TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Aferistų laboratorija

2009 07 25 0:00
Mokslininkai meluoja, apgaudinėja ir falsifikuoja "mokslinius" atradimus ne blogiau nei paprasti sukčiai.

Dėl nuolat mokslo pasaulį krečiančių skandalų tapo žinoma, kad mokslininkams anaiptol nesvetimos žmogiškosios silpnybės. Jie meluoja, apgaudinėja ir falsifikuoja "mokslinius" atradimus ne blogiau nei paprasti sukčiai.

Mokslininkas visą savo laiką ir energiją skiria tiesos apie pasaulį paieškoms. Tam, kad būtų laimingas, jam nereikalingi pinigai, o puskojinių pora gali būti ir skirtingų spalvų. Bent jau mums taip atrodė. Tačiau šis romantiškas krištolinis paveikslas turi nemažai įbrėžimų.

Fizika - rizika.

Mokslas visada remiasi dorybėmis, tokiomis kaip sąžiningumas ir nuoširdumas, tai lemia harmoningą jo raidą. Pagrindinį vaidmenį čia vaidina naudojimasis pasitikėjimą pelniusių pirmtakų laimėjimais. Tyrinėtojai panašūs į akrobatus, kurie stato piramidę, užlipdami ant solidžią atramą jiems suteikiančių kolegų pečių. Toje sistemoje visus įrodymus kartoja įvairūs asmenys, o teorijos be atvangos tikrinamos. Viskas turi sutapti kaip galvosūkiuose: jeigu kuris nors elementas klaidingai įrašytas, anksčiau ar vėliau tai paaiškės. Todėl mokslo sričiai ypač aktualus moralas "Melo trumpos kojos." Kol apgavystė išaiškėja, mokslininkas dažnai suspėja penkiolika minučių pasimėgauti šlove, bet jis tikrai nepajėgia gauti Nobelio premijos ar užsitarnauti vietos enciklopedijoje.

Smulkūs sukčiai gali tikėtis, kad jų veiklos rezultatai nieko nesudomins, bet išties sunku suprasti, kas į blogio kelią pastūmėjo vieno garsiausių pastarųjų dešimtmečių skandalų didvyrį Janą Hendriką Schoną, kuris turėjo pasaulinio masto tyrinėtojo duomenis...

Demaskavimo momentu jam buvo tik 31 metai, Janas Hendrikas laikytas kylančia žvaigžde "Bell Labs", prestižiniame Amerikos institute, kuris išugdė vienuolika Nobelio premijos laureatų. J.H.Schono vadovai ir kolegos negalėjo atsistebėti, kad viskas, prie ko tik jis prisiliesdavo, virsdavo auksu - tuo metu, kai jie, liedami prakaitą, lėtai stūmėsi pirmyn, kiekvieną Jano Hendriko projektą lydėjo įspūdinga sėkmė. "Sunku net įsivaizduoti! Visi J.H.Schono eksperimentai, o jų buvo daugiau kaip dvi dešimtys ir kiekvienas nepaprastai sunkiai įvykdomas, kuo puikiausiai pavyko!" - prisimena profesorius Jeremy Baumbergas.

2001 metais jaunas fizikas rimčiausiuose moksliniuose

žurnaluose "Nature" ir "Science" paskelbė

seriją revoliucingų ir pavydą keliančių publikacijų iš elektronikos ir viršizoliatorių srities. Atrodė, kad atsiveria neregėtos perspektyvos, kurios netolimoje ateityje leis kurti molekulinius kompiuterius.

Entuziazmas ūmai atlėgo, kai pora mokslininkų, įsigilinusių į minėtas publikacijas, pastebėjo, kad dviejų skirtingų J.H.Schono darbų diagramų duomenys beveik sutampa. Bet juk eksperimentai visiškai skirtingi! Profesorė Lydia Sohn interviu BBC prisiminė: "Vakare grįžau namo ir telefono atsakiklis man perdavė keistą žinutę: "Lydia, mažytė mįslė tau - palygink dvi Schono publikacijas, vieną iš "Nature", ir kitą iš "Science". Iš pašnekovo balso padariau išvadą, kad tame gali slypėti koks nors gardus kąsnelis." Žinoma, tai galėjo būti tik neatidumo klaida, bet įdėmiai analizuodami kitus J.H.Schono darbus fizikai rado ir daugiau neįmanomų pasikartojimų.

Priremtas prie sienos jaunasis genijus neturėjo jokių įrodymų, kad iš tikrųjų padarė savo atradimus. Jis prisipažino tik padaręs "klaidų", bet ne apgaudinėjęs. Tyrimas parodė, kad J.H.Schonas sufabrikavo mažiausiai 16 proc. duomenų. Nerimą kėlė ir faktas, kad tie darbai turėjo net dvi dešimtis bendraautorių, kurie, beje, buvo išteisinti, tačiau jų lengvatikystės sukrėsta Amerikos fizikų draugija įvedė naujas taisykles: nuo šiol visi kaip darbo autoriai pasirašantys mokslininkai visiškai atsakingi už jo turinį.

Po kelerių metų ne mažesnė afera sukrėtė kitą mokslo sritį - genetiką.

Nacionalinis didvyris

Woo Suk Hwangas, Pietų Korėjos veterinaras, užsiimantis klonavimu, įvykdė persilaužimą genetikoje. 2004 metais "Science" puslapiuose šis veterinaras paskelbė, kad jam pavyko klonuoti 30 žmonių embrionų ir išgauti iš jų embrionines motinines ląsteles. 2005 metais Woo Suk Hwangas pranešė, kad iš 11 suaugusių ligonių genetinės medžiagos išvedė 11 ląstelių linijų, idealiai pritaikytų konkretiems pacientams. Tie darbai reiškė persilaužimą terapijoje ir suteikė didžiulę viltį. Juose aprašytos procedūros leido sėkmingai kovoti su neišgydomomis ligomis, nes nebebuvo rizikos, kad imuninė sistema atmes skiepus.

Pirmieji priekaištai Woo Suk Hwangui pasigirdo dėl neetiškos praktikos - kiaušidžių ląstelių supirkinėjimo iš moterų, net iš savo laboratorijos darbuotojų. Didžiulės viltys, siejamos su jo tyrimais, ir Korėjos nacionalinio didvyrio pozicija užtikrino Woo Suk Hwangui visuotinę paramą. Šimtai moterų norėjo (ir dabar nori) atiduoti jam savo kiaušidžių ląsteles tyrimams. Jį rėmė vyriausybė, paštas pagerbė pašto ženklu, vaizduojančiu žmogų, kuris keliasi iš invalido vežimėlio.

Tačiau Seulo universiteto darbuotojai nuodugniai ištyrė Woo Suk Hwango laimėjimus ir priėjo prie išvados, kad fantastiški jo rezultatai yra mistifikacija. Darbuose aprašytos motininės ląstelės buvo sufabrikuotos, o duomenys - išgalvoti. Woo Suk Hwangas gynėsi versdamas kaltę bendradarbiams, kurie neva piktybiškai sukeitė mėgintuvėlius. Galų gale neteko darbo ir buvo apkaltintas dėl didelių dotacijos sumų iššvaistymo. Per spaudos konferenciją jis prisipažino: "Pasaulis susižavėjo mano rezultatais, kai pirmą kartą juos paskelbiau. Pasijutau išdidus. Parodžiau, kad mes, korėjiečiai, galime sukurti ne menkesnių dalykų nei kitos tautos."

Šiandien Woo Suk Hwangas turi naują laboratoriją prie Seulo, kur vėl užsiima gyvūnų klonavimu, ir jam iš tikrųjų sekasi: be jokių machinacijų pirmam pasaulyje pavyko klonuoti šunį.

Dieviškos rankos

Japonams teko savo kailiu patirti: jeigu tiesa paaiškėja negreitai, stambi mokslo afera gali daug ką supainioti. Katastrofa prasidėjo 1981 metais, kai archeologas mėgėjas Shinichis Fujimura iškasė iš žemės indų ir buvo nustatyta, kad jie yra 40 tūkst. metų senumo. Iki tol šalyje nebuvo aptikta daiktų, senesnių nei 30 tūkst. metų. Japonai buvo nepatenkinti, nes manė, kad jų istorija prasidėjo kur kas anksčiau.

S.Fujimura, kuris greitai gavo Dieviškų rankų pravardę, davė savo tautiečiams tai, ko šie taip troško: pailgino Japonijos salų istoriją iki 600 tūkst. metų. Jis aptikdavo vis naujų kiaukutų, įrankių, gyvenviečių liekanų, dar kartą įrodančių, kad tų vietų gyventojai buvo kultūringesni nei jų amžininkai. Tik 2000 metų rudenį paaiškėjo, kad neprilygstama S.Fujimuros nuojauta - paprasčiausia apgavystė; vienas laikraštis išspausdino nuotraukas, kaip archeologas ankstų rytą užkasa į žemę artefaktus, kuriuos vėliau "atras".

Ši procedūra truko beveik du dešimtmečius: jis paimdavo autentiškus, nors ir ne itin senus daiktus, užkasdavo juos į gerokai senesnį žemės sluoksnį, paskui iškilmingai atkasdavo. Negalime paneigti, kad reikiami daiktai talentingai buvo slepiami jiems tinkamuose žemės sluoksniuose. Tai ir leido S.Fujimurai tiek metų vedžioti archeologus už nosies. Kai afera išaiškėjo, imta kaltinti kitus archeologus, kad patikliai priimdavo S.Fujimuros radinius, ir spaudą - už sensacingų antikinių radinių liaupsinimą.

Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad visose 168 kasinėjimų vietose, kur darbavosi Dieviškos rankos, buvo apgaudinėjama. Teko perrašyti vadovėlius, ištuštinti muziejų lentynas ir vėl grįžti prie būklės "iki Fujimuros" - sutrumpinti Japonijos salų istoriją iki 30 tūkst. metų. Pats aferistas iš pradžių susirado prieglobstį psichiatrijos ligoninėje, paskui apsigyveno kažkokiame ramiame miestelyje. S.Fujimura pareiškė: "Mane sugundė velnias. Nežinau, kaip galėčiau atsiprašyti už tą gėdingą poelgį... Norėjau išgarsėti kaip žmogus, kuris iškasė pačią seniausią keramiką Japonijoje."

900 bekūnių pacientų

Galima daryti prielaidą, kad aferos, kurias išgarsino žiniasklaida, šiaip jau mažai susijusios su mokslu, jos - tik viršūnėlė ledkalnio, suformuoto iš daugiau ar mažiau reikšmingų apgavysčių.

Tarp nesąžiningų tyrinėtojų pasitaiko ir tokių, kurie puikių mokslinio darbo rezultatų pasiekia pasitelkę lakią vaizduotę. Pavyzdžiui, norvegų gydytojas Jonas Sudbo. Jis išgalvojo 900 pacientų duomenis, taip pat ir jų gyvenimo būdą! Tie iš tikrųjų neegzistuojantys žmonės neva dalyvavo atliekant burnos ertmės vėžio tyrimus, kuriuos J.Sudbo paskelbė 2005 metais prestižiniame "The Lancet". Kai apgaulė paaiškėjo, žurnalo vyriausiasis redaktorius Richardas Hortonas prisipažino: "Jeigu teisingai supratau, J.Sudbo paprasčiausiai atsisėdo prie kompiuterio ir sugalvojo visus tuos duomenis, nuo pradžios iki pabaigos, paskui įtikino jų teisingumu bendraautorius. Neįtikima!"

Trūkstama grandis

Pasitaiko, kaip nutiko garsiausios XX amžiaus mokslinės aferos atveju, kad kaltininko nepavyksta nustatyti. Kaukolę, kurios amžius siekia 500 tūkst. metų, 1912 metais Pitdaune, Anglijoje, rado Charlesas Dawsonas, architektas mėgėjas. Buvo pripažinta, kad ji priklauso skeletui mūsų protėvio, kuris, kaip spėjama, buvo trūkstama evoliucijos grandis tarp beždžionių ir žmonių. Tai turėjo liudyti kaukolės dydis, ji buvo tokia, kaip šiuolaikinio žmogaus, ir beždžionės žandikaulis.

Tik 1953 metais paaiškėjo, kad sensacingas Pitdauno radinys - viduramžiais gyvenusio žmogaus kaukolė, prie kurios pridėtas nušlifuotas orangutango žandikaulis; paskui šis kūrinys pasendintas.

Tos mistifikacijos autorius galėjo keturiasdešimt metų kikenti į kumštį, žiūrėdamas į savo klastotę Londono gamtos istorijos muziejuje, bet iki šiol nežinoma, kas jis toks. Pirmas įtariamasis yra pats Ch.Dawsonas, bet tarp kandidatų į tą "postą" minimi dar keli paleontologai, net Arthuras Conan Doyle'is.

Ką jiems kužda į ausį velnias

Davidas Goodsteinas, fizikas iš Kaltecho, kuriam mokslo etika yra daugiau negu hobis, atkreipia dėmesį į tris motyvus, būdingus visoms apgaulėms, kurias jis analizavo.

Pirma - tai karjeros spaudimas, antra - įsitikinimas, kad žino teisingą problemos sprendimą, o apgaulė yra tik būdas sutrumpinti kelią, trečias - nedidelė rizika būti demaskuotam srityje, kur niekas nelaukia idealaus rezultatų pakartojimo.

D.Goodsteinas tvirtina, jog būtent trečias motyvas lemia, kad daugiausia apgavysčių atskleidžiama medicinoje ir biologijoje. Profesorius neatmeta didelių pinigų poveikio (pavyzdžiui, kai darbą finansuoja didieji farmacijos koncernai). Pavojingas ir mokslo suartėjimas su politikos bei ūkio pasauliu (pavyzdžiui, susijęs su energetinių šaltinių išsekimu).

Antra aferos pagunda - tikėjimas savo teisumu ir trumpesnio kelio pasirinkimas. Tą nuodėmę darė net žymūs mokslininkai, tokie kaip Galileo Galilei. Jis turbūt neatliko garsiųjų savo eksperimentų Pizos bokšte, nors aprašė jų rezultatus.

Mūsų dienų mokslininkai atsargesni, bet spaudimas pateikti naujų atradimų - dar didesnis. Mokslinė karjera labai priklauso nuo vis naujų darbų publikavimo; viešpatauja taisyklė "publish or perish" (publikuokis arba išnyk). Anksčiau mokslininkas galėjo dešimtmečius tobulinti savo gyvenimo darbą, šiandien nuo išspausdintų darbų kiekio priklauso postai, moksliniai laipsniai ir priėjimas prie fondų. Publikacijų vaikymasis lemia patologijas - be falsifikatų, dar yra plagiatai, autoplagiatai (daugkartinis publikavimas beveik to paties teksto), arba rezultatų išskaidymas į atskiras dalis, kad iš vieno laimėjimo būtų galima išspausti kuo daugiau publikacijų.

Beviltiškas laiko praradimas

Demaskuoti aferistai paprastai baigia neretai puikiai prasidėjusią karjerą. Jų kolegų ir institucijų, kur aferistai dirbo, reputacija taip pat nukenčia. Apgavysčių pasekmės mokslui būna labai įvairios. Smulkios apgavystės dažnai nepatraukia dėmesio, bet rimtos, ypač jeigu negreit atskleidžiamos, gali pridaryti daug žalos: suvėlina tos srities raidą ir išeikvoja mokslininkų, kurie leidosi suvedžiojami, potencialą.

Per keturis dešimtmečius, kai žmogus iš Pitdauno laikytas autentišku, jo tema parašyta daugiau kaip du šimtai darbų. Skirdami savo dėmesį jam žymūs mokslininkai prarado daug metų, per kuriuos būtų galėję užsiimti kuo nors kitu, pavyzdžiui, labiau pasidomėti tais vertingais radiniais, kurių vertę sumenkino, nes jie nepriminė žmogaus iš Pitdauno.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"