TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Airiška sodos duona

Kas yra duona? Mitybos specialistas atsakytų, kad duona yra svarbiausias maisto produktas, iš kurio gauname trečdalį organizmui reikalingų kalorijų. O Mahatmas Ghandi pakomentuotų filosofiškai: “Pasaulyje buvo daug alkanų žmonių. Dievas, negalėdamas visų jų pamaitinti ir paguosti, vietoje savo atvaizdo pasirodė duonos pavidalu”.

Ko gero, duona buvo pirmasis ir pats būtiniausias patiekalas, kurį žmogus ėmėsi kepti. Tik atskleidęs jos kepimo paslaptį ėmėsi kitų atradimų kulinarijos srityje.

Duona geba ne tik numalšinti alkį, bet ir sergėja, yra visagalio žmogaus, galinčio pakilti į kosmoso platybes, globėja. Galima prisiminti, kad sūnums, išeinantiems į sovietinę armiją, motinos atlapan įsiūdavo Šventosios Agotos duonos gabalėlį. Apie šios duonos galią parašyta daug. Nemažai Lietuvos namų yra “priglaudę” Agotos duonos trupinių. Manoma, kad ji iki šiol nuo blogos akies sergsti gyvulius, nuo gaisro ir nelaimių saugo namus. O nereta šeimininkė piniginėje nešiojasi  jos trupinių. Kažkada kankinės Agotos kūno dalys, pavirtusios duona, įgavo magišką galią.  

Nėra tautos ar žemyno, kuriame nebūtų kepama duona. Skiriasi jos pavidalai ir kepimui reikalingi produktai. Italai kepa “focaccia”. Ji yra plokščios ir apvalios formos, apšlakstyta aliejumi, prieskoniais bei apibarstyta džiovintais pomidorais. Riestainiai, vadinami barankomis, pradėti kepti Lenkijoje dar XVI amžiuje. Emigrantų dėka jie pasirodė Londone gan vėlai, tik XIX amžiuje. Graikai valgo “pita”. Tai plona mie­linė graikiška duona. Vokiečių skoniui artima nesijotų ruginių miltų duona. Užjūriuose gyvenantys lietuviai stengiasi pirkti savo kraštą primenančią duoną, teigdami, kad tik jos užvalgę jaučiasi sotūs. Nuo seno Lietuviai valgė ruginę, kvietinę duoną. Tai padėdavo atsigauti po sunkaus žemdirbio darbo. Brangino, nes žinojo jos vertę, kiek reikia darbų nuveikti, kad ją padėtum ant stalo. Žemė savo glėbyje priglaudusi grūdą jį užaugina, o žmogus savo rankų darbu ir sumanumu jį paverčia į duoną.

Vasario - kovo mėnesį JAV prekybos centruose pasirodo airiška sodos duona. Jos kepimą įtakoja Šv. Patriko dienos minėjimas. Sodos duona - airiškas elementas, įsiliejantis į tos dienos šventę. Pats Patrikas - šventasis, gyvenęs IV amžiuje, šios duonos neragavo, nes duoną pradėta kepti tik XVIII amžiuje. Šiuo metu ji skaninama razinomis, o airių namuose, prieš užmaišant tešlą, razinos mirkomos viskyje.

Žvelgiant į airiškos duonos kepalėlį, į akis krenta ant jos besipuikuojantis kryžius. Airija - katalikiškas kraštas, tad kryžiaus ženklas nėra atsitiktinis. Kryžius išreiškia padėką ir dėkingumą Globėjui. Kai kurie šaltiniai teigia, kad kryžiaus ženklas atsiradęs tuomet, kai duona atsidūrė po Kristaus kryžiumi.  

Pasak legendos, duoną padalinus į kelias dalis, sudaroma galimybė išsinešdinti joje lindinčiam velniui. Piktoji dvasia tūno visur, net duonoje. Nereligiškai nusiteikę žmonės aiškina, kad įpjovos duonoje reikalingos kepimui. Ruožai eina per storiausią duonos vietą tam, kad duona iškeptų.

Kaip minėta, ši duona pradėta kepti tik apie 1800 – uosius metus, to meto “kaimiškoje” Airijoje, neturėjusioje stiprių tradicijų kepimui naudoti mieles. Idėja vietoje mielių kepimui naudoti sodą buvo kilusi Amerikos indėnams prieš kelis amžius. Jie naudojo natūralią sodą tam, kad jų kepama duona nebūtų plokščia. Šaltiniai tvirtina, kad kepti šią duoną airius paskatino 1845 metų rugsėjo mėnesį užklupęs bulvių maras. Anuomet Airijoje gyvenančių žmonių valgiaraštis buvo labai priklausomas nuo bulvių. Neturtingo krašto gyventojai tvirtai tikėjo, kad bulvės ir miltai yra pakankamai maistingi, tad bulvėmis siekė apsodinti kuo daugiau dirbamo sklypo. Bulvės anuomet vis dar buvo egzotiška daržovė, kažkada atvežta iš “Naujojo pasaulio”. Duonai tuometinėje Airijoje nebuvo skiriama ypatinga reikšmė.

Primintina, kad žmonės bulves pradėjo auginti Anduose pries 5000 metų. Žemėje augančius maistingus gumbus atrado inkai, kurie bulvės garbei dekoravo keramiką, joje įamžindami daržovės atvaizdus. 1570 metais Amerikos kolonizatoriai ispanai atgabeno bulves į Europą. Iš Ispanijos bulvės pasklido po Vokietiją, Prancūziją. Šiuo metu bulvės pasaulyje populiarumu užima ketvirtą vietą po ryžių, kviečių ir kukurūzų.

Iki pasirodant bulvėms, airiška virtuvė rėmėsi mėsos ir pieno produktais, paįvairinama jūros gėrybėmis ir daržovėmis. Gyventojų skonį tenkino saloje augantys natūralūs resursai. Nuo geografinės vietovės priklausė, iš kokių produktų bus gaminama. Pajūrio gyventojai maistą gamino iš kiautuotųjų vėžiagyvių, moliuskų, sraigių, dvigeldžių kriauklių, krevečių, krabų, paskanindami jūros dumbliais. Krašto gilumos gyventojai gamino troškinius. Jų virtuvėje ant ugnies suposi didelis katilas, kuriame virė sumedžiotų paukščių mėsa ar tokie airiški patiekalai kaip sultinys su avies galva, ar sriuba virta iš moliuskų, omarų. Anuomet atvežtų bulvių auginimas nereikalavo didelių finansinių investicijų, tad šios kultūros plėtojimas krašte sparčiai prigijo.

Airiška duona - neturtingo krašto produktas. Jos kepimui reikia tik  kelių produktų: miltų, sodos, rūgštaus pieno ir druskos. Rūgštus pienas, likęs po svieso gamybos, buvo viena duonos gamybai reikalingų dalių. Tuomet duona buvo vagoma su sviestu. Tam, kad pagerintų duonos skonį, šiuolaikiškas kepinys yra patobulintas šiais produktais: cukrumi, sviestu, džiovintais serbentais, kmynais. Kepimui nereikia daug laiko, nes soda, kaip tešlos pakėlėjas, buvo ir yra greitas ir efektyvus būdas rezultatui pasiekti. Neneigsime, kad rezultatas prilygsta mielių poveikiui.

Duona buvo kepama kiekvienoje airių šeimoje. Dažniausiai šeimos gyveno fermose, kurios viena nuo kitos buvo įsikūrusios gan toli. Namuose nebuvo kepimo krosnių, todėl neretai duona buvo kepama keptuvėse ar ant trikojo puodo, talpinamo ant ugnies. Iškeptas produktas buvo minkštas, bet su kieta pluta. Greitai gendanti, tinkama vartoti tik 2-3 dienas, duona buvo valgoma kasdien, ne kaip desertas, bet su sriuba ar padažu. Vyravo dviejų spalvų airiška duona: balta ir ruda. Pietuose gyvenantys mėgo pyrago tipo - baltą, šiauriečiai - rudą. Pyragas - gerai minkyta, plokščia, su įpjautu kryžiaus ženklu   

viršuje duona. Įpjovimas sudarė galimybę duonai iškilti ir iškepti. 

Airiška – neįprasto skonio duona, kurią valgant jaučiasi sodos skonis. Lietuviai sodos skonį “užgesintų” actu, tačiau airiams jis - prie širdies.

Dėl skonio nesiginčijama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"