TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

A.Camus - filosofuojantis donžuanas

2009 02 06 0:00
Pirmoji žmona S.Hie, kurią Albert'as įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, buvo narkomanė. Rašytojas labai krimtosi, kad negalėjo jai padėti atsikratyti šios priklausomybės. Romanas su Francine truko dvejus metus. Mergina net sutiko už jo tekėti, nors A.Camus ir po sužadėtuvių liko toks pats donžuanas.
Corbis/Scanpix ir užsienio spaudos nuotraukos

Prancūzų rašytojo ir XX amžiaus mąstytojo Albert'o Camus (1913-1960), laikiusio absurdą savo filosofijos išeities tašku, literatūrinis palikimas, nors ir įvairiai vertinamas, pripažintas unikaliu Prancūzijos dvasinio gyvenimo reiškiniu.

Tęsiame ciklą "Rašytojų mūzos" - apie garsiausių pasaulio rašytojų meilės nuotykius

A.Camus, į literatūrą atvestas ankstyvos tėvo žūties, tragedijos palaužtos motinos nebylumo, jos spartietiškumo ir pasiaukojimo, savo vargingos buities ir nepagydomos ligos bei nepasotinamo meilės geismo, parašė palyginti nedaug. Tačiau visa jo kūryba - keletas apsakymų, filosofinių esė ir pjesių bei penki romanai, kurių vienas "Pirmasis žmogus" liko nebaigtas, - priskiriama XX amžiaus prozos aukso fondui.

Kaskart atsinaujinanti plaučių tuberkuliozė, kuria rašytojas susirgo būdamas septyniolikos metų, kai mokėsi Alžyro sostinės gimnazijoje "Grand Lycee", nuolat jį persekiojo ir grasino mirtimi. Liga privertė A.Camus atsisakyti daugelio pomėgių, tačiau mainais suteikė laiko knygoms ir pakišo mintį imtis kūrybos. Taip 1930-aisiais, pirmą kartą dėl karščiavimo, kosėjimo ir spjaudymo kraujais metams nutraukęs mokslus, A.Camus paskelbė apsakymą "Gydykla vargšams". Tai buvo jo literatūrinis debiutas.

Meilės troškulys

Nei džiova, nei kūryba nepajėgė pakoreguoti A.Camus donžuaniškos prigimties. Nepajėgė nuslopinti gana anksti atsiskleidusio nepasotinamo meilės geismo. Priešingai. Liga kėlė troškimą gyventi, patirti kuo daugiau švelnumo ir meilės. Pasak mokslo draugo Jeano de Mezonselo, "savo nustebusiu pilkai žalių blizgančių akių žvilgsniu, pabrėžtinai ironiška šypsena ir kartais melancholišku nuovargiu, o kartais - linksmumu ir geru humoru, išvaizdus tarsi jaunas Heraklis ir romantiškas bei madingai elegantiškas A.Camus traukte traukė merginas". Alžyre gimęs, ispaniško temperamento turintis Albert'as (jo motina buvo ispanė, tėvas - prancūzas, o pats širdyje laikė save graiku) lengvai bendravo. Patikusią gražuolę jis paprasčiausiai užkalbindavo per futbolo rungtynes ar šokius. Santykius su visomis draugužėmis grindė tik aistra, nedalydamas jokių pažadų ar priesaikų. O išsiskirdavo visuomet be tragizmo, be nuoskaudų. Dažnai jo trumpalaikės mylimosios likdavo draugės.

Rašytojo jaunystės bičiulis Charles'is Poncet teigė, kad A.Camus neteikdavo reikšmės lytiniam aktui, jam tai buvo tarsi išgėrimas su gražia moterimi. Žavus ir užgaidus, nuoširdus ir teatrališkas, kuklus ir išdidus jis norėjo būti mylimas ir suprastas. Mylimas A.Camus buvo dažnai, bet ne visuomet suprastas. Pasak Florence Estrade knygos "Albertas Camus" (Barselona, 2001), rašytojo nemėgo tik tos, į kurias jis "nekreipė dėmesio". Bičiuliai slėpdavo nuo A.Camus savo mylimąsias ar sužadėtines bijodami, kad šios "neatsispirs jo žavesiui". Ypač kai Albert'as susimušė su mokslo draudu dėl Simone Hie.

1933 metais, studijuodamas Alžyro universitete filosofiją, A.Camus per vienmečio bičiulio Maxo Polo Fouchet, Alžyro jaunųjų socialistų organizacijos vadovo, vakarėlį susipažino su S.Hie. Pačią pirmą akimirką jis įsimylėjo. Valdomas ryškiausio, pasak paties rašytojo, savo būdo bruožo - savotiškai buko ir aklo užsispyrimo, jis siekė Simone - Maxo Polo meilužės - prielankumo. Mergina akivaizdžiai koketavo su A.Camus.

Už rašytoją metais jaunesnė Simone, garsios akių gydytojos duktė, buvo mielo strazdanoto apvalaus veido, tiesios nosies raudonplaukė, žaliaakė, nepriekaištingos figūros ir seksualių judesių gražuolė. Šiek tiek provokuojamai netvarkinga, bet elegantiška apranga ir paslaptingai vulgariu žvilgsniu ji vedė vyrus iš proto, o moterims kėlė pavydą. Merginos patėvis pranašavo jai liūdną paleistuvės ateitį.

Po metų Simone iš dviejų ją mylinčių vyrų pasirinko A.Camus. Net pavedė šiam atlikti nemalonią misiją - pranešti draugui jos apsisprendimą. Susitikimas su M.P.Fouchet neapsiėjo be muštynių. Pasirinkti buvo priverstas ir pats A.Camus. Dėdė Gustave'as Acaultas, pas kurį tuomet gyveno, pareikalavo mesti Simone, nes nemėgo merginos, arba apleisti jo namus. A.Camus paliko rūpestingo dėdės pastogę ir 1934 metų birželį vedė S.Hie.

Be įžadų

Albert'as ir Simone buvo nusiteikę prieš santuoką, kaip visuomenėje įprastą vyro ir moters sąjungą. Savo nuostatą jie pademonstravo susituokdami tik merijoje ir nepasikeisdami ištikimybės įžadais. Jiedu pasiliko teisę į meilę be suvaržymų. O pirmąją naktį praleido atskirai. Be to, vienas į kitą kreipdavosi pagarbiu žodeliu "jūs". A.Camus bičiuliai, žinoję apie jo ir Simone nepriklausomumo siekius, tuo nesistebėjo. Jiems neatrodė keista ir tai, kad žmona vadino vyrą pavarde, tačiau netikėjo laimingu poros gyvenimu. Daugelis nemėgo Simone. Net smerkė ją dėl rūkymo, polinkio išgerti, o labiausiai dėl morfijaus vartojimo.

Jaunavedžiai apsigyveno turtingųjų rajone, kalnuotame užmiestyje. Nedideliame nuomojamame bute tvyrojo skurdas. A.Camus neturėjo nieko, išskyrus žurnalisto, rašytojo ir aktoriaus talentą. Simone kraitis -

keli komplektai patalynės, dvi pižamos, šešeri naktiniai marškiniai, peniuaras, stalinė lempa ir fajansinių puodų rinkinys - buvo tarsi nebylus priekaištas jos turėtos ir prarastos prabangos.

A.Camus mėgavosi meile ir nepatirtu jausmu "kasdien regėti gražią, romantišką, kaprizingą, žavią būtybę". Iš pavydo net norėdavo primušti kiekvieną vyrą, godžiai gatvėje nužvelgusį jo Simone, nors pats turėjo keletą artimų draugių.

Vėl viengungis

Ekonomiškai abu priklausė nuo giminaičių: Simone motina mokėjo už butą, o A.Camus dėdė kas mėnesį skirdavo "gabiam giminaičiui stipendiją". Simone dėl priklausomybės morfijui ne tik nesimokė, bet ir negalėjo susirasti jokio darbo. A.Camus labai stengėsi padėti žmonai, net metė rūkyti. Tačiau jo pastangos buvo perniek. Simone ištisą pusdienį prasivartydavo lovoje, o paskui išeidavo iš namų nežinia kur. Po paskaitų ar darbo Albert'as turėdavo daugybę rūpesčių, kol ją surasdavo.

Rūsčiai šeimos kasdienybei užtrukus, A.Camus pasiūlė laikinai išsiskirti. Jis tikėjo tokiu sprendimu priversiąs žmoną susimąstyti. Abu paliko namus užmiestyje ir prisiglaudė kur tinkami. Simone - pas motiną, o A.Camus - pas vienintelį vyresnįjį brolį Lucieną. Virtęs vėl viengungiu rašytojas sugrįžo pas bičiulius, atgaivino

sekmadieninių pasivaikščiojimų ir naktinių maudynių jūroje tradicijas. O savo pamąstymus apie gyvenimą ir literatūrą ėmė užrašinėti į sąsiuvinius (vėliau jie bus išleisti kaip "Užrašų knygelės").

Vieno bičiulio namuose A.Camus susipažino su dviem jaunomis Alžyro universiteto studentėmis. Viena jų - Jeanne Sicard - studijavo prancūzų literatūrą. Šią vienmetę brunetę Albert'as vadino Dolce Amere - tai turėjo reikšti "Saldžiai karti". Kita, metais vyresnė Marguerite Dobrenn, buvo būsima istorikė ir tapytoja. Rašytojas iš karto pajuto didelį prieraišumą tai lesbiečių porai, todėl ne tik atvirai kalbėdavosi su jomis įvairiomis temomis, bet ir drauge svajojo apie teatrą.

1935 metais A.Camus baigė universitetą ir gavo diplomą, suteikiantį teisę dirbti filosofijos mokytoju. Kadangi vis dar puoselėjo viltį vėl sueiti su žmona, jis pasiūlė Simone ir bičiuliui Yves'ui Bourgevisui vasarą kartu pakeliauti po Europą. Simone tai turėjo būti gera proga pabandyti atprasti nuo morfijaus, o abiem - vėl suartėti ir net išgelbėti santuoką. Išsamiai aptartas kelionės maršrutas vedė trijulę per Prancūziją, Vokietiją, Čekoslovakiją, Lenkiją ir Italiją. Jie keliavo traukiniu, baidare, automobiliu ir net pėsčiomis. Tačiau planuotas malonumas virto kančia. Sukarščiavęs A.Camus turėjo važiuoti traukiniu, o tuo metu žmona su bičiuliu dvi dienas plaukė baidare. Vėliau jį užvaldė pavydas, nes Yves'as pernelyg artimai bendravo su Simone. Ir pagaliau pribloškianti tiesa sužlugdė bet kokią viltį. A.Camus sužinojo, kad narkotikais ar jų receptais Simone aprūpina keli jauni gydytojai už intymius ryšius. Jis pareiškė norįs skirtis.

Pora išsiskyrė, nors oficialiai to neįteisino. Žlugus bendro gyvenimo viltims Simone sugrįžo namo pas motiną, kuri ją, dar keturiolikmetę, pripratino morfijumi nugalėti menstruacijų skausmus, o A.Camus, ignoruodamas įprastas visuomenėje normas, įsikūrė bičiulių namuose "Villa Sheherazade des Raffi", virtusiais savita menininkų komuna.

Dėl ligos jis dėstytojo darbo negavo, tad įkūrė aktorių mėgėjų trupę "Theatre du Travail" ir sėkmingai bandė savo aktorinius bei režisūrinius gebėjimus. A.Camus teatrines užmačias padėjo įgyvendinti komunos bičiulės J.Sicard, M.Dobreen ir Christiane Galindo. Šios merginos komunoje apsigyveno 1937 metų pradžioje. Tvirto būdo žavingoji Christiane, "Peugeot" prekybos atstovybės Alžyre sekretorė, visus gluminusi nuoširdumu, kaipmat tapo A.Camus mylimąja. Tačiau šis artimas ryšys buvo trumpas.

Teisė mylėti be saiko

Pasak publicisto, skrupulingo faktų medžiotojo, monumentalios knygos "Alberto Camus biografija" (Paryžius, 1978) autoriaus Herberto R.Lottmano, rašytojas prisiminė Christiane savo esė "Jungtuvės Tipazoje". Aprašydamas vieną dieną, praleistą drauge su ja, A.Camus prisipažino supratęs, kad didžiulis pasisekimas - tai "teisė mylėti be saiko". Teise mylėti be saiko jis naudojosi nesivaržydamas. Net išgyvendamas žmonos neištikimybę ir nelaimingą santuoką ramiai nepraeidavo pro žavią moterį. Tuo labiau kad nejautė jokios kaltės dažnai keisdamas partneres ir tvirtai tikėjo, jog "vedybos - grandinės, o draugystė - laisvės įkūnijimas". Vadovaudamasis tokia filosofija A.Camus džiaugėsi viengungyste. Kiekviena jo diena buvo pažymėta trumpalaikės meilės ženklu. Nors rašytojo daliai užtektinai teko ir kančios, ir vargo, ir liūdesio, "švelni ir supratinga" komunos moterų draugystė skatino jį kurti.

To meto A.Camus išgyvenimų gausu labiausiai autobiografiniame romane "Laiminga mirtis", kuris buvo išleistas praėjus vienuolikai metų po jo mirties ir tapo bestseleriu. Rašytojas prisipažino "klydęs nežinodamas, kas yra laimė".

Lemtinga akimirka

Garsi prancūzų literatūros vertėja italė Gabriella Bosco teigė, jog dvidešimt ketverių metų A.Camus, tarsi žymusis prancūzų egzistencializmo tėvas Jeanas Paule'is Sartre'as, turėjo ir savąją Simone de Beauvoir - gražią brunetę Blanche Balain.

Ši mergina, gimusi kolonijinės armijos karininko prancūzo šeimoje, vaikystę praleidusi su tėvu Indokinijoje, licėjų baigusi Prancūzijoje, studijavo teisę Alžyro universitete. Būdama neramios sielos ir domėdamasi poezija bei teatru, ji ryžosi išbandyti savo aktorinius gebėjimus mėgėjų teatre, kuris tuo metu vadinosi "Theatre de L'Equipe". Daug vėliau, jau atsidūrusi ties mirties slenksčiu, buvusi garsi aktorė B.Balain prisiminimų dvitomyje "Le Recitante" (Nica, 2006) prisipažins, kad susitikimas su teatro vadovu ir režisieriumi A.Camus buvo tikrai lemtinga akimirka, pakeitusi visą jos gyvenimą. Nes "aukštas ir išbalęs, pilkai žalių akių, besišypsantis ir išdidus, tarsi koks kunigaikštis, nors ir ne iš pasakos, bet žavintis inteligencija ir aistra" A.Camus tapo jai labai artimas ir brangus.

Priimta vaidinti ir greit išleidusi poezijos tomelį Blanche jau žiemą, kurią vadins "linksmąja žiema", tapo rašytojo meiluže ir nuolat būdavo su juo drauge. B.Balain svaigo nuo jo artumo. Nors žinojo, kad yra ne vienintelė mylimoji, laukė ir tikėjo šio to daugiau nei meilės be ateities. Tačiau pavasarį suprato, jog pakliuvo į didelių jausmų sąmyšį, kad virš jos laimės "iškilo juodas debesis". Tada B.Balain staiga išvyko iš Alžyro į Maroką pas tėvus. Ji norėjo kuriam laikui atsitraukti nuo A.Camus, atgauti erdvę. Išvyko gavusi mylimojo pažadą kasdien jai rašyti...

Blanche įvardytas "juodas debesis" buvo komunoje pasirodžiusi dvidešimt trejų metų oranietė, Jeanne Marguerite ir Christiane draugė Francine Faure. Ją, kilusią iš geros šeimos, gyvenančią Orane ir studijuojančią Paryžiaus universitete matematikos mokslus, A.Camus pažinojo dar iš mokyklos laikų. Pasikeitusi, nepaprastai išgražėjusi Francine jaudino jį. A.Camus užsispyręs persekiojo merginą ir nenurimo, kol gavo jos adresą, drauge - leidimą jai rašyti.

Susirašinėjimas su Francine netrukdė A.Camus artimai draugauti su jos pussesere, jauna farmakologijos studente Lucette Meurer. Juos siejo "Alger Republicain" laikraštis, su kuriuo Lucette bendradarbiavo, o A.Camus dirbo ten reporteriu. Jiedu kalbėjo ne apie poeziją, o aptarinėjo savo reportažus ir politiką, be to, mergina vaidino A.Camus mėgėjų teatre. Vėliau jis prisipažins, kad uždarai, droviai ir santūriai Lucette jautęs tik "švelnumą, geidulį ir didelį draugiškumą, bet ne meilę". Išsiskirdamas rašytojas taip ir liko nesupratęs, kaip stipriai buvo jos mylimas...

Išgavo mylimojo pažadą

Dvejus metus truko A.Camus ir Francine epistolinis meilės romanas. Dvejus metus Blanche nerimaudama laukė kasdienių A.Camus laiškų. Bet jie, buvę "balsai iš tuštumos", vis retėjo, kol pagaliau nenuosekli jungtis visiškai nutrūko. O tai atsitiko tuomet, kai protinga ir nepriklausoma, muziką derinanti su matematika Francine baigė universitetą. Gavusi mokytojos vietą Orane ir pasidavusi A.Camus kerams ji, 1939 metų balandį iškilmingai paprašyta, sutiko už jo tekėti. Deja, ir ketindamas vesti rašytojas liko, kaip ir buvęs, donžuanas.

1939 metų spalį tarp Albert'o ir Francine įsiterpė nauja mergužėlė - Yvonne Ducailar, diplomuota filosofijos mokytoja. Ji gerai buvo informuota apie visas A.Camus drauges. Žinojo ir apie Francine. Tačiau tai nekliudė Yvonne žavėtis "jo natūraliu pranašumu, jo geranoriškumu ir draugiškumu, jo ironija, balansuojančia su cinizmu, jo lengvu rimtumu ir jo išraiškingomis akimis", kuriose ji matė "žydinčią jo sielą". Rašytojas Yvonne, kaip ir kitoms, išskyrus Francine, nieko nežadėjo. O ji, kaip ir visos kitos šio vyro draugės, pažinojusios viena kitą, nepavyduliavo ir nesispyrė įteisinti santykių.

Prieš tekėdama už A.Camus Francine išgavo iš jo pažadą išsiskirti su Lucette, Yvone ir Christiane. Jis net nutraukė savo oficialią santuoką su S.Hie. Bet kai rašytoją ir Francine skyręs 400 km nuotolis pasirodė jiems įveikiamas, iškilo nauja kliūtis: Antrasis pasaulinis karas. Jis gerokai sukomplikavo sužadėtinių gyvenimus. Dėl ligos į karinę tarnybą nepriimtam, be to, likusiam dar ir be darbo A.Camus tebuvo viena išeitis - vykti į Prancūziją. Juo labiau kad bičiulis parūpino jam sekretoriaus vietą prancūzų laikraščio "Paris Soire" redakcijoje.

Tęsinys kitą savaitę

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"