TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Absurdui nestinga lėšų

2008 07 12 0:00
Automatiškai besikilnojanti skrybėlė (1878).

Žmonijos istorijoje gausu beprasmių tyrinėjimų. Labiausiai stebina ne tai, kad jie visiškai niekam tikę, bet faktas, kad atsirasdavo rėmėjų, pasirengusių kloti nemenkas sumas.

Mokslo srityje nuolat susiduriame su paradoksais. Neretas atvejis, kai sunku atskirti genialumą nuo pamišėlio fantazijų. Nelygu kas tas tyrėjas - meistras ar beprotis - visada kas nors turi apmokėti tyrimus, pasirūpinti laboratorija, nupirkti mokslininkui būtiną įrangą. Bėgant laikui atsirasdavo daugybė pasišovusiųjų finansuoti absurdiškus eksperimentus, tik nežinia dėl ko jie atsisakydavo paremti perspektyvius projektus. Kodėl? Tikriausiai žmonės, kurie turi pinigų, neišmano mokslo paslapčių. Pasitaikydavo atvejų, kad daugybė jėgų, laiko ir pinigų buvo skiriama tyrimams, kurių neįmanoma suvokti sveiku protu. Iš mokslo tikėtasi stebuklų, o stebuklams pinigų juk negaila.

Pasidarykime aukso.

Viduramžių Europoje nestigo mecenatų, pasirengusių finansuoti mokslininkų veiklą. Galingiausias tarp jų buvo 1576 metais karūnuotas Šventosios Romos imperijos valdovas Rudolfas II. Monarchas nemėgo tvarkyti valstybės reikalų. Sirgo kažkokia nervų sistemos liga, kuri pasireikšdavo stipriais migrenos skausmais. Ligą lydėjo depresija ir nemiga, o tai atimdavo jėgas. Pagerinti imperatoriaus kūno ir sielos būklę kaip įmanydami stengėsi menininkai ir mokslininkai, susirinkę į Prahą iš visos Europos.

Ypatingos monarcho malonės sulaukė anglai alchemikai Johnas Dee ir Edwardas Kelley. Dar Anglijoje E.Kelley sugebėjo įtikinti J.Dee, karalienės Elžbietos asmeninį astrologą, esąs tobulas mediumas. E.Kelley nuolat vaidindavo jam spektaklius: atsisėsdavo priešais magiškąjį kristalą, kuriame atseit galėdavo išvysti angelus, ir persakydavo J.Dee tai, ką išgirsdavo iš sparnuotųjų būtybių. Vieną dieną angelai panoro, kad E.Kelley galėtų miegoti su J.Dee jauna žmona. Astrologas griežė dantimis, bet negalėjo priešintis angelų valiai.

Rudolfo rūmuose E.Kelley demonstruodavo sumanumo šedevrus. Nesunkiai įtikino imperatorių, kad sugeba netauriuosius metalus paversti tauriaisiais. Vienas ano meto liudininkas aprašė astrologo eksperimentą: "Mačiau tai savo akimis, priešingu atveju kaip gyvas nepatikėčiau, kad ką nors tokio įmanoma padaryti. Mačiau, kaip ponas E.Kelley įdėjo metalo į tiglį, šiek tiek pašildė ant ugnies, įlašino lašelį specialios substancijos. Viską išmaišė lazdele, paskui metalas pradėjo virsti tikru auksu."

Tokį efektą galima pasiekti mikliu triuku, kurį mokėjo visi alchemikai. Auksas būdavo paslėptas dvigubame tiglio dugne. Šildant plonas dugnelis ištirpdavo, o auksas iškildavo į viršų. Kai J.Dee grįžo į Angliją, E.Kelley tapo imperatoriaus asmeniniu patarėju. 1590 metais laiške jis gyrėsi, kad "tapo savininku žemių, kurios kasmet jam duoda 1,5 tūkst. svarų pajamų", kad priklauso "rinktinių žmonių ratui, kurie yra tik pozicija žemiau už aukščiausių karalystės dignitorių sluoksnį ir turi teisę tikėtis kai ko daugiau nei paprasti žmonės. "Po metų sukčius visa tai prarado. Rudolfui nusibodo astrologo pažadai organizuoti tauriųjų metalų gamybą, tad jis pasiuntė melagį į kalėjimą. E.Kelley mirė kalėjime 1597 metais.

Skylė ašigalyje

XVII, XVIII ir XIX amžiais buvo iškelta daugybė įvairiausių teorijų, kurios vėliau pasirodė klaidingos.

Nieko nuostabaus nei blogo - klaidingų formulių patikrinimas yra normalus mokslo raidos kelias. Kartais būdavo paskelbiama hipotezių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė visai beprasmės. Tačiau vis tiek atsirasdavo žmonių, pasirengusių finansuoti tokius tyrimus. 1818 metų balandį Amerikos laikraščiuose buvo išspausdintas skelbimas, kurį pasirašė rezervo kapitonas Johnas Clevesas Symmesas: "Į viso pasaulio žmones! Skelbiu, kad Žemė yra tuščiavidurė. Jos viduje gyvena žmonės. Žemės vidinės plutos dengia viena kitą, patekti į vidų galima tik per angas, esančias ašigaliuose. Skiriu savo gyvenimą, kad įrodyčiau tos teorijos tikrumą, ištirsiu vidines erdves, jeigu pasaulis norės mane paremti."

Kapitonas Symmesas buvo žinomas žmogus. Išėjęs į rezervą vertėsi prekyba, vedė, susilaukė devyneto vaikų. Symmesas įniko į savišvietą, skaityklose sėdėdavo prie geografijos, geologijos ir biologijos knygų. Laikui bėgant pasijuto tapęs mokslininku, kuris gali suformuluoti originalią teoriją. Ir sumanė tuščiavidurės Žemės teoriją. Tiesiog dėl to pamišo. Tačiau kokią informaciją laikė savo tezės patvirtinimu: žmonių ir žvėrių kaulai yra tuščiaviduriai (kaip ir Žemė), plaukai irgi - tai dar vienas įrodymas ir t.t. Tai, kad pasaulyje egzistuoja daugybė objektų, kurie nėra tuščiaviduriai, visai nedomino Symmeso.

Kapitonas suprato, kad ne visi skeptikai juo patikės. Siuntinėdamas atsišaukimo tekstą, kuriame aiškino savo atradimą, pridėdavo ir liudijimo apie savo psichinę sveikatą kopiją. Kai kurie laikraščiai tvirtino, kad liudijimas suklastotas.

Įtakingas turtuolis Jamesas McBride iš Ohajo, nekreipdamas dėmesio į Symmeso keistenybes, nusprendė paremti Žemės vidaus tyrinėjimus. Milijonieriaus vaizduotę labiausiai kaitino perspektyvos kolonizuoti tuos neatrastus regionus. Būdamas verslininkas tiesiog negalėjo praleisti galimybės įvykdyti tokią pelningą operaciją.

Kitas svarbus žmogus, parėmęs Symmesą, buvo "Wilmington Spectator" redaktorius Jeremiah Reynoldsas. Jo laikraštis išsamiai informuodavo apie vis labiau garsėjančio teoretiko veiklą. Symmesas važinėjo po šalį skaitydamas paskaitas, ieškojo naujų rėmėjų ir entuziastų. Laikraščiai, kurie iki tol jį išjuokdavo, palaipsniui keitė toną. "Faktai, nekeliantys abejonių, dėstymo aiškumas, įtikinančios, logiškos išvados. Symmesas negali klysti. Ekspedicijos į ašigalį kaina - vieni juokai, palyginti su milžiniška nauda, kurios galima turėti."

Symmesas daug ir neprašė: "Ieškau kelių drąsuolių, kurie išsirengtų kartu su manimi į Sibirą. Esu įsitikinęs, kad rasime derlingų ir šiltų žemių, aibę augalų ir gyvūnų. Galbūt net sutiksime žmonių." Viešoji nuomonė buvo jam palanki. Galima paminėti, kad tarp tų, kurie patikėjo tuščiavidurės Žemės teorija, buvo Edgaras Allanas Poe (liko tos teorijos apologetas iki gyvenimo pabaigos).

McBride pasinaudojo savo politiniais ryšiais. Projektas surengti ekspediciją į ašigalį, kad iš ten būtų galima patekti į Žemės vidų, buvo pateiktas JAV kongresui. Jį parėmė keli senatoriai, bet galų gale projektas buvo atmestas. Rūpesčiai dėl pinigų ir valdžios pritarimo pakirto teorijos kūrėjo sveikatą. Symmesas mirė 1829 metais. Ant jo kapo ir šiandien stovi skulptūra, vaizduojanti Žemės rutulį, turintį angą ašigalyje.

Tuščiavidurės Žemės teorija nenumirė kartu su autoriumi. McBride ir Reynoldsas įtikino prezidentą Adamsą pritarti ekspedicijai, tačiau jo įpėdinis - prezidentas Jacksonas - atšaukė sutikimą. Tačiau ekspedicija vis tiek įvyko. Reynoldsas Niujorke rado dar vieną turtingą rėmėją - daktarą Watsoną, kuris sumokėjo už skylės Pietų ašigalyje ieškotojų laivą. Ekspedicija baigėsi, kai maištaujanti įgula išlaipino Reynoldsą Patagonijoje ir prisidėjo prie piratų.

Nuo tada niekas rimtai nesvarstė galimybės kurti koloniją Žemės viduje. Atsirasdavo naujų beprotiškų idėjų ir teorijų.

Automatinė skrybėlė

Daug XIX amžiaus svajotojų naktimis sapnuodavo atradėjų ir išradėjų laurus. Kai kurie, finansuodami savo projektus, iššvaistydavo visą turtą, kad nors akimirką pasijustų esantys didžiojo pažangos proceso dalyviai.

Vienas tokių save finansavusiųjų buvo Seabury Breweris. Nuo 1892 iki 1930 metų padarė 124 atradimus (visus tyrinėjimus apmokėjo iš savo kišenės). Tiesa, jo laimėjimai nekelia pavydo. Štai atradimas Nr. 39: "Ekonomikos taisyklė apie paklausą ir pasiūlą yra klastotė", Nr. 70: "Apie Saturną nėra besisukančių žiedų", Nr 28: "Platoniškos meilės tarp sveiko vyriškio ir sveikos moteriškės nebūna".

Pseudomokslininkai buvo ne tiktai nuobodžiaujantys pensininkai ir dvarininkai, bet ir žmonės, kurie aukodavo paskutinį centą, kad pašiūrėje sukonstruotų dar vieną perpetuum mobile. Tuo metu išradėjai jau galėjo tikėtis pajamų iš patentų.

1910 metais "The New York Times" rašė: "Įtaisai, padedantys mums taupyti jėgas, visada yra neregėtai populiarūs, tūkstančiai išradėjų aukoja 90 proc. savo laiko, kad juos sugalvotų. Vienas keisčiausių tos srities išradimų - Ajovos valstijoje patentuota savaime pasikelianti skrybėlė. Ji skirta džentelmenams, kurie pakeliui į darbą arba vaikštinėdami gali labai pavargti daug kartų kilnodami skrybėlę, kad pasveikintų pažįstamas damas." Laikraštis cituoja išradėjo argumentus: "Daug vertingos energijos prarandame be paliovos kilnodami skrybėlę, tad mano išradimas leidžia sutaupyti tą energiją nepakenkiant mūsų kaip kultūringo žmogaus reputacijai, nes skrybėlė kilnosis automatiškai." Kaip ir galima tikėtis, tas patentas neatnešė autoriui finansinės naudos.

1902 metais išrasti akiniai vištoms, apsaugantys paukščius nuo aštrių vištidės kaimynių snapų. Tuo pačiu metu sukonstruotas išmoningas prietaisas meškerioti, turintis veidrodėlį, pritaisytą prie pat kabliuko, - žuvis, išvydusi savo atvaizdą, turėjo pamanyti, kad tai kita žuvis taikosi į tą patį slieką, ir čiupti skanėstą kartu su kabliuku. Eilinis garsus kuriozas buvo "skaistybės diržas vyrams". Kadangi XX amžiaus pradžioje sutuoktinio ištikimybė laikyta psichinės sveikatos požymiu, tai išradimas pavadintas "prietaisu, užkertančiu kelią šėlsmui, silpnaprotiškumui ir psichikos atsilikimui".

Biskvito susinaikinimas

XX amžiuje mokslinius darbus atlikinėjo ištisi tyrinėtojų kolektyvai, kurie gaudavo valstybės arba didžiųjų kompanijų grantus ir subsidijas. Atrodytų, kad esant tokiai sistemai absurdiškiems išradimams nelieka vietos. Tačiau tikrovė griovė iliuzijas. Visų pirma pakvaišę išradėjai neišnyko nuo žemės paviršiaus. 1938 metais Jungtinėse Valstijose pasirodė įtaisas, įgalinantis tramdyti chuliganus, kurie pramogaudavo tyčia iškviesdami ugniagesius. Paspaudus pavojaus mygtuką, replės suspausdavo pokštininko ranką. Beje, jeigu kas nors kvietė ugniagesius į tikrą gaisrą, buvo pasmerktas žūti liepsnose, nes už jokius pinigus nebūtų galėjęs išlaisvinti rankos, patekusios į spąstus.

Antra, daugelis tyrimų institutų specializavosi gauti subsidijų. Papildomo finansavimo buvo galima rasti įvairiuose fonduose, įsteigtuose turtuolių (jų dėka gaudavo mokesčių lengvatas); fondai ne itin domėjosi, kam institutas skiria pinigus, svarbu teisingai užpildyti formuliarai. Dar vienas finansavimo šaltinis buvo biudžetas. Biurokratai taip pat skrupulingai netikrindavo, kur panaudoti pinigai.

XX amžiaus antroje pusėje tapo madinga tyrinėti gyvūnų elgesį. Tai buvo institutams naudinga tyrimų sritis, nes iš jų niekas nesitikėdavo praktiškų išvadų. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Jungtinėse Valstijose Nacionalinis psichinės sveikatos institutas saujomis žarstė mokesčių mokėtojų pinigus balandžių elgsenai stebėti. Mokslininkai norėjo nustatyti, kaip greitai tie paukščiai gali mokytis ir ką apie tai mano. Tuo metu projektai, tiesiogiai susiję su psichine sveikata, nebuvo finansuojami iš valstybės kišenės. Žmogaus teisių apsaugos organizacijos skambino pavojaus varpais: "Institutas nerealizuoja projektų, tiesiogiai susijusių su psichikos ligomis sergančiais benamiais, netiriami vaistai, naudojami šizofrenijai ir depresijai gydyti. Jeigu piliečiai sužinotų, kam naudojami mokesčiai, juos ištiktų šokas."

Psichinės sveikatos institutas buvo ne vienintelė institucija, kuri vykdė tokią politiką. Panašus institutas Oregono institute pasimėgaudamas švaistė pinigus beždžionių baimės būsenoms tirti. Mokslininkai mėgino įrodyti, kad tie, kurie buvo bauginami vaikystėje, išauga baikštūs. Eksperimentuota gąsdinant mažas beždžionėles nuotoliniu būdu valdomais žaislais, leidžiančiais triukšmingus garsus. Po tokio seanso gyvūnams matuodavo pulsą ir spaudimą. Norint sulaukti rezultatų ir išmatuoti baimės lygį jau suaugusiems gyvūnams, tyrinėjimus reikėjo tęsti dar daug metų.

Vienas britų universitetas skyrė daug laiko, o mokesčių mokėtojai pinigų "biskvitų subyrėjimo" problemai nagrinėti. Paaiškėjo, kad "drėgmė naikina vidinius ryšius ir veda prie biskvito susinaikinimo."

Itin plačią erdvę kurioziškiems projektams atveria psichologija. Visuomenės sveikatos mokykla prie Mičigano universiteto septyniolika metų tyrė 192 sutuoktinių poras. Paaiškėjo, kad sutuoktiniai, kurie dažniau užgniauždavo savyje pyktį antrajai pusei, anksčiau iškeliaudavo į Anapilį. Remdamiesi tyrimais to centro psichologai ramia sąžine galėjo patarinėti savo globojamiesiems kuo dažniau kivirčytis.

Ne mažiau laiko reikėjo mokslininkams padaryti išvadą, kad vaikai, kurie tapo priklausomi nuo kompiuterinių žaidimų, gerokai mažiau laiko skiria namų užduotims. Dar vienas projektas padovanojo žmonijai kitą novatorišką atradimą: vyrai dažniau pamiršta vestuvių metines nei jų žmonos.

Kaip matome, amžiai keičiasi, bet lūkesčiai mokslui ne. Ir šiandien, kaip imperatoriaus Rudolfo Antrojo laikais, žmonės visų pirma nori, kad mokslas padarytų stebuklą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"