis buvo ypatingas – mes važiavome autobusu.

O KAIP GERA BUVO!

Už lango lijo lietus, o mes sėdėjome ant minkštų ir nesulūžusių sėdynių ir grožėjomės rytu/naktimi jau nostalgiškai tegalėdami galvoti, koks jausmas yra ketvirtą valandą ryto minti dviračiu į darbą (beje, savuosius dviračius parduodame, norintys rašykite į Facebooką).

Autobusas į mūsų gyvenimus atnešė daug daugiau ramybės ir laiko poilsiui ne tik dėl psichologiškai lengvesnių rytų, bet ir dėl to, kad darbo dienų vakarais jis važiuoja pagal absoliučiai neprognozuojamą tvarkaraštį. Pavyzdžiui, tikėdamasis išvažiuoti iš stotelės šeštos valandos vakaro autobusu, pajudi iš vietos po šešių dvidešimt penkios, nes Notingeme, iš kurio keliauja autobusas, dideli kamščiai.

Dar vienas dalykas, kurį padėjo suprasti biedna kasdienybė – labai gera neturėti interneto ir mobiliojo telefono sąskaitos papildymo. Telefonas yra praktiškai nenaudojamas dalykas, todėl net ir baterija, kuri anksčiau išsikraudavo per dieną, gali puikiai tarnauti keturias dienas ar net daugiau.

Taigi, laukdami autobuso mes negalime pasitikrinti nei elektroninių paštų, nei galų gale pasižiūrėti, kada gi vis dėlto bus tas autobusas, nei atrašyti draugams, bet ir nereikia. Mes sėdime ir laukiame. Šnekamės apie savo dieną. Nesvarbu, net jei ir pirmosios pokalbio minutės iš šono atrodytų tikrai graudžios: „Kaip tavo diena?“; „Nežinau, realiai, tiesiog dirbau, o tavo?“; „Jo, taip pat. Pavargau.“; „Aš irgi“.

Kažkodėl visuomet Lietuvoje belaukdami autobuso stotelėje norėdavome laiką išnaudoti kuo produktyviau ir atlikti kuo įmanoma daugiau darbų savo laiką panaudojant prasmingai, bet dabar žodžio „prasmingai“ suvokimas tapo ganėtinai iškreiptas. Ateina tas gyvenimo taškas, kai nieko įprastai prasmingo daryti negali arba nenori.

Dantų valymas lovoje / Asmeninio archyvo nuotrauka
Dantų valymas lovoje / Asmeninio archyvo nuotrauka

Kadangi dirbome jau aštuoniolika dienų po dvylika valandų per dieną iš eilės, jėgos senka ir valios atsikelti vis mažiau. Keturis iš septynių rytų šią savaitę pramiegojome. Džiugu, kad į darbą vėlavome tik vieną kartą (ačiū, autobuso privalumams).

Po truputėlį mūsų rutina tampa prabudimas 4.30 val., kai autobusas 4.43 val., staigus apsirengimas ir nusiprausimas bei sprintas iki autobuso stotelės, kurioje iškilmingai pradedame doroti savo supermegastiprius pusryčius, teikiančius gyvybės visai dienai – dribsnius.

Juokinga tai, kad porą rytų išbėgus iš savo užkaborio ir kažkokiu nepaaiškinamu būdu išprovokavus automobilio signalizaciją (įėjimas į mūsų namus yra už šoninio šalia mūsų esančio namo mašinos stovėjimo vietos ir erdvės, skirtos konteineriams – žodžiu, užkampio), „pagavome“ akių kontaktą su pora elegantiškų vyriškių, tokią žavią valandą sėdėjusių ant suoliuko ir besišnekučiavusių. Iššokę iš savo urvo su kuprinėmis ant pečių galimai sukėlėme daug klausimų ir įtarimų, tačiau kai pagalvoji: „Ar man tai rūpi?“, atsakymas yra: „Ne, tikrai ne.“

Gyventi užsienyje ir laikinai gyventi užsienyje yra du visiškai skirtingi dalykai. Antruoju atveju, viskas atrodo šiek tiek pagal „juk gyveni tik vieną kartą“ teoriją. Tas laikinumo, kažkada besibaigsiančios stovyklos jausmas leidžia negalvoti apie ilgai besikuriamą savo įvaizdį, net į elementarius buities dalykus verčia žiūrėti su tam tikru atsainumu.

Būtų sunku taip gyventi visą laiką, to nenorėtume, tačiau dabar tai labai padeda įveikti įvairias baimes ir pralaužti bendravimo ledus: užkalbinti žmones darbe, gatvėje, klausti klausimų, kurie nėra itin malonūs, nes žinai, kad net ir galimai atsirasiantis keistas požiūris į tave kamuos tik kelias likusias savaites. (Jau).

Po darbo / Asmeninio archyvo nuotrauka
Po darbo / Asmeninio archyvo nuotrauka

Eilinį vakarą belaukdami autobuso stotelėje susipažinome su moterimi, kilusia iš Kenijos, turinčia vaikiną, gyvenantį Anglijoje. Su ja pradėjome kalbėti, nes ji ieškojo kelio nusigauti į DHL sandėlius, esančius prie oro uosto. Kadangi ji irgi laukė autobuso, pradėjome šnekėtis. Ji paklausė, ar mums patinka darbas oro uoste. Atsakėme, kad jis turi daug niuansų, bet viskas gerai ir kad mūsų situacija šiek tiek kitokia negu įprastų darbuotojų, nes mūsų darbo valandos gan neadekvačios. Kai jai pasakėme, kad dirbame 12 valandų per dieną kasdien, pirmoji ir visiškai nuoširdi moters reakcija buvo trumpas žioptelėjimas ir žodžiai: „I‘m really sorry.“

Gal rimtai liūdna? Nuo šios kelionės namo prasidėjo įdomių pokalbių virtinė su įvairiausiais žmonėmis. Penktadienio rytą baisiai lyjant atbėgome į mažytėlaitę stotelę, kurioje jaukiai glaudėmės devyniese. Štai ir vėl užmezgėme pokalbį apie autobusą ir tai, koks neprognozuojamas jis gali būti net rytais ir šiaip keliones.

Kodėl kalbėtis čia paprasčiau. Juk kalba svetima, viskas svetima, bet neprisimename paskutinio karto, kada Lietuvoje tokiose kasdienėse situacijose būtume „apturėję“ tokių jaukių pokalbių.

Tą pačią dieną jau darbe vienam staliukui atnešus maistą Rugilę netikėtai užkalbino moteris: „Finland?“; „No, Lithuania.“ Moters akys net nušvito: „Lithuania? Wow, I have a Lithuanian friend. Actually, you‘re the second Lithuanian that I have ever met“. Tai pasakiusi moteris išsitraukė telefoną ir ėmė ieškoti savo draugės profilio „Facebook“. Galbūt ji manė, kad Lietuva tokia maža, kad visi vieni kitus pažįsta, o gal šiaip Rugilė pasirodė kaip patyrusi ekonomistė, pažįstanti didžiuosius sektoriaus vilkus. Deja, teko ją nuliūdinti, tačiau pokalbis tęsėsi dar bent kelias minutes apie lietuviškų vardų ir pavardžių kilmę ir šiaip ateities planus.

Tą patį vakarą senukų pora, Rugilei atnešus maistą ir ištarus du žodžius „bacon bap“, paklausė: „Lithuanian?“. Šis klausimas tikrai sutrikdė. Negi taip akivaizdu, kad esi lietuvis? Galbūt turime etiketę?

Laukiam autobuso / Asmeninio archyvo nuotrauka
Laukiam autobuso / Asmeninio archyvo nuotrauka

Paklausus: „How do you know that?“, senutė atšovė: „You have that face of a Lithuanian“. Tuomet pasidarė tikrai smagu: „And what is the standard face of the Lithuanian?“ Senutė šyptelėjo ir atšovė: „My daughter, who studies in the University of Bristol has a Lithuanian friend that has the same light face as yours, I can tell that you are from the same country as she is.“

Kol kas negalime rasti atsakymo, kodėl kalbėtis čia paprasčiau. Juk kalba svetima, viskas svetima, bet neprisimename paskutinio karto, kada Lietuvoje tokiose kasdienėse situacijose būtume „apturėję“ tokių jaukių pokalbių. Nei mes kalbiname padavėjas, nei kalbamės su kartu stotelėje laukiančiais žmonėmis – priešingai, mes svetimi.

Be abejonės, Anglija toli gražu nėra svajonių šalis ir nėra čia visi žmonės šnekūs ir beprotiškai malonūs, tačiau nėra bendravimo baimės. Mažiau mąstymo apie tai, ką kiti pagalvos apie tave – mažiau problemų. Mažiau čia visiems rūpi tavo išvaizda, mažiau rūpi tavo akcentas, aišku, atitinkamai mažiau visiems rūpi ir tavo problemos. Žmonės tiesiog laisvesni: užkalbina, pakalba ir užmiršta.

Tiek daug žmonių mūsų šalyje yra varžomi baimės suklysti ir pasirodyti kažkaip kitaip ir taip kitus žmonės sutrikdyti, tiek daug nutylėtų dalykų.

Taip gyvenant yra pliusų ir minusų, tačiau nepaneigiamas akcentas yra laisvė, kurios Lietuvoje mums taip taip reikia. Tiek daug žmonių mūsų šalyje yra varžomi baimės suklysti ir pasirodyti kažkaip kitaip ir taip kitus žmonės sutrikdyti, tiek daug nutylėtų dalykų. O juk, iš tikrųjų, niekam nerūpi. Štai todėl kelionės ir visos nepatogios situacijos yra reikalingos – jos keičia mąstymą ir suvokimą tiek apie visą pasaulį, tiek apie savo padėtį jame. Pamatyti, kad esi viso labo mažas sraigtelis visoje maišalynėje yra labai gerai.

Namų fronte vėl nauji pokyčiai – mūsų kaimynas Manuelis išvyksta atostogauti ir grįš rugsėjo gale, taigi, didžiuliame bute šeimininkausime ir vėl tik mes du, ir karts nuo karto netikėtai pasirodantis Jadas, surenkantis keliolikai skirtingų adresatų siųstus laiškus, (ne)tyčia patekusius į mūsų namus, ar šiaip patikrinančio, ar apsilanko paslaptingoji, pasirodo, esanti bendrųjų buto patalpų valytoja (mums ji primena vaiduoklį – daug apie ją kalbėta, tačiau niekas dar niekada taip ir nematė).

Manuelį šias dvi savaites kas vakarą rasdavome palinkusį prie knygų, besiruošiantį teorinių pilotų žinių egzaminams. Smagu būdavo kas vakarą su juo šnektelėti apie dienos įspūdžius ir nuotaikas, tiesa, kaskart pasidarydavo ir keista ir liūdna, kai jis mums vis primindavo apie savo artėjančias atostogas. „You can‘t study all the time. I love aeroplanes, but I need a break. I love them but I need it.“

Pirma kelionė autobusu / Asmeninio archyvo nuotrauka
Pirma kelionė autobusu / Asmeninio archyvo nuotrauka

Džiugu, kai esi savo laiko šeimininkas ir turi galimybių pajausti, kas yra atostogos. O kurgi mūsų vasara? Mūsiškės pusiau atostogos jau tuoj! O šiaip buitinės problemos ne tik kad užknisa, bet dar ir yra smagios.

Va, pavyzdžiui, šeštadienį Justinas buvo apkirptas virtuvinėmis, pusiau kerpančiomis žirklėmis. Nesvarbu, kad kitą dieną darbe buvo pradėta skubi normalios skutimo mašinėlės paieška, inicijuota tiek rytinės, tiek popietinės pamainos bendradarbių, norinčių vargšui padėti, bet buvo tikrai smagu. Žiūrint į Justino plaukus galima sakyti – „beveik pasisekė“. Visiems linkime kuo daugiau situacijų, kuriose reikia ieškoti išeičių. Va, tada prasideda tikrieji nuotykiai.

Stengiamės sekti įvykius pasaulyje ir Lietuvoje ir bent šiek tiek nepasimesti savo mažame pasaulėlyje, bet tai yra labai sunku. Liūdime dėl lietuvių nesėkmės Europos vyrų krepšinio čempionate ir jau svarstome galimybę savanoriauti uragano Irmos nusiaubtose vietovėse vietoj vienos iš mūsų suplanuotų šalių, viskas priklausys nuo to, kaip ši situacija klostysis toliau.

Kaip visada, džiugina maistas. Ši savaitė pilna atradimų: pirmąkart ragavome plaktos kiaušinienės (scrambled eggs) ir pirmąkart nusipirkome dėžutę „Ben&Jerrys“ ledų, kuriems šalia namų esančioje parduotuvėje buvo nuolaida! Taip ir gyvename.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"