TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

A.Camus - filosofuojantis donžuanas

2009 02 19 0:00
Su mylimąja jauna aktore C.Sellers.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Tęsiame ciklą "Rašytojų mūzos" - apie garsiausių pasaulio rašytojų meilės nuotykius. Pradžia sausio 29, vasario 6, 12 dienomis.

1946 metų rudenį rašytojas retokai lankė žmoną Francine. To priežastis - trisdešimtmetė Mamaine Paget, kenčiančio nuo depresijos ir dažnai girtaujančio anglų rašytojo Arthuro Koestlerio sekretorė ir meilužė, atlydėjusi jį į Paryžių. Su ja A.Camus išgyveno trumpą pakilios aistros ir džiaugsmingo šėlsmo laikotarpį.

Linksmindamasis Paryžiaus kavinėse, naktiniuose klubuose ir restoranuose kartu su A.Kestleriu ir Mamaine bei gerai žinoma rašytojų intelektualų pora Jeanu Pauliu Sartre'u ir Simone de Beauvoir, A.Camus neliko abejingas Mamaine. Jis, kaip ir kiti du tos nedidelės draugijos vyrai, nesislapstydamas dievino "ypatingą šviesiaplaukę, nuostabaus gracingumo" anglę. O vieną lapkričio naktį, pasibaigus šokiams naktiniame klube, A.Camus sulaukė Mamaine atsako į savo aistrą...

Savaitę praleidę Avinjone, Arturas ir Mamaine Paryžiuje niekaip negalėjo išsiskirti. A.Camus atsisveikino su ja, išvykstančia į Londoną, nusiųsdamas puokštę gėlių ir prisipažindamas negalįs priprasti prie minties, kad yra paliktas. Mamaine išvažiavo baimindamasi būsianti pamiršta.

Meilė užsienietėms

Rašytojui "brangia užsieniete" tapo ir Yvonne Ducailar, su kuria jis vis dar retkarčiais susitikinėjo ir susirašinėjo (jų korespondencija "A.Camus ir Y.Ducailar 1939-1946 metų laiškai" Paryžiuje buvo paskelbti 1993 m.).

Literatūrologai ir biografai, kurie atskleidė A.Camus, gyvenusio "viena meile, meile - išlaisvintoja" ir jos siekusio bet kokia kaina tarsi vaikas skanėstų, intymaus gyvenimo užkulisius, jo donžuaniškumą įvardijo kaip gana keistą, pabrėždami, kad A.Camus aistra buvo nukreipta į užsienietes. Tačiau A.Camus nesirinko mylimųjų pagal geografinę priklausomybę, tiesiog paklusdavo atsitiktinumui. Ieškodamas tos vienintelės, rašytojas ėjo nuo moters prie moters labai entuziastingai, tarsi taip kovotų su likimo jam mestelėta liga, norėdamas ilgiau išlikti viliojančiu moterų užkariautoju ir nugalėti baimę, kad nesuspės užbaigti savo knygų.

Romanu "Maras", gana palankiai priimtu skaitytojų ir 1947 metų birželio 15 dieną apdovanotu Kritikų premija, A.Camus vėl atkreipė spaudos dėmesį ir buvo priverstas keisti įprastinę griežtą dienotvarkę. Joje radosi vietos susitikimams su skaitytojais, paskaitoms Prancūzijoje, rašytojas net pirmą kartą drauge su žmona išvyko į Angliją ir Škotiją.

Vėl su M.Casares

Visas šurmulys, jo garbei rengtų kviestinių pietų, iškilmingų priėmimų maratonas taip išvargino rašytoją, kad jis norėjo tik vienatvės. Atsisakęs atostogų kartu su šeima, A.Camus liko Paryžiuje repetuoti savo pjesės "Apgulties padėtis", ją rengėsi pristatyti Pietų Amerikoje. Pjesės pagrindinės herojės Viktorijos vaidmeniui atlikti buvo pakviesta pati M.Casares, jau išgarsėjusi ne tik kaip teatro, bet ir kaip prancūzų kino aktorė. A.Camus ir Maria vėl suartėjo. Rašytojas laikė ją artimiausia moterimi, aistringai mylėjo ir labai bijojo prarasti. O Maria mylėjo A.Camus tokį, koks jis buvo. Aktorė nereikalavo jo seksualinės ištikimybės. Ji taikstėsi su rašytojo kaprizais, slaugė jį sergantį, o svarbiausia - sugrąžino A.Camus teatrui.

Planuotą A.Camus viešnagę Pietų Amerikoje, apsilankymą Brazilijoje, Urugvajuje ir Čilėje apkartino nuovargis, nepasitenkinimas ir liga. Du viešnagės mėnesiai rašytoją taip išsekino, kad jis karščiuojantis, kenčiantis nuo nemigos, depresijos ir egzemos tiesiai iš laivo buvo atiduotas į gydytojų rankas.

Alpių Kabri kurorte atgavęs jėgas ir norą gyventi, A.Camus nebemąstė apie savižudybę, perkraustė šeimą į naują penkių kambarių butą ir, kaip prieš dvejus metus, vėl apsigyveno drauge su Francine bei vaikais. Rašytojas net kur kas dažniau nei ankstesniais metais rodėsi viešumoje kartu su žmona, nors jo aistra jai seniai ir negrįžtamai buvo virtusi šiltais broliškais jausmais.

Žmona - psichiatrijos klinikoje

Pasak biografo O.Toddo, A.Camus, nors ir turėjo kovotojo dvasią, menkai kovojo dėl žmonos, kurios dvasinė būklė ypač pablogėjo, kai ji sužinojo apie sutuoktinio ir M.Casares "šeimynišką gyvenimą". 1953 metų vasarą Francine atsidūrė ties kritine riba, A.Camus buvo priverstas paguldyti ją į psichiatrijos kliniką Paryžiaus priemiestyje. Drauge su žmona ligoninėje "apsigyveno" ir rašytojas. Jis vylėsi, kad Francine pasveiks, ilgėjosi vaikų ir baiminosi, kad jų motina neliktų visiškai bejėgė, nes, mėgindama nusižudyti, iššoko pro palatos langą iš antro aukšto ir susilaužė dubens kaulus. Moteris taip sublogo, kad svėrė vos 45 kilogramus.

Po ilgo gydymo klinikoje, po pusantro mėnesio poilsio Pietų Prancūzijoje Francine grįžo namo. Rašytojas susitaikė su mintimi, kad žmonos liga, kaip ir jo džiova, gali trukti ilgai. Palikti Francine jis nė nemanė.

Dėl vyro neištikimybės ir nenoro su ja mylėtis Francine kaltino save, kad nesugebėjo būti gera žmona. Tačiau nesutvertas šeimos gyvenimui A.Camus prisipažino "neturintis talento nei mylėti, nei kentėti, jis - tik klajūnas, nežinantis, kas esąs..." Rašytojas stipriai išgyveno dėl žmonos, dėl nenusisekusios santuokos ir dėl to, kad jo "instinktas niekada nesiliovė jo valdęs".

Žmonos liga buvo ne vienintelis rūpestis. Daug problemų A.Camus kėlė tuo metu Paryžiuje pasirodžiusi pirmoji sutuoktinė S.Hie. Ji vis dar vartojo kvaišalus, skleidė nerišlias istorijas apie gyvenimą su rašytoju, kaltino jį nebūtais dalykais.

"Nuopuolio" autobiografiškumas

To nelengvo gyvenimo laikotarpio A.Camus dvasinę sumaištį atskleidžia nedidelės apimties romanas "Nuopuolis" arba "Krytis", išleistas 1956 metais ir parduotas milžinišku tiražu. Pasak rašytojo žmonos Francine, sėkmę kūrinys pelnė tik dėl to, kad jame A.Camus vaizdavo save, Paryžiaus aplinką, kurioje jautėsi blogai, ir kaltę dėl jos mėginimų nusižudyti.

Beje, Francine įžvalgoms, kad pagrindinio veikėjo Klemenso neišgelbėta moteris - ne kas kita, kaip jos pačios "neišgirstas sielos šauksmas", kritikai nepritarė, knygos siužeto nelaikė autobiografiniu. Tačiau į Francine pastabą, kad romanas "Nuopuolis" turėtų būti skirtas jai, rašytojas reagavo rimtai, ir nors nė vieno savo kūrinio jis niekada nebuvo skyręs jokiai mylimajai, tik po metų išleistą apsakymų rinkinį "Tremtis ir karalystė" dedikavo Francine.

Įsimylėjo aktorę

Paryžiaus teatre "Le Petit Herbertot" pradėjęs įgyvendinti savo režisūrinius planus - ėmęs statyti spektaklį pagal dramine forma parašyto Williamo Faulknerio romaną "Rekviem vienuolei", Templės Stivens vaidmeniui A.Camus pasikvietė jauną ir gabią aktorę Catherine Sellers.

Dvidešimt penkerių metų artistė, prancūzų gydytojo ir smuikininkės mėgėjos duktė, anksti ir skubotai buvo ištekėjusi už anglo. Taip pat skubotai išsiskyrusi ir pasilikusi vyro pavardę, karo metus praleidusi Alžyre, iš visų A.Camus sutiktų aktorių ji išsiskyrė erudicija. Viename dienoraštyje rašytojas įrašė mylįs Catherine, kurios "nedidelis veidas - paženklintas nerimo, kartais atrodantis tragiškas, bet visuomet gražus ir spindi giedra bei dvasingumu".

Su C.Sellers Albertas patyrė viską, ką išgyveno ir su M.Casares. Tos dvi mylimosios buvo labai jautrios ir talentingos aktorės, tiesiog jo svajonių išsipildymas.

Catherine žavėjosi rašytoju ir jį mylėjo, tačiau pora kartu negyveno. Jai buvo leidžiama lankyti A.Camus jo asmeniniame bute Chanaleilles gatvėje, kuriame jis įsikūrė vasarą. Catherine, pristatyta kaip aktorė, vaidinanti A.Camus pjesėse, lankėsi ir jo šeimos bute. Francine apsimetė nieko nenutuokianti apie vyro ir jos intymius santykius. Catherine neišsidavė žinanti apie jo meilužę M.Casares, sunkiai taikstėsi su gausiomis ir lengvomis A.Camus meilės pergalėmis.

Apgaudinėdamas Catherine rašytojas jautėsi nejaukiai, tad dažniau nei kurią nors kitą draugužę kviesdavo ją į savo mėgstamiausias kavines. Beje, rūpindamasis sveikata, beveik negėrė, nors liautis rūkęs niekaip neįstengė.

Neidentifikuota dailininkė

Šiek tiek vėliau Monparnaso intelektualų pamėgtoje kavinėje "Cafe de Flore" jo dėmesį patraukė jauna danų dailininkė, kurią meiliai vadino Mi (tuo vardu ji, neidentifikuota, išliko ir rašytojo biografijose). Pirmomis pažinties minutėmis paaiškėjo, kad Mi, baigusi meno mokslus Kopenhagoje, tęsė tapybos studijas Paryžiuje, tad rašytojas be vargo galėjo rasti bendrą kalbą apie dailę ir dailininkus. Jis buvo taip pakerėtas Mi, kad dar tą patį vakarą, pašokęs su ja naktiniame klube, praleido drauge ir įsimintiną aistringą naktį...

Mi kaipmat tapo šviesios meilės spinduliu rašytojui, panirusiam į moralinę ir kūrybinę krizę. Ji taikstėsi su Albert'o užgaidomis, abu vienas kitą aistringai mylėjo, nors jis buvo dvidešimt ketveriais metais vyresnis ir ligotas. Netrukus gandai apie Mi pasiekė ir Francine bei kitas jo mylimąsias.

Nobelio premija

Kaip tik tada, kai rašytojas kentėjo nualintas kūrybinio neveiklumo ir įprastų meilės intrigų, atsitiko netikėtas dalykas, įnešęs į jo gyvenimą nemažai sumaišties. 1957 metų spalio 17 dieną visam pasauliu buvo paskelbta, kad Švedijos akademija skyrė A.Camus Nobelio literatūros premiją.

Sveikinimai leidyklose ir laikraščių redakcijose, žurnalistų apgultis, priėmimai, kokteilių vakarėliai, kuriuose dalyvavo drauge su žmona Francine, ir pagaliau svarstymai - priimti ar atsisakyti premijos - gerokai išvargino rašytoją. Tačiau laiko pasiruošti iškilmėms turėjo užtektinai - beveik du mėnesius.

Vykti į Stokholmą A.Camus rengėsi kartu su žmona, tačiau ši sutiko jį lydėti tik su sąlyga, kad ten nebus nė vienos iš jo meilužių. A.Camus puikiai viską suprato ir meilužėms Mariai, Catherine bei Mi pateikė neginčytinų argumentų, o Francine sutuoktinis išnuomojo senovinį perlų vėrinį ir paskolino iš draugų baltą audinių kailių apsiaustą, o sau - juodą fraką.

Per iškilmių savaitę Stokholme ir jos kulminacinį momentą (rašytojas premiją gruodžio 10 dieną gavo iš Švedijos karaliaus Gustavo VI rankų) A.Camus su žmona atrodė kaip darni sutuoktinių pora ir laikėsi didvyriškai. Vos pasiekęs namus naujasis Nobelio premijos laureatas pasijuto labai blogai. Nuovargis ir nervinė įtampa sukėlė dusulio priepuolius, vaistai ir jogos pratimai mažai ką padėjo. A.Camus užsidarė savo bute ir apimtas baimės net tris mėnesius kankinosi iš nevilties ir baimės, mąstydamas apie savižudybę.

Nauji namai

Liūdnesnis ir nerimastingesnis nei anksčiau A.Camus, vėl išėjęs į viešumą, pirmiausia įgyvendino seną savo svajonę: nusipirko didelį namą su sodu ir vyno rūsiu nedideliame Pietų Prancūzijos Lurmareno miestelyje. Už jį sumokėjo Nobelio premijos pinigais - per 9 mln. senųjų frankų. Namuose, kuriuos jis įrengė drauge su Francine, buvo gražu ir patogu. Antikvariniai baldai, iš Paryžiaus atvežtas Francine pianinas, moderniausia virtuvės įranga džiugino ne tik šeimininkus ir svečius, bet ir Francine motiną bei seseris. Ypač jaukus buvo žmonos kambarys, kurį A.Camus maloniai vadino rožių kambariu.

Šie namai tapo visos šeimos poilsio buveine, į kurią Albertas, Francine ir jų dvyniai pirmą kartą įžengė 1958 metų spalį. Iki Paryžiaus - 755 km, juos įveikti buvo galima traukiniu arba nuosavu senu automobiliu "Sitroen". Atstumas jų nebaugino, tuo labiau kad naujame name A.Camus planavo ne tik ilsėtis su šeima ar bičiuliais, bet ir dirbti.

Atgautos jėgos

Po apsakymų rinktinės "Tremtis ir karalystė" bei romano "Nuopuolis", pelniusio literatūrinio testamento titulą, nebeparašęs jokio originalaus kūrinio, 1959 metų lapkričio viduryje rašytojas naujuose namuose išdrįso sėsti prie balto popieriaus lapo ir susikaupti naujam romanui "Adomas". Tai buvo širdžiai miela knyga, tad A.Camus džiaugėsi užplūdusia didele kūrybine energija ir taip įsitraukė į darbą, kad nenorėjo nieko matyti. Jis net atsisakė vykti į Niujorką, į savo pjesės "Kaligula" premjerą Brodvėjaus teatre, ir susitikti su Patricia. Rašytojas nepanoro matytis ir su Mi, kuri atvyko ir apsistojo miesto pakraščio namelyje. Tik Francine jam netrukdė.

Paskutiniai laiškai

Visą gruodį A.Camus kaip niekada daug dirbo. Po Kalėdų, kurias rašytojas praleido su Francine ir keturiolikmečiais dvyniais, jis parašė keletą laiškų: motinai, draugams ir mylimosioms. Laiške septyniasdešimt septynerių metų aklai ir kurčiai motinai, be kita ko, jis prasitarė, kad naująjį romaną, kuris vadinosi nebe "Adomas", o "Pirmasis žmogus", skyrė jai, pirmame puslapyje įrašęs dedikaciją: "Tau, kuri niekada neperskaitysi šios knygos."

Gruodžio 29-ąją A.Camus laiške Mi, trumpam išvykusiai į Daniją, prisipažino, kad šis išsiskyrimas sutvirtino norą būti drauge ir kad "visomis jėgomis ir visa aistra laukia susitikimo".

Catherine, M.Casares, kaip ir visiems bičiuliams ir draugužėms, jis pranešė tikslų savo grįžimo į Paryžių laiką ir skyrė pasimatymus. O gruodžio 31-ąją dar vieną laišką Catherine, kuriame palinkėjo "gerų metų, meilės, garbės" ir kreipėsi į ją "mano brangioji", baigė žodžiais: "Bučiuoju ir laiminu iš visos širdies. Kol ši baisi knyga nebaigta, neturėsiu ramybės." Išsiuntė laišką ir mylimajai Patriciai į Niujorką.

Naujuosius metus visa A.Camus šeima sutiko Provanso stiliumi: su trylika saldžių patiekalų. Tą Naujųjų naktį rašytojas savo žmonai, tarsi galutinai apibrėždamas jų, kaip sutuoktinių, tolesnius santykius, pasakė, kad ji - jo sesuo, kad ji - panaši į jį ir kad jam "nereikėjo vesti savo sesers"... Likimui lėmus, šis nuoširdus ir reikšmingas prisipažinimas žmonai tapo paskutinis.

Rašytojas rengėsi vykti į Paryžių kartu su šeima, bet savo ketinimus greitai pakeitė. Avinjono geležinkelio stotyje su žmona ir vaikais atsisveikino įprastiniais žodžiais, o pats išvyko su geriausio draugo Michelio Gallimardo šeima jų automobiliu, tikėdamas pasiekti Paryžių po dviejų dienų.

Mirtis pakeliui į Paryžių

Sutartu laiku Paryžiuje jo nesulaukė nei žmona Francine, nei penkiolikmečiai dvynukai, nei jo mylimosios, nei bičiuliai, nei Prancūzijos kultūros ministras Andre Malrauxas, norėjęs A.Camus patikėti vadovauti vienam Paryžiaus teatrui. Antrąją kelionės dieną, 1960 metų sausio 4-ąją, dvidešimt ketvirtajame Senso-Paryžiaus magistralės kilometre, prie Vilblevino kaimelio, M.Gallimardo vairuojamas galingas sportinis "Farcel Vega" automobilis be aiškios priežasties pradėjo slysti ir kelio posūkyje visu greičiu rėžėsi į šalikelės plataną... Automobilio laikrodis rodė 13 val. 55 min., o iki Paryžiaus buvo likę mažiau nei šimtas kilometrų...

Vos pradėjęs keturiasdešimt septintuosius gyvenimo metus žurnalistas, eseistas, romanų autorius, dramaturgas, Nobelio literatūros premijos laureatas, teatro režisierius ir aktorius A.Camus žuvo iškart. Sunkiai sužeistas bičiulis M.Gallimardas, neatgavęs sąmonės, mirė ligoninėje po penkių dienų. Jo žmona Janine ir prieš kelionę aštuonioliktąjį gimtadienį atšventusi dukrelė Anne, smūgio jėgos išmestos iš mašinos, net nesusižeidė. Jų šunelis dingo nežinia kur. Katastrofos vietoje policijos pareigūnai rado rašytojo juodą odos portfelį, jame buvo romano "Pirmasis žmogus" rankraštis ir traukinio, kuriuo jis būtų saugiai nuvykęs į Paryžių, bilietas.

Po katastrofos

F.Camus, našle likusi keturiasdešimt šešerių, gyveno dar devyniolika metų. Ir visus tuos metus ji skrupulingai priešinosi romano "Pirmasis žmogus" paskelbimui. Tik 1979 metais, jai mirus nuo vėžio, duktė Catherine, tapusi savo tėvo A.Camus literatūrinio palikimo tvarkytoja, darė viską, kad nebaigtas romanas būtų išleistas. Tačiau knyga, sumanyta kaip autobiografinis pasakojimas, dienos šviesą išvydo tik 1994-aisiais. Tada jos autorius A.Camus prancūzų širdyse įsitvirtino kaip Rašytojas Nr. 1. Jis tapo labai madingas ir visame pasaulyje, ypač tada, kai po romano "Pirmasis žmogus" pasirodė ir devyni tomai rinktinių raštų, anksčiau neskelbti kūriniai bei dienoraščių sąsiuviniai.

Garsi Paryžiaus teatrų "Orfeo" ir "Comedie Francaise" įžymybė, prancūzų kino aktorė M.Casares, kurią rašytojas vadino "savo gyvenimo genijumi", ilgiau už mylimąjį gyveno net trisdešimt šešeriais metais. Nusipirkusi nedidelę pilaitę La Vergne Alujo kaimelyje, 1978 metų vėlyvą pavasarį, būdama penkiasdešimt šešerių, ištekėjo už seno draugo, nežymaus aktoriaus Andre Schlesserio. Ji išleido savo autobiografiją "Privilegijuotas gyvenimas" (Paryžius, 1980). Joje aktorė, slegiama prisiminimų, skaidrinusių jos dienas ir kartu buvusių lyg sunki našta, atvirai papasakojo apie keliolika metų trukusią abipusę jos ir A.Camus meilę. O po M.Casares mirties atskira knyga pasirodė A.Camus laiškai jai.

Ispanų kilmės prancūzų aktorė M.Casares, už vaidybą apdovanota keliomis prestižinėmis premijomis, mirė pakirsta vėžio 1996 metais, eidama septyniasdešimt ketvirtuosius. Ji palaidota Alujo kaimelio kapinėse šalia vyro, mirusio prieš vienuolika metų. O jos pilaitėje La Vergne, aktorės testamentu padovanotoje Prancūzijai, rengiami teatrų festivaliai, įvairūs teatriniai projektai: čia vis dar karaliauja aktorės M.Casares ir režisieriaus, pjesių autoriaus A.Camus kurto teatro dvasia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"