TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Adventas – prieškalėdinio susilaikymo, draudimų ir vėlių laikas

2016 11 27 12:20

Lapkritis užleido vietą gruodžiui; žemę pradeda dengti sniego paklotas. Šis laikas pasikeitimų atneša ne tik į gamtą, bet ir į sielą. Mat tai – mistiškas metas, Advento mėnuo, kurio ramybė ir susikaupimas veda į didžiąją krikščionių šventę – Kalėdas.

Adventas (lot. adventus reiškia atėjimą) – susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimui į šį pasaulį metas, trunkantis beveik mėnesį. Tai yra tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų laikas, kai katalikai susilaiko nuo triukšmingų linksmybių, tačiau protestantai su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių švenčių.

Apytikrė Advento pradžia – šv. Andriejaus diena (lapkričio 30-oji). Jis prasideda nuo šiai dienai artimiausio sekmadienio ir visada baigiasi gruodžio 25-ąją, per Kalėdas. Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis – žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, stebuklingos ramybės ir taikos metas. Seniau per Adventą žmonės pasninkaudavo (nevalgydavo nieko pieniško ir mėsiško) net tris kartus per savaitę (trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį), dabar – tik penktadienį.

Pasak Nijolės Marcinkevičienės, papročiai, tikėjimai ir spėjimai rodo, kad liaudies kalendoriuje Adventas buvo mistiškas laikas. Senovėje greičiausiai tai buvęs rimties, saulės gesimo laikas ir ūkinių metų pabaiga. Šiuo laikotarpiu ypač svarbūs tampa du poliai: vėlių suaktyvėjimas, mirusiųjų pagerbimas ir jaunimo, ypač merginų, noras nuspėti savo gyvenimišką ateitį.

Iš krikščionybės istorijos žinoma, kad Adventas ne visada buvo toks, koks dabar. Iki IV a. vidurio jis truko 7 savaites – tiek, kiek dabartinė Gavėnia (laikas nuo Užgavėnių iki Velykų). Iki tol Advento pabaiga laikyta sausio 6-oji, dabartinė Trijų karalių šventė. 354 m. Bažnyčia galutinai nustatė Kalėdas, kaip Kristaus gimimo dieną, švęsti gruodžio 25-ąją. Kartu sutrumpėjo ir Advento laikotarpis.

Su Adventu prasideda pasninkas – laikas, kai atsisakoma mėsiškų ir pieniškų valgių, susilaikoma nuo pasilinksminimų ir kitų pramogų. Tautosaka leidžia spėti, kad ir mūsų protėviams (iki krikščionybės) buvo būdingas ritualinis susilaikymas. Šis laikotarpis galėjo prasidėti spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje tuoj po Ilgių (Vėlinių). Anksčiau tikėta, kad Adventas yra paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Tamsiuoju metu aplink esą slankioja dvasios, kurios taikosi pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams.

Šv. apaštalas Andriejus, wikimedia.org nuotrauka

To meto tautosakoje ir etnografiniuose aprašymuose dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir panašios būtybės, padaugėja burtų. Atsisakoma linksmų pramogų, o tautosakoje minimi gyvūnai – kiškis, lapė, voverė – lietuvių mitologijoje labiau sietini su požemio ir mirties pasauliu.

Su tuo siejasi daugybė tikėjimų ir draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą. Prasidėjus Adventui, nueinantiems metams paliekame didžiausius darbus. Net esama darbų, kurių per Adventą nevalia dirbti, ypač jei jie triukšmingi. Veikiausiai taip buvo vengiama sutrikdyti gamtos ciklo eigą, saulės grįžimą. Nekirpdavo avių, nes kito kirpimo vilna būsianti kieta ir šiurkšti, o dobilai augsią reti. Draudimas kirpti avis sietinas su senu lietuvių tikėjimu, kad po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose, taigi nevalia jų skriausti, juk Adventas – taikus metas. Dėl to buvo susilaikoma ir nuo medžioklės.

Jei nenori, kad varnos žąsiukus išnešiotų, draudžiama žąsų plunksnas pilti į pagalves. Tiesa, moteriškės galėdavo plėšyti plunksnas. Jos susirinkusios draugėn verpdavusios, ausdavusios, vyrai pančius vydavę. Pieš prasidedant Adventui baigdavosi piemenėlių darbo sezonas. Jie atsisveikindavo su šeimininkais ir iškeliaudavo namo pailsėti.

Sakyta, kad tuomet negalima kirsti miško. Šio draudimo nepaklausiusieji pasakojo matę tarp medžių aukštą žilą moterį – miškų dvasią. Užsimojus kirviu, pasigirsdavę kraupūs garsai, raudojimas – tai miškų dievybė, tankumyne pasislėpusi, aimanuodavusi ir verkdavusi. Iš tuo laiku kirstų medžių suręsta pirkia žmonės nesidžiaugę, mat esą joje dažnai naktimis baladojasi, vyksta neįprasti nutikimai. Per Adventą kirstos malkos esą smarkiai dega ir kartais per kaminą išsiveržusi liepsna padega sodybą. Jei karstas sukalamas iš per Adventą kirsto medžio lentų, rytą jo lentas esą galima rasti išmėtytas po kapines. Medžių negalima kirsti ir dėl to, kad kitą vasarą miškas pradeda prastai augti, medžiai pasidaro gumbuoti.

Per Adventą nevalia būdavo ilgai vakaroti, ypač po vidurnakčio, nes piktosios dvasios žmones persekioja – jos pasibeldžia į langus ir, kas pasižiūri, tas neišvengia mirties. Dėl esą suaktyvėjusių vėlių tikėta, kad negalima leistis į ilgas keliones. Nors buvo paplitęs draudimas linksmintis, šokti ir dainuoti, žmonės sugalvodavo ne tokių triukšmingų pramogų.

Nudirbę didžiuosius rudens darbus žmonės galėdavo lankyti vieni kitus. O kad vakarai neprailgtų, susigalvodavo, kaip juos paįvairinti: kas dainomis, kas žaidimais, kas pasakojimais, o kas – burtais. Dzūkijoje dainuojamos dainos išsiskiria priedainiu „leliumai“ arba „aleliumai“. Nors dainuojant Advento dainas galima ir pašokti, šie šokiai nėra audringi, greičiau ritualiniai judesiai. Tipišku Advento žaidimu laikomas „Jievaro tiltas“, pasakojantis, kaip merginos eina grįsti „jievaro tiltą“ per Nemuną, nes Kalėdos iš už Nemuno ateinančios. Tačiau vaikinai jų nepraleidžia, kiekvienas renkasi vieną – pačią gražiausią. Vaikinai ir merginos, pakaitomis dainuodami – vesdami derybas, eina vieni prieš kitus. Vaikinai vis pasiima į savo pusę po merginą, kol susirenka visas.

Laukdami saulės sugrįžimo, žmonės atlikdavo įvairias apeigas. Joms būdavo skirta nemažai dainų. Buvo populiaru žaisti įvairius žaidimus: „Aklą vištą“, „Žiedo dalijimą“, „Voverėlę“.

Ribojant darbus, atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius ir spėti būsimą derlių. Jei daug sniego, bus geras vasarojus. Saulėtos dienos pranašavo gerą daržovių derlių. Jei per Adventą šalta, bus karšta vasara ir stipri perkūnija. Dažni atodrėkiai reiškė grūdingas rugių varpas. Žvaigždėtos naktys pranašavo žuvingus metus.

Daug reikšmės skirta šv. Andriejaus nakties sapnams. Kad jie išsipildytų, reikėjo imtis tam tikrų priemonių, pavyzdžiui, visą vakarą su niekuo nesikalbėti, sukalbėt rožančių, po galva pasidėti vyriškas kelnes, po lova pasikišti dubenį vandens ir rankšluostį.

Vincas Kudirka rašė, kad savitą atspalvį Advento pabaigai suteikdavo kalėdiniai turgūs, vadinami saldaturgiais (Kėdainių, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės, Zarasų r.), ar saldžiais kermošiais, moterų turgumis. Tai buvo paskutiniai metų turgūs. Moterys jiems ruošdavosi iš anksto. Čia parduodavo ir pirkdavo aguonas, kanapes, kviečius, linų sėmenis, pupas, žirnius, cukrų, medų, spanguoles, žalius ir džiovintus obuolius, o nuo prieškario – ir eglutes, iš šiaudų bei spalvoto popieriaus padarytus eglučių papuošalus.

Pavakariais visi lenktyniaudami skubėdavo namo, manydami, kad su darbais geriau seksis, jei pavyks parvykti anksčiau už savo kaimynus.

Parengta pagal wikipedia.org, ausra.pl, samogit.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"