TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Akis į akį su Donatu Montvydu

2012 06 20 9:05

Šis vaikinas niurzgančiai Lietuvai suteikė daug džiaugsmo ir kitų taurių emocijų. Jis to siekia, to nori. Todėl ir nenuleidžiame akių nuo Donato Montvydo.

Restorane jis išsirenka atokiausią kampą, atsisėda nugara į salę, kaupiasi. Bet siluetas iš tolo atpažįstamas - donatiškas montvydiškas. Nors pokalbių su žiniasklaida buvo jau labai daug, Donatui svarbus kiekvienas. Interviu turi būti geras! Ir jis stengiasi, kad taip būtų, savo simpatiška greitakalbe žeria jaunatvišką išmintį ir vis pasitikslina: "Suprantat?" Nors išmintis pati savaime nėra nei jaunatviška, nei seniokiška, Donato ištarta nuskamba naujai ir gaiviai. Kaip ir jo muzika.

Staiga tarsi iš niekur išnyra būrys mergaičiukių ir šasteli prie gretimo staliuko. Nieko neužsisakinėja, nieko joms restorane nereikia - atviliojo D.Montvydo siluetas. Gręžiojasi į jį ir aptarinėja, diskutuoja, tikslinasi... Populiarumo pikas!

Išvakarėse jis koncertavo Kauno filharmonijoje. Jam patiko kultūringi žiūrovai, suvokiantys, koks turėtų būti atlikėjų ir publikos santykis. Akustinio koncerto programa intymi, jautri, dvi valandos muzikos ir pasakojimų iš asmeninės patirties. Žiūrovams išdalijama daug, todėl - nuovargis, ne tik fizinis. Grįžtant į Vilnių jau ima snaudulys ir tada geriausias draugas - miegas, kokios 12 valandų.

"Guldamasis nusiteiki, kad atsikeltum šviežia galva ir kaip užsiprogramuoji, toks atsikeli", - tikina Donatas, atrodantis taip, tarsi nė būti nebuvo "eurovizinio" maratono, įtampos, jaudulio, atsakomybės svorio. Kaip visada - mandagus, malonus, pozityvus. Kaip viso to neprarasti - klausiame dainininko.

- Didžiulę įtaką turi vaikystė. Pirmiausia tėvai. Jų įtaigos pakanka ilgam. Tai įsibrėžia į sielą ir į pasąmonę ir taip paprastai neištrinsi. Ilgainiui jau pats stengiesi formuoti tam tikras nuostatas, bet artimi žmonės yra tarsi atskaitos taškas - kad pasitikrintum, kur ir kiek jau esi apsileidęs. Jie neleidžia pasimesti - tėvai, mano antroji pusė (taip Donatas vadina savo draugę Veroniką - aut.), sesė.

Dabar susitikus su tėvais užtenka išgirsti balso tembrą, pajusti tonusą ir vėl viskas grįžta, atsigamina, vėl esi tame lauke. Nėra reikalo aiškintis: "Donatai, ar tu prisimeni, ką mes tau sakėme?.." Kūnas ir pasąmonė prisimena visus sakytus dalykus.

- Jūsų tėtis - šiandien primirštos roko grupės "Plackartas" būgnininkas. Įrašų, regis, nelabai išliko.

- Esu juos suradęs. Kokybė prasta, bet vis tiek leidžia suprasti, kad kūrė labai rimtai.

- Liko neįvertinti?

- Kodėl? Važinėjo ir į tarptautinius festivalius, pelnė ne vieną prizą, pirmųjų vietų.

- Kiek savyje matote iš tėčio? Kaip scenos žmogus ir apskritai?

- Man labai daug įtakos turėjo tiek tėtis, tiek mama. Aš juos jaučiu kaip žmones, ne tik kaip tėvus. Man jie labai priimtini. Žinoma, kiekvieno mūsų prigimtis daug kuo visiškai individuali, bet iš abiejų tėvų išmokau daug ir iki šiol mokausi. Bet kuriuo atveju muzika man - antroje vietoje, tą visada pabrėžiu. Pirmiausia - asmeninis gyvenimas. Be abejo, jis daro įtaką muzikai, juolab kad pats rašau dainas. Taip, tėvai labai veikia mano kūrybą, nes daro įtaką mano asmeniniam gyvenimui. Didžiulę įtaką.

- Donatai, kas yra geras žmogus?

- Man regis, žmogaus gerumas pamatuojamas tuo, ką jis duoda aplinkai. Tu gali būti sąžiningas, atsakingas, bet jei viską darai sau, dėl savęs, tai iš esmės egoistiška. Toks gerumas aplinkiniams nieko neduoda, todėl nepasiteisina. Geras yra tas, kuriam svarbu kiti, kuriam rūpi, kaip jiems pagelbėti, jeigu ne tiesiogiai, tai bent jau nedarant blogos įtakos, nepaveikiant negatyviai. Tu gali sakyti: aš nieko bloga nedarau, bet, tarkim, jei esi viešas žmogus, savo elgesiu gali padaryti labai neigiamą įtaką, pavyzdžiui, ką nors paskatinti rūkyti, atsiprašant, gerti, lėbauti vakarėliuose. Kiekvienas tavo žingsnis gali turėti įtakos ateičiai.

- Tikite, kad jūsų misija - dainuoti, būti scenoje, veikti žiūrovus teigiamai? Kad tai tarsi "angelo pabučiavimas"?

- Man ir apskritai dainuojantiesiems balsas - Dievo dovana. Dovana ir privilegija. Tau duota galimybė paveikti žmones, sujaudinti juos, kad džiūgautų ar pravirktų. Turėti tokią privilegiją šiame pasaulyje - ypatinga dovana. Jos nevertindamas, nesaugodamas, prastai naudodamas iškart prarasi.

- Įtemptai dirbantys, įvairius amplua bandantys scenos žmonės neretai prisišaukia išsekimą.

- Tikrai žinau, kad kūnas visiškai priklauso nuo to, kaip jį prižiūri, saugai, puoselėji. Jei nesirūpinsi balsu, režimu, mityba, fiziniais ir psichofiziniais dalykais, dovanos iš tavęs bus paimtos. Nuo vaikystės tėvų prižiūrimas ugdžiau sveikos gyvensenos įgūdžius. Mankšta ir sportas - taip pat jau įgūdžiai. Keletą dienų nepajudu ir man jau blogai. Pagarba kūnui labai svarbu. Kad gerai pasirodyčiau scenoje, pirmiausia turiu pats gerai jaustis. Kai protingai planuoji, esi drausmingas, problemų nekyla, nes nesiblaškai. Jauti, kad gresia perkrova - stabteli, patausoji save.

- Jūsų debiutinio albumo dėkle įrašyta padėka draugei Veronikai už tai, kad kartu išgyvena "visus pakilimus ir nuopuolius". Viešpatie, kokius dar nuopuolius?!

- Visus... Jūs gi nė vienas nematote mano nuopuolių. Ir psichologiškai kartais būna sunku, ir jėgų pritrūksta, ir po koncerto vakare grįžti prisiklijavęs visokių energinių štampų iš žmonių su savo nuomonėm ir komentarais. Taip yra - net ir užsidėjęs tam tikrą šydą ne visada prieš tūkstančius atsilaikysi. Grįžti namo ir kam tenka viską atlaikyti? Veronikai. Jai kliūna viską iškęsti. Kantrybės su manimi reikia labai daug. Žinoma, tai momentiniai dalykai, jie praeina.

- Kaip jūs sakėte - prisiklijavęs?

- Kontaktuojant visada vyksta tam tikra energijų apykaita. O jei dar žmogus braunasi į mano asmeninį gyvenimą ar nori padaryti įtaką mano poelgiams, kūrybai, priartėja prie to intymaus paslapties rato, į kurį įėjęs nori nenori palieka manyje savo asmenybės, individualybės pėdsakų.

- Paslapčių turite daug?

- Drąsiai sakau, kad mano muzika labai atvira. Tai, ką kuriu, yra tikra, iš tikro mano gyvenimo. Iš muzikos apie mane galima sužinoti labai daug, beveik viską. Ypač iš ankstesnės kūrybos, kuri nėra išleista. Ten su manimi susidursite akis į akį.

- Žvaigždėms reikia būti arba labai ekscentriškoms, arba maksimaliai atviroms ir paprastoms. Kaip jūs ieškote balanso? Renkatės atvirumo drąsą?

- Aš nieko nesirenku. Kaip sudainavau "Dainų dainelėje" būdamas šešerių, su tokiu pojūčiu dainuoju ir dabar. Tada nesuvokiau, ką darau. Neturiu tikslų nusirengti marškinėlių ar nusimauti trumpikių, nors tai gal daugelį sudomintų. Bet nesirenku būti ir atviras, nuoširdus. Stengiuosi būti toks, koks galbūt esu iš prigimties. Bet, žinoma, mąstai, ar tavo elgesys nežeidžia kitų (būtų galima teisintis - mano prigimtis tokia, todėl elgsiuosi taip). Labai smagu, kai žmonės savo vaikams mane nurodo kaip pavyzdį. Vadinasi, tavo pavardė tarsi pozityvumo vėliava.

- O savo dainavimo manierą laikote rafinuota?

- Mano muzika įvairi. Yra geros šokių muzikos gabalų su tam tikru vidiniu užtaisu, kai norisi siausti gerąja to žodžio prasme. Atliekant juos galima parodyti kokią nors ypatingą choreografiją ar triuką. Yra baladžių, kurios atskleidžia balso galimybes ir subtilybes. Sunku pasakyti, kad aš vien tik toks arba toks. Stengiuosi pažinti įvairią muziką: klasiką, džiazą. Ne tik pažinti klausantis, bet ir pabandyti praktiškai. Juk ten skiriasi stilistika, atlikimo maniera. Amplitudė, kurią noriu išbandyti, didžiulė!

- Kai kalbate, pasigirsta kažkoks kimumas. Čia nuovargis?

- Rytinis neprasidainavimas. (Juokiasi.)

- Kaip susiėjo jūsų ir tenoro Edmundo Seiliaus keliai?

- Reikiamus žmones prisišauki. Tam tikru etapu man reikėjo naujų žinių ir naujos vokalinės praktikos. Reikėjo žmogaus, kuris paaiškintų daugybę teorinių ir anatominių dalykų. Susitikom ir pradėjom dirbti. Dabar - "poeurovizinis" poilsis, bet dirbsime toliau, nes iškelti tikslai. Žinau, ką noriu padaryti, kur dar reikėtų padirbėti, kur dar man nepatogu dainuoti.

- Gal E.Seilius atskleis jūsų operinį balsą - labai gražų tenorą?

- Kai susitikom, Edmundas iškart pasakė, kad esu gryniausias tenoras. Pagal diapazoną tai ir taip aišku, turiu aukštas natas. Na, o mano stilistika ir maniera - mes jų nei keičiam, nei ką. Uždavinys - klasikinio dainavimo pagrindus sieti su mano stiliumi. Nors Edmundas vis pasidžiaugia: "Ot, būtum geras tenoras!"

- Tai juk taip aiškiai girdėti "eurovizinėje" dainoje. Ar nesusigundytumėt oficialiomis dainavimo studijomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

- Diplomų nesivaikau. Į save investuoju didelius pinigus mokydamasis privačiai - tiek vokalo, tiek prieš tai harmonijos, pianino. Kad ištobulinčiau savo dovaną, esu pasiruošęs investuoti ir dar daugiau. Man reikia žinių. Scenoje žiūrovams neparodysi diplomo ir ne dėl jo man plos. Žiūrovą turiu sujaudinti, o to nelabai ir išmokstama. Duota arba ne. Šiuo etapu man reikia pasiimti kiek įmanoma daugiau žinių iš savo mokytojo ir žengti toliau. Mes dirbam kryptingai: aš noriu tobulėti ir man galinčiam padėti žmogui esu dėkingas. Skolingas nelieku - mes vienas kitam suteikiam daug džiaugsmo, nes vienas iš kito daug išmokstam. Kelionė su Edmundu iš tikrųjų ypatinga.

- Anų studijų metai, kai Gedimino technikos universitete gilinotės į aplinkos inžineriją - tuščiai praleistas laikas?

- Jokio gyvenimo laiko nelaikau praleistu tuščiai. Nesvarbu, kad studijavau tik dvejus, o ne ketverius metus. Manau, mokslas, bendras išprusimas be galo reikalingas jaunam, bręstančiam žmogui. Taip pat bendravimas su bendraamžiais. Bet aš turėjau pasirinkti. Daryti dviejų dalykų iš karto - abiejų atmestinai - negalėjau. Esu taip išauklėtas ir mano prigimtyje įrašyta: jeigu ėmeisi, siek maksimumo, iki kraštutinės ribos. Turi pasiekti, būti profesionalas, meistras, turi tam skirti visą gyvenimą. Aplinkosauga daug davė mano mąstysenai, tačiau apsisprendžiau mokytis muzikos.

- Aplinkos inžinerija - labai inteligentiška profesija, vykęs pasirinkimas.

- Laisvalaikį leidžiu gamtoje.

- Pažįstat augalus, paukščius, gyvūnus?

- Ne, visiškai nepažįstu. Bet - girdžiu, matau, jaučiu. Viskas. Žmogui tam ir duoti pojūčiai.

- Koks dabar jūsų tikslas kūryboje?

- Išleistas pirmas albumas - aš jau esu - leidžia galvoti apie tą kūrybą, kurią galbūt norėjau išleisti prieš penketą metų. Kai kas man tada sakė, kad ji bus žmonėms per sudėtinga. Turiu minčių prie jos grįžti. Prie savo ankstesnių dainų: tekstų ir muzikos. Bet - iki Naujųjų metų koncertai ir įvairūs kiti darbai jau suplanuoti, tai nieko ir negaliu sakyti, tačiau kažkas rutuliojasi, kažkas atsiras, taps.

- Apibūdinkite viena fraze tą muziką, kurią mažai kas girdėjo. Donato Montvydo muzika?

- Taip. Ten bus ne Donny Montello muzika. (Juokiasi.) Iš tikrųjų tai mano vaikystės, pirmųjų sąmoningų pojūčių ir patyrimų išraiška dainose. Natūrali, pirmapradė. Tai tikra muzika. Kad ir kaip ją pavadintum, tai mano pirmojo etapo kūryba.

- Klausantis albumo "Donny Montell/Donatas Montvydas" susidaro dvejopas įspūdis. Viena vertus, jokių priekaištų: profesionalu, tikslu, stilinga, įdomu, žodžiu, dešimt balų. Kita vertus, lyg dar ne tai, kas jus atskleistų ta jėga ir įtampa, kurią jūs pajėgus ištverti, perleisti per save, kad sukrėstumėt žiūrovus, klausytojus. Galbūt tai išgirstų mažiau žmonių, bet būtų vertingiau?

- Visų pirma, albumas ir gyvas atlikimas skiriasi. Nesididžiuodamas sakau, kad mane gyvai išgirdęs žiūrovas nelieka abejingas, ateina ir kitą kartą. Antra, kad kurtum, ką nori (gink Dieve, nesakau, kad darau ne ką noriu - tai nauji potyriai ir jie mane labai džiugina), turi atiduoti duoklę daugumai, kuri tau suteiks galimybę po 5 ar 10 metų daryti ką nori ir galbūt bent kiek pakeisti pasaulį. George'as Michaelas su savo muzika iškilo palyginti vėlai. Privalai atiduoti duoklę, ir nieko čia nepadarysi. Ar su savo ankstyvosiomis dainomis, kad ir kaip gerai jas vertintų profesionalai, kuriais pasitikiu, aš būčiau taip "nuskambėjęs"? Mažuma tavęs neišlaikys ir nesuteiks galimybių plėstis. Šis albumas - vidurkis tarp to, kas gali būti klausoma, ir to, kas manęs nevaržo, leidžia jaustis patogiai. Vokalinės linijos gana sudėtingos, diapazonai aukšti. Žmonės gali sakyti - komercinis sprendimas. Bet noriu, kad mane užfiksuotų kaip Donatą Montvydą, einantį į sceną ir rodantį kokybę. Kas manęs nepažįsta, albumą įvertina gerai (puikūs atsiliepimai Skandinavijoje). Kas pažįsta, laukia va šito mano atsivėrimo, apie kurį kalbat. Mano pirmas etapas galbūt ir yra toks.

- Repertuaro problema aktuali ne vien jums.

- Nežinau, ar tai repertuaro problema... Didžiausias menas ir talentas, gal net genialumas - suvesti kraštutinumus į vidurį, išbalansuoti. Jeigu mes kuriam dėl savęs - aš "kaifuoju" nuo savo šedevro, bet niekas jo nesupranta - čia irgi egoistiška. Muzika privalai dalytis. Tu svajoji pakeisti pasaulį, visuomenę. Formuoti, auklėti. Bet akmenys ir kalnai dyla po truputį. Mano tikslas - dabar daryti aukščiausios kokybės vidurkį. Įdėti į gerus rėmus, kad būtų priimtina daugeliui. Rasti paprastumą, kuris yra genialumas. Čia genialiau nei šiaip groti visišką šedevrą.

- Svajojate rasti "savo" kompozitorių ar vis dėlto pats pasirašysit "pačias pačiausias" kompozicijas?

- Svajoju apie komandą, su kuria galėčiau dirbti, kuri turėtų galimybių atlikėją pateikti visame pasaulyje. Tokią kaip EMI, "Universal Music", "Sony BMG".

- Kaip treniruojate kūną, kad yra toks lankstus ir originaliai plastiškas?

- Mano sudėjimas, smulkūs kaulai prideda man plastikos. Nuo vaikystės sportuoju, 12 metų lankiau krepšinio mokyklą, su tėčiu bėgiodavom po Vingio parką. Dabar praktikuoju vietnamietišką kovos meną niat-nam, vadovaujamas Lietuvos niat-nam federacijos prezidento Petro Golovačiaus. Ten yra kūno tempimo pratimai.

- Garsusis suktukas - šio kovos meno elementas?

- Suktukas pradėtas mokytis dar vaikystėje, ištobulintas per niat-nam treniruotes.

- Ką reiškia raudonas raištelis ant jūsų riešo?

- Mano tikėjimą tuo, ką darau. Mano būtį čia ir dabar su žmonėmis, kurie linki man sėkmės - jie ir davė šitą raištelį. Kai jį užsirišu, jaučiu energiją žmonių, kurie bus su manimi, kad ir kas nutiktų.

- Jūs idealistas?

- Labiau kankinuosi ne kai stinga pinigų, o ko nors viduje, sieloje, kai ko nors nesuprantu ar išgyvenu dėl tam tikrų žmogiškų veiksnių. Man regis, labiau gilinuosi į dvasios dalykus. Tai gal idealistas...

- Kiek gyvenimas jums yra upė, kuri neša ir reikia tik paklusti, o kiek savo valia ir jėga kreipiate...

- Upę?!

- Savo laivelį toje upėje.

- Kartais geriau paplaukti pasroviui, kad paskui nuverstum kalnus. Galima visą gyvenimą išdidžiai priešintis ir sakyti: "Aš neišdaviau savęs", bet stovėti vietoje. Nežinau. Kiekvienam skirta ką nors nuveikti, atlikti. Kiekvienam skirtas ir tam tikras mąstymo bei suvokimo lygis.

- Kokia laukia vasara?

- Dviem savaitėms išvažiuoju į Lenkijos Tatrus, niat-nam stovyklą.

- Ne poilsis?

- Būsiu kitoje šalyje, atitrūkęs nuo muzikinės veiklos. Psichologinis persijungimas yra poilsis. O kūno apkrova irgi suteikia galimybių pailsėti, atsipalaiduoti. Šiaip vasara bus darbinga.

Trumpai

Donatas Montvydas (Donny Montell) gimė 1987 metų spalio 22 dieną Vilniuje. Šešerių metų tapo "Dainų dainelės" laureatu. Sėkmingai dalyvavo įvairių televizijų projektuose: 2008 metais su Aiste Petkevičiūte tapo "Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas" nugalėtoju, 2010 metais su Akvile Kavaliauskaite "Žvaigždžių duetuose 4" laimėjo Sidabrinį mikrofoną (antroji vieta), o su Katerina Voropaj šventė pergalę projekte "Šok su manimi".

2008 metais pelnė Baltarusijoje vykstančio tarptautinio festivalio "Slavianskij bazar" Grand Prix.

2012 metais išleido debiutinį albumą ir atstovavo Lietuvai "Eurovizijos" dainų konkurse. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"