TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Aklas dailininkas "mato" smegenimis

2009 06 27 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

"Profesorius pasakė, kad toks, kaip mano, atvejis - vienas iš šimto milijonų." Penkiasdešimt šešerių metų Stambulo gyventojas tapo ryškių spalvų paveikslus: juose gėlės, paukščiai ir gyvūnai. Jis niekada jų nematė, nes nuo gimimo gyvena tamsoje...

Anksčiau Esrefas Armaganas paveikslą tapydavo porą mėnesių. Dabar tris keturias dienas. Kritikų nuomonės išsiskiria: vieni teigia, jog piešiniai vaikiškai spalvingi ir naivūs, o kiti juos vadina nauju žodžiu mene. Paveiksluose išties svaiginantis spalvų žaismas. Bet žavi ne jų kokybė, o faktas: tapytojas Esrefas gimė aklas. Jis niekada nematė to, ką tapo. Visi paveikslai iš regėjimų, kuriuos gimdo nepaprastos jo smegenys.

Smuikuojantis delfinas

Esrefas tapo garsenybe, kai televizijos kanalas "Discovery" parodė apie jį filmą. Į Esrefo studiją plūdo žurnalistai, dėl garbės jį pakviesti varžėsi žymiausi pasaulio universitetai. Prieš kelerius metus dailininkas sutiko būti tiriamas, jo smegenis skenavo Harvarde. Mokslininkų išvada buvo, švelniai tariant, visai nelaukta. "Esmė ta, kad smegenyse yra ypatinga sritis, - aiškina E.Armaganas. - Jeigu žmonės regintys - ji atsakinga už regėjimą. O jeigu žmogus apanka, smegenys tą netektį kompensuoja gausindamos neutronus. Mano smegeninę skenavo septynias valandas ir išsiaiškino: toji mano smegenų dalis labai, net nenormaliai išvystyta. Ji tarsi mutavo. Todėl matau daiktus, kurių realiame gyvenime niekada nemačiau. Smegenys - tarsi mano akys. Tereikia gerai apčiupinėti kokį daiktą ir tuojau pat įsivaizduoju jį mintyse."

Ant stalo guli jūros kriauklė. Esrefas ima ją, glosto pirštais ir greitai darbuojasi pieštuku. Paveikslams tapyti jis nenaudoja teptuko, sakosi tada nejaučiąs piešinio. Suvilgo pirštus dažais ir brauko drobę, darbuojasi abiem rankomis. "Mudu su paveikslu vieninga esybė, jaučiu jį lyg gyvą būtybę." E.Armaganas tuo didžiuojasi. Jis sugeba nupiešti net sraigtasparnį, nes kažkada jam leido apčiupinėti visą mašiną ant pakilimo tako.

"Mėgindavau piešti nuo šešerių metų, - pasakoja jis. - Tėvai manė, jog tai aklo berniuko užgaidos. Dvylikos metų aš nupiešiau drugelį ir jie nustebo. Klausė: kas tau išaiškino, kaip atrodo drugelis? Aš atsakiau, kad niekas... Tiesiog taip jį "matau". Paskui nupiešiau katiną. Ir karvę. Jie nustojo stebėtis."

Keista, bet smegenys Armaganui labai retai "rodo" žmones. Dažniausiai gėles, jūrą, apsnigtą mišką, įvairius augalus. Retkarčiais jis "mato" mįslingas būtybes - pavyzdžiui, smailiadantį monstrą, neva gyvenantį Vano ežere, arba delfiną, kuris... smuikuoja. Profesorius Johnas Kenedy iš Toronto universiteto laiko E.Armagano atvejį unikaliu. "Jis - vienas iš šimto milijonų. Mano praktikoje jau buvo atvejų, kai žmonės, apakę 10-15 metų, gebėdavo piešti. Bet jeigu žmogus gyvenime nėra matęs daikto, kurį piešia, tai tiesiog stebuklas." Kai kurie mokslininkai net tvirtino, kad Esrefo smegenyse navikas ir neva jis duoda tokį neįtikėtiną rezultatą, "spausdamas" kaktos skilteles. Žurnalistas klausinėja Esrefą apie spalvų šėlsmą jo paveiksluose. Tapytojas gūžčioja pečiais - bet kuri spalva jam tuščias garsas. Armaganas nežino, kaip atskirti žalią nuo raudonos. Tiesiog žino, kad jūra "mėlyna". Tapydamas sako reginčiam padėjėjui: "Paduok man mėlyną dažą." Negalima atsistebėti, kaip Esrefas drobėje vaizduoja jūrą, nematydamas nei drobės, nei jūros. Taip pat ir gyvūnus. Smegenys jam suteikia galimybę ne tik "įsižiūrėti" į katiną, bet ir tiksliai perkelti vaizdinį į paveikslą. Trūksta žodžių.

"Galiu rankomis liesti pasaulį"

- Ar "matote" žmonių veidus, jeigu juos liečiate?

- Ne. Kažkodėl tai man nepavaldu.

- O kaip atrodo jūsų pasaulis?

- Užmerkite akis ir įsivaizduokite tai, ko nesate matę. Pavyzdžiui, būtybę iš Marso. Tada mane suprasite. Ne taip jau sunku pažinti pasaulį vaizduote. Tiesiog esu žmogus, kuris gali paliesti sąmonės paslaptis... Paliesti rankomis.

Ant dailininko stalo suvenyras - mažytė Šv. Sofijos katedros kopija: 1453 metais sultonas Mehmetas II perstatė ją į mečetę. Jis apčiuopia pastato kupolą, vos keli štrichai pieštuku - ir ant popieriaus iškyla minaretai. Esrefas įsitikinęs, kad jeigu kitus akluosius mokytų vystyti smegenų žievės regėjimo sritį, tai ir jie "matytų". "Viskas įmanoma. Iš pradžių, tapydamas paveikslą aš baisiai pavargdavau - drebėdavo pirštai, bet dabar man lengvai sekasi." E.Armaganas nejaučia nuoskaudos, kad gimė aklas. "Kitu atveju būčiau eilinis žmogus. Skaudu apakti, kai jau matei pasaulį - tada žinai, ką praradai. Mano žmona taip pat neregė, bet ji apako šešiolikmetė, ir jai sunkiau. O aš nežinau nieko kito be tamsos ir ryškių vaizdinių savo smegenyse." Iš pirmos santuokos Esrefas turi du vaikus, puikiai reginčius, tačiau nejaučiančius poreikio tapyti.

Anksčiau E.Armaganą skaudindavo, kai jį įtardavo apgaudinėjant. "Žmonės net nenorėjo išsiaiškinti. Jie stačiai rėždavo: "Negali būti, kad žabalius tapytų paveikslus!" Jiems nusispjauti, kad mane tyrė profesoriai, jų verdiktas: aš AKLAS, o Harvardo universitetas išleido knygą apie mano fenomeno tyrimus. Dabar skriaudos nebejaučiu. Sako, kad aš apgavikas? Ginčijasi? Puiku, tai tik reklama mano paveikslams."

- Ar jūs pats galite matyti, pavyzdžiui, grindinio angas?

- (Juokiasi). Deja, ne, todėl man reikia vedlio.

- Negalite rankomis paliesti viso miesto, kad ir to paties Stambulo. Koks "reginčiai" jūsų smegenų sričiai atrodo šiuolaikinis megapolis?

- Jis plyksteli tai niūriomis, tai ryškiomis spalvomis. Užburia. Sprogsta kaskada, pasineria į tamsą. Turbūt toks yra kiekvienas miestas. Gal kada nors ir nutapysiu kokį jį "matau". Man paveikslas - gyva būtybė, ji gali alsuoti.

Pokalbio pabaigoje Esrefas padovanojo žurnalistui kelis savo piešinius. Jis tikisi, kad įkvėpimas niekada jo neapleis. "Kartais pabundu siaubo apimtas ir mąstau: turbūt mano vaizdiniai dings. Nebematysiu savojo pasaulio, nebegalėsiu įmerkti piršto į dažus. Apaksiu antrą kartą, bet jau smegenyse. Kaip aš gyvensiu be gėlių, kačių ir delfinų? Bet paskui rimstu. Turiu daug darbų. Juk ketinu nutapyti visą miestą..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"