TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

A.Camus - filosofuojantis donžuanas

2009 02 12 0:00
Apie rašytojo aistrą aktorei M.Casares, vaidinusiai jo pjesėse, viską žinojo ir žmona Francine. Per trumpą viešnagę JAV A.Camus su nauja mylimąja žurnaliste P.Blake nesiskyrė 55 paras.

Į Paryžių iš Alžyro Albert'as Camus atvyko 1940 metų kovo 16-ąją, apsiniaukusį šeštadienį. Pilkas, darganotas didmiestis jam pasirodė tarsi "dykuma širdžiai".

Tęsiame ciklą "Rašytojų mūzos" - apie garsiausių pasaulio rašytojų meilės nuotykius. Pradžia sausio 29, vasario 6 dienomis

Bičiulio užsakytas kambarys nedideliame viešbutėlyje "Hotel Poirier" netoli Monmartro kapinių ir reporterio darbas ne itin džiugino A.Camus. Jis, išeivis iš Afrikos, liaudyje paniekinamai vadinamas "pied noir" ("juodakoju prancūzu"), vargo ir vienatvės spaudžiamas nepažįstamame mieste jautėsi svetimas ir dėl to nerimavo. Nejaukumo neatsikratė ir susipažinęs su keletu draugiškai jam nusiteikusių rašytojų ir paryžiečių intelektualų. O jo laiškai draugėms ir draugams dvelkė giliu liūdesiu.

Nežabota meilė

Melancholijos genamas, galvojantis apie greitą džiovininko mirtį rašytojas ieškojo nusiraminimo ir meilės etinių redakcijų vakarėliuose, teatrų užkulisiuose, šviesiaplaukių studenčių draugijoje. Jo žodžiais tariant, "kūnas reikalavo teisės neribotai meilei". Tas laikotarpis tarsi atkartojo koledžo laikus Alžyre, vėliau aprašytus paskutiniame nebaigtame romane "Pirmasis žmogus".

Bet didžiausiu tų dienų galvosūkiu A.Camus virto jausmai dviem labai brangioms širdžiai moterims. Viena - jo sužadėtinė Francine Fauer. Talentinga pianistė, užaugusi kaip ir jis, nepažindama tėvo, žuvusio per Pirmąjį pasaulinį karą. Francine buvo gera ir rimta draugė, nesibaimino nei jo ligos, nei jo neturto, nei menkos socialinės padėties. Ji žinojo apie jo donžuaniškumą, skyrybas su Simone ir mėgavimąsi laisve. Vienais metais jaunesnę Francine jis jau laikė savo gyvenimo dalimi, nors ir nemylėjo, bet buvo be galo prieraišus...

Kita moteris - jo meilužė Yvonne Ducailar, kuriai degė ne meile, bet didžiule aistra. Laiške Yvonne jis rašė apie būtinybę abiems šiek tiek palaukti, tikino, kad ateis laikas, kai jie galės būti drauge. Jis prisiekinėjo, jog "vertina gyvenimą, kuriuo dalysis su ja ir nenori jos netekti..."

Sunkiai susivokdamas savo jausmuose ir nenorėdamas nė vienos įskaudinti, jis gana atvirai ir nuoširdžiai atgailavo. Ir Francine, ir Yvonne teisinosi "neprotinga savo aistringa prigimtimi". Pagaliau po beveik metus trukusio aistringai audringo dūkimo su Yvonne jis apsisprendė ją palikti. Nenorėdamas meluoti, laiške priminė, kad nebuvo žadėjęs jos vesti, ir tėvišku tonu atsisveikino. Be to, griežtai uždraudė Yvonne ieškoti jo ar rašyti laiškus.

Antrosios vedybos

Vėliau savo prigimtinį geismą jis apibendrins filosofiniame esė "Sizifo mitas" - "Samprotavimai apie absurdą" etiude "Donžuanizmas" A.Camus prisipažins težinąs apie meilę tik tiek, kad ji yra "geidulio, švelnumo ir supratimo mišinys, siejantis jį su kita būtybe". Jis teigs, jog "donžuanas palieka moterį anaiptol ne todėl, kad nebegeidžia jos. Graži moteris visados geidžiama. Jis palieka ją todėl, kad geidžia kitos, o tai visai ne tas pats." (Vertė V.Tauragienė).

1940 metų lapkričio pabaigoje, drauge su laikraščio redakcija persikėlęs į vokiečių kariuomenės dar neužimtą Lioną, A.Camus susitiko su Francine. Praleidę keletą dienų pigiame viešbutėlyje, gruodžio 3-iąją jiedu susituokė. Dėl karo ir jaunikio neturto vestuvės miesto rotušėje vyko be jokių iškilmių. Pristigę pinigų aukso žiedams, Albertas ir Francine pasikeitė alaviniais, o vietoj puotos tik su vienu iš liudininkų artimiausiame bare išlenkė po taurelę.

Po mėnesio jaunavedžiai sugrįžo į gimtąjį Alžyrą ir prisiglaudė Francine motinos namuose Orane. Šeima priėmė Albertą gan šiltai ir neslėpė džiaugsmo, kad ilgai delsęs, jis vis dėlto vedė ją. Tai buvo antroji A.Camus santuoka.

Repetavo "Hamletą"

Francine ir A.Camus iš visų jėgų stengėsi nebūti artimiesiems našta. Ji mokytojavo, o jis rašinėjo vietos laikraščiui, skaitė paskaitas, kūrė teatrinius projektus, galėjusius jį sugrąžinti į Alžyrą. Jis net ėmėsi režisuoti "Theatre de L'Equipe" spektaklį, kuriame rengėsi vaidinti drauge su žmona. Jis repetavo Hamleto vaidmenį, o Francine - Ofelijos.

Staigiai paūmėjusios džiovos kankinamas rašytojas kaip niekada anksčiau ėmė gėdytis savo ligotumo. Po ilgoko išsiskyrimo susitikęs Yvonne, jis prisipažino, kad kartais kyla stiprus noras "atsisakyti savęs" ir kad nuo tokio ryžtingo žingsnio jį sulaiko "tik aistra ir ji - jo likimas". Vėl pradėjęs susitikinėti ir susirašinėti su Yvonne, A.Camus gan dramatiškai atviravo "dūstąs, esąs nelaimingas, nes nieko nemylįs..." Užrašų sąsiuvinyje, analizuodamas ryšius su Francine ir Yvonne jis svarstė: "Kaip valdoma širdis? Mylint?" ir beviltiškai prisipažino "nežinąs, kas yra meilė..." Apie tai prasitarė ir žmonai Francine. Bet net širdį draskantis pasiaiškinimas nepagerino jų santykių.

Karas išskyrė

A.Camus su Yvonne vėl teko išsiskirti. Bet 1942 metų rudenį jo liga ir karas atskyrė ir nuo Francine. Gydydamasis kalnų slėnio nedideliame Panelje kaimelyje, netoli Sen Etjeno gydyklų, jis ilgai įstrigo Pietų Prancūzijoje. Vokiečių kariuomenei okupavus visą šalį, o anglų armijai įžengus į Alžyrą, rašytojas atsidūrė tarsi spąstuose. Toli nuo žmonos, nuo artimųjų ir bičiulių jis liko ir be pinigų.

Karas, nuolatinė ir bauginanti realybė, rūpesčiai dėl Alžyre likusios žmonos ir motinos kėlė liūdnų minčių. Pasak paties A.Camus, viskas "kas jo nežlugdė, darė jį stipresnį". Ištrūkęs iš Panelje ir pasiekęs Paryžių, jis atgavo kovotojo dvasią. Darbas žymiausioje Prancūzijos knygų leidykloje "Gallimard" literatūros skyriaus vedėju, kūryba ir aktyvus dalyvavimas pogrindinėje Prancūzijos pasipriešinimo spaudoje atitolino A.Camus nuo asmeninių reikalų.

Daug jam reiškė ir viena po kitos vokiečių okupuotame Paryžiuje pasirodžiusios dvi jo knygos. Kad ir labai mažu tiražu išleistas romanas "Svetimas" (pripažintas jo ankstyvosios kūrybos šedevru) ir filosofinių esė rinktinė "Sizifo mitas" (pelniusi jam "mąstymo mokytojo" titulą), suteikė dvasios stiprybės, išgarsino jį.

Nauja aistra ispanei

Įpusėjus 1943-iesiems jam pavyko per Portugaliją laiškais susisiekti su Francine. Tačiau džiaugsmą dėl žmonos jo sieloje slopino deganti aistra devyneriais metais jaunesnei ispanei Mariai Casares. Jos grožis ir inteligencija apstulbino A.Camus, sukėlė nenumaldomą geismą. Panašūs jausmai užvaldė ir Maria, kuri buvo turtingo ir įtakingo advokato respublikono, buvusio Ispanijos ministrų pirmininko duktė. Pilietinio karo metais tėvui pabėgus į Londoną, ji drauge su motina, kaip politinės pabėgėlės, atsidūrė Paryžiuje.

Maria tapo A.Camus meiluže... Artimųjų vadinama Vitolina, paveldėjusi iš tėvo "anarchizmo dvasią, o iš visos ispanų tautos - išdidumą ir melodramatiškumą", Maria užsispyrėliškai siekė savo tikslo - aktorystės. Populiarios biografijos "Albert Camus gyvenimas" (Paryžius, 1996) autorius Olivieris Toddas rašė, kad "donžuanas A.Camus surado moterį - donžuanę: jų gyslomis tekėjo užkariautojų kraujas, abu buvo nepriklausomi, išdidūs, patrauklūs ir beveik despotiški". Tik Maria, skirtingai nei A.Camus, trykšte tryško sveikata. Juos siejo ne tik aistra, bet ir sielų bičiulystė, svajonės bei tremtinių dalia. Gyvenęs nedideliame tuščiame kambaryje, kuriame tebuvo vienintelis baldas - medinė skrynia, atstojusi jam drabužių spintą ir lovą, rašytojas greit pamėgo jos jaukų butą. Jis įprato tyliai dirbti erdvioje balkono terasoje. O po įtemptos darbo dienos geriausią poilsį abu rasdavo Saint-Germain-des-Pres bulvaro ir Monparnaso bei Monmarto naktiniuose klubuose. Jiedu dažnai įsisukdavo į valso sūkurį arba svaigindavosi šokdami tango. Kartais įsimylėjusieji pasislėpdavo nedidelėje studijoje Monparnase, kurią jiems patikėdavo A.Camus kūrybos gerbėjas, gerokai vyresnis bičiulis, prancūzų rašytojas Andre Gide.

Grįžimas pas žmoną

1944 metų rugsėjį žmonai Francine pranešus apie atvykimą į išlaisvintą Paryžių, įsimylėjėliams iškilo pavojus. Rašytojas baiminosi netekti aistringosios M.Casares. Praleidęs meilės naktį ir skaudančia širdimi laikinai atsisveikinęs su mylimąja, A.Camus nuskubėjo į geležinkelio stotį pasitikti žmonos. Šviesiaplaukė Francine, vilkinti melsva suknele pasirodė jam nuostabiai graži. Jis, žavėdamasis žmona, pasiryžo naujai mokytis gyventi santuokoje. Ir, nutaręs neatsisakyti M.Casares, įkurdino Francine bičiulio A.Gide studijoje.

Sutuoktiniams po ilgo priverstinio išsiskyrimo vėl gyventi drauge sekėsi sunkiai. Bet Francine labai stengėsi. Ji prisiderino prie naujų A.Camus draugų egzistencialistų, kurie, pasak spaudos, kavinėse "gėrė, šoko, mylėjosi ir miegojo". Nesureikšmino Francine ir išgirstų užuominų apie vyro artimą draugystę su aktore M.Casares. Nepriekaištavo jam, aistrą malšinančiam kaip ir anksčiau su įvairiomis draugužėmis, apie kurių egzistavimą ji buvo informuojama. 1945 metų rugsėjo 5 dieną Francine pagimdė dvynukus: berniuką Jeaną ir mergaitę Catherine.

Vaikų atsiradimas sutuoktinių santykius pakeitė nebegrįžtamai. A.Camus, įgijęs materialinę ir intelektualinę nepriklausomybę, panoro įtvirtinti ir erotinę laisvę. Jis pareikalavo iš Francine jai nesuvokiamo dalyko - gyventi su juo kaip su broliu. Pirmais motinystės metais tokį vyro nusiteikimą užgožė pernelyg didelis rūpestis vaikais. Bet kuo toliau, tuo mažiau Francine pasitikėjo savimi, nyko jos dvasinė pusiausvyra. Galų gale Francine palūžo...

Kamavo džiova ir depresija

Blogai jautėsi ir A.Camus: jį kamavo kaskart atsinaujinanti džiova ir nuolat jį užplūstanti depresija. Jam, įsitikinusiam, kad greit mirs ir nesuspės parašyti visko, ką norėtų, vis sunkiau sekėsi susikaupti, silpo atmintis. Prarandantį gebėjimą rašyti, besišalinantį žmonių A.Camus kartais apnikdavo mintys apie savižudybę, o kartais - noras visiems laikams palikti Europą. Jis net rimtai svarstė galimybę drauge su M.Casares išvykti gyventi į Meksiką.

Užsienio reikalų ministerijos kultūrinių ryšių skyriaus siūlymas vykti į Ameriką A.Camus pasirodė tarsi savotiškas išsigelbėjimas. Taip 1946 metų kovo 10 dieną, įsėdęs Havre į lėtaeigį prekybinį krovininį laivą "Oregon", rašytojas išplaukė pasitikti nežinios.

Publicistas Herbertas R.Lottmanas nedidelėje knygelėje "Albert Camus Niujorke" (Paryžius, 1997) rašė, kad amerikiečiai garbės svečią A.Camus visur sutikdavo labai šiltai. Spauda jį pristatinėjo "kaip moralinį pokario jaunimo vadovą, kaip buvusį Prancūzų rezistencijos laikraščio "Combat" redaktorių, išgarsėjusių kelių knygų autorių, kaip labai simpatišką jauną Paryžiaus didvyrį, kavinių, kabaretų ir džiazo rūsių lankytoją".

Amerikietės gerbėjos

Rašytojas, viešėdamas Naujajame žemyne, įsigijo naujų ir įdomių draugų - meno ir literatūros įžymybių. Netrūko ir gerbėjų moterų, rodžiusių jam išskirtinį prielankumą. Pirmoji Niujorke jį bandė suvilioti prancūzų aktorė Dolores Vanetti, per karą atvykusi į Ameriką, ištekėjusi už turtingo gydytojo Teddo Ehrenreicho ir garsėjo meilės nuotykiais. Amerikietė milijonierė Dorothy Norman pasikvietė Albertą pasisvečiuoti jos prabangiuose namuose. Rašytoja Eleonor Clark savo susižavėjimą išreiškė atsiųsdama jam puokštę gėlių. Modistė Regine Junier aprūpino A.Camus būtiniausiais maisto produktais vaikams, kurių ypač trūko pokarinėje Prancūzijoje.

Meilužė viešnagei JAV

Blyksint fotoaparatams balandžio 16 dieną žurnalo "Vogue" redakcijoje po "prakeikto erzinančio" susitikimo su redaktore, rašytojui buvo pristatyta prancūziškai kalbanti amerikietė, korespondentė Patricia Blake. Vos pažvelgęs į simpatiškos dvidešimtmetės kaštoniniais plaukais, draugų vadinamos tiesiog Pat, mėlynas akis, A.Camus užmiršo viską. Ji filosofuojančiam donžuanui įpūtė nerimastingos aistros ugnį... Kaip ne kartą jau buvo atsitikę, jis susivokė geidžiąs jos. Nedelsdamas pasiūlė jai susitikti tą pačią dieną. Su dvidešimtmete amerikiete žurnaliste P.Blake viešėdamas JAV A.Camus nesiskyrė ištisas penkiasdešimt penkias paras.

Iš prigimties nepaprastai nuoširdi Pat pirmą akimirką pajutusi keistą jausmą, tarsi jai lemta priklausyti Albertui amžiams, net nedvejodama nuskubėjo į pasimatymą. Nuo to įsimintino vakaro ji nebesitraukė nuo jo. Tapusi jo meiluže, Pat lydėjo A.Camus skaityti paskaitų apie šiuolaikinį teatrą, apie dabartinę prancūzų literatūrą, drauge ėjo į spaudos konferencijas, į susitikimus ir į priėmimus. Jiedu rodėsi visur drauge ir drauge gyveno Niujorko viešbučio dviejų kambarių su virtuve apartamentuose.

Išsiskyrė įsimylėjėliai labai jausmingai. A.Camus, neturėdamas vilties vėl kada nors susitikti su Pat, pažadėjo nuolat jai rašyti ir siuntinėti visus savo kūrinių juodraštinius tekstus, kad ji pirmoji juos perskaitytų ir įvertintų. Patricia, vildamasi kada nors nuvykti į Paryžių ir norėdama, kad jis kasdien ją prisimintų, padovanojo grandinėlę raktams su nikeliniu buivolu - vienišumo ir seksualumo simboliu.

Žmonai - tik broliška meilė

Po dvylikos dienų plaukimo vandenynu rašytojas sugrįžo į namus nepaprastai pervargęs. Vis dar jausdamas beviltiškai keistą Pat artumą, teisindamasis Francine noru vienatvėje užbaigti rašomą romaną "Maras", o iš tikrųjų - aprimti nuo patirtų jausmų, A.Camus laikinai prisiglaudė pas savo bičiulį ir viršininką Michelį Gallimardą. Kiek vėliau šeimai išnuomojo naują erdvų namą, bet ir jame retai pasirodydavo. Savo dvynius jis tiesiog dievino ir daug su jais bendravo, tačiau su vedusio vyro statusu nesitaikstė. Visiems rašytojo bičiuliams ir pažįstamiems galiausiai paaiškėjo, kad jis savo žmonai puoselėjo tik broliškus jausmus. Graži, kukli, miela ir švelni Francine, sunkiai pakelianti vyro, "apsėsto mergininko" neištikimybę, broliškos jo meilės žlugdoma visų akyse tiesiog nykte nyko, jos dvasinė pusiausvyra pastebimai blogėjo. Ji darėsi vis labiau neryžtingesnė ir užmarši. Dėl menkiausio nieko ji puldavo į paniką. Francine neigiamai veikė ir Paryžius. Tiesa, ji vis dar dirbo matematikos mokytoja, bet nemėgo namų, o juose viešpatavusią slogią nuotaiką skaidrino valandų valandas skambindama pianinu. Pasitaikius progai, ji su vaikais skubėdavo pas seserį į Pietų Prancūziją ar pas motiną į Oraną. Dažnai ir atostogauti į kalnus vykdavo tik su vaikais. Francine visur jausdavosi daug geriau nei namuose, nors depresija vis tiek laikė įkalinusi jos sielą.

Atgailaujantis A.Camus pakančiai ir nuoširdžiai rūpinosi šeima, užsikrovė visus buities reikalus, dažnai lankė Francine ir vaikus, kad ir kur jie būtų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"