TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Alpinizmui 150 metų: nuo džentelmenų hobio iki pasaulinio sporto

2015 07 15 12:12
Šiuo maršrutu Edwardas Whymperis 1865-aisiais pirmą kartą įkopė į Materhorno viršukalnę. AFP/Scanpix nuotrauka

Literatūros kritikas, teisėjas ir keliautojas buvo tarp nedidelės grupės turtingų britų, prieš 150 metų įkopusių į aukščiausias Alpių viršukalnes, bet jie tikriausiai niekada nesitikėjo, kad šis „džentelmenų“ hobis kada nors taps pasauliniu sportu.

Mūsų dienomis alpinizmu užsiima visokiausių profesijų žmonės, kopiantys į kalnus visame pasaulyje – ne vien Europos Alpėse, kur viskas prasidėjo 1865 metais.

„Viskas pasikeitė vos per dvi dienas“, – sakė kalnų vedlys Claude'as Marinas, organizuojantis alpinizmo 150-ųjų metinių minėjimą Šamoni – viename seniausių Prancūzijos slidinėjimo ir alpinizmo kurortų, esančiame prie Monblano, aukščiausio Alpių kalno.

1865 metų liepos 14 dieną keliautojas, iliustratorius ir rašytojas Edwardas Whymperis pateko į istoriją, įkopęs į 4 478 m aukščio Materhorno viršukalnę prie Italijos ir Šveicarijos sienos.

Tačiau leisdamiesi žemyn trys kiti britai ir jų vedlys – iškilus Šamoni alpinistas Michelis Crozas – paslydo ir užsimušė. Ta tragedija Britanijoje išprovokavo įnirtingus debatus, ar šis užsiėmimas turėtų būti uždraustas.

Vis dėlto jau kitą dieną kita britų grupė įveikė dar aukštesnį Monblaną, per kurį eina Prancūzijos ir Italijos siena.

Jie buvo ne pirmieji, įkopę į 4 810 metrų aukščio viršūnę, – tai buvo padaryta jau 1786 metais. Tačiau jie buvo pirmieji, pasiekę ją sudėtingu Brenvos maršrutu iš Italijos pusės.

Mūsų dienoms Monblanas pritraukia dešimtis tūkstančių alpinistų per metus, bet tik nedaugelis jų įkopia į viršūnę.

Antradienį alpinistams nebuvo leidžiama kopti į Materhorną, pareigūnams paskelbus visą dieną trukusią „tylą“, minint 1865-ųjų ekspedicijos metines ir pagerbiant daugiau negu 500 žmonių, kurie žuvo mėgindami pasiekti tą viršukalnę.

Oficiali kopimų į Materhorną pertrauka, už kurios pažeidimą grėsė 5 000 Šveicarijos frankų (4 798 eurų) bauda, buvo vienas iš keleto atminimo renginių, žyminčių šią sukaktį. Be kita ko, ant pirmojo maršruto, kuriuo kopiant buvo įveiktas Materhornas, sutemus sužibo iliuminacija.

1865-ieji „buvo alpinizmo sporto, kokį tebepraktikuojame mūsų dienomis, pradžia“, sakė C.Marinas.

Ankstesnį XIX amžiaus dešimtmetį kopimas į kalnas būdavo labiau susijęs su moksliniais tyrimais, bet taip pat laikytas vis didesniu iššūkiu klubams.

„Mokslas nebebuvo vienintelė paskata“, – rašo alpinizmo istorijos ekspertas Gilles'is Modica savo knygoje „1865-ieji: alpinizmo aukso amžius“ (1865, l'age d'or de l'alpinisme).

C.Morinas surinko duomenų apie tai metais surengtą 81 ekspediciją, per kurias buvo pirmąkart įkopta į kai kurias Alpių ir Pirėnų kalnų viršukalnes. Akivaizdu, kad tuo metu geriausi alpinistai buvo britai.

Tarp 63 žmonių, kurie 1865 metais pirmieji įveikė 65 Alpių viršukalnes, buvo 34 britai, taip pat 13 austrų, devyni šveicarai, šeši italai ir prancūzas. Tas grupes lydėjo iš viso 53 vietos kalnų vedliai, rodo oficialūs Šamoni registrai.

Aštuoneriais metais anksčiau elito grupė, kurią sudarė 28 britai, įkūrė Londone pirmąjį pasaulyje alpinizmo klubą – „Alpine Club“. Ši organizacija propagavo kopimą į kalnus kaip sportą ir kultūrinę misiją, ragindami savo narius įamžinti didingus gamtovaizdžius savo aprašymuose, nuotraukose ir paveiksluose.

Mūsų dienų alpinistai, naudojantys sudėtingą modernią įrangą, labai skiriasi nuo tų pionierių, kurie pramindavo takus dideliame aukštyje kliaudamiesi daugiausiai savo energija, gera nuovoka ir storais kailiniais, padėdavusiais ištverti speigą nakvojant kalnuose.

Tuo tarpu XXI amžiaus alpinistai naudojasi mobiliųjų telefonų programėlėmis, pateikiančiomis tiksliai pažymėtus maršrutus, todėl Alpėse arba bet kuriuose kituose pasaulio kalnuose netikėtumų beveik nebelieka.

Kopimas tapo „demokratišku, daugiausiai dėl kartografijos“, sakė Šamoni kalnų vedlių asociacijos prezidentas Davidas Ravanelis, labai gerbiantis XIX amžiaus pionierius.

Kad ir koks būtų populiarus šis sportas, neištyrinėtų teritorijų dar esama, pažymėjo D.Ravanelis, pridūręs, kad nuo Pakistano slėnių iki Antarktidos kalnų „dar yra daug ką nuveikti“.

Be to, naujų galimybių siūlo ne vien kalnai, sako D.Ravanelis, atkreipdamas dėmesį į „didžiulį laipiojimo miestuose išpopuliarėjimą“, drąsuoliams mėginant įkopti į kai kuriuos aukščiausius pasaulio pastatus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"