TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

"Angola" - dangaus prieangis

2007 10 27 0:00

Jungtinių Valstijų kalėjime-fermoje "Angola" gyvena 5 tūkst. nuteistųjų už sunkiausius nusikaltimus. Gyvena iki mirties.

Žurnalistai, atvykę į Naująjį Orleaną pasidomėti filmo "Geltona kaklaskarė" kūrimu, netikėtai susitiko su filmavimo grupe, tik ką grįžusia iš "Angolos". Didžiausias Amerikoje kalėjimas-ferma taip pavadintas pagerbiant vergų iš Angolos atminimą, kurie kadaise čia lenkė nugaras baltiesiems plantatoriams.

Šešių "Oskarų" laureatas Arthuras Cohnas "Angoloje" filmavo kalėjimo scenas. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Williamas Hurtas vieną naktį praleido kameroje su žmogžudžiu. Filme jis vaidina paleistą kalinį, kuris nužudo žmonos meilužį. "Aš norėjau kvėpuoti ta atmosfera, įsigyventi, - vėliau pasakojo A.Hurtas. - Apsilankymas "Angoloje" buvo tarsi nokautas. Dabar aš esu visiškai pasirengęs vaidmeniui."

Žurnalistus "Angola" pasitiko tviskančiu užrašu ant pagrindinių vartų: "Pamiršta viskas, kas buvo praeityje - mes žiūrime į priekį." Apylinkės žavingos. Kraštovaizdis - kaip iš iliustruotos vaikiškos knygos: nuolaidžios kalvos iki pat horizonto, upių vingiai, kur šimtamečiai medžiai glosto vandenį, egzotiškos gėlės žaliuojančiuose laukuose. Tačiau idilė apgaulinga. Aligatoriai upių atšakose, nuodingosios gyvatės, sūkuringi vandenys. Retas kuris iš penkių tūkstančių kalinių ryžtasi bėgti.

"Iš čia nepabėgama, - sako Chrisas, vaišinantis žurnalistus kava administracijos patalpose. Jis žino, ką kalba. Dėl trijų žmogžudysčių nuteistas 78 metus kalėti. - Čia visi iki gyvos galvos. Gyvenimas buvo iki to. Čia gyvenama po to. "Angola" - iki mirties."

Netrukus savuoju roveriu atvažiuoja direktorius Burlas Cainas. Iš "Angolos", "siaubingiausio Amerikos kalėjimo", jis padarė pavyzdinį kompleksą. Per dvylika metų jis sumažino kasmetinį nužudymų kalėjime skaičių nuo trijų šimtų iki nulio.

"Ką čia auginate?" - "Saldžiuosius kukurūzus, pone."

Eugene Tanniehillas yra vienas seniausių "angoliečių". Atvežtas čia beveik prieš pusę šimtmečio. "Tai buvo baisiausia vieta Amerikoje. Tik smurtas ir siaubas. Kaliniai - 99 proc. jų žmogžudžiai - buvo praradę viską. Už naują žmogžudystę jiems nebegalėjo pridėti bausmės. Sargai negalėjo tavęs apginti. Naujokams jie patardavo: "Įsigyk peilį ir saugokis, kad tavęs nenučiuptų." Beveik kasdien vienas kalinys užmušdavo kitą. "Šviežių žuvų" (taip pravardžiuodavo naujokus) prievartavimas buvo, taip sakant, kasdienybė. Šitokia buvo "Angola".

Cainas iššoka iš automobilio. Jis kresnas, turbūt stiprus kaip jautis, spaudžia visiems rankas. "Sveiki atvykę į "Angolą". Kai jis 1995 metais perėmė šitą griežčiausiai saugomą kompleksą Luizianoje, pirma jo jau buvo atsiritęs gandas apie "geležinį žmogų". Pirmą kartą suvestiems kaliniams jis pasakė: "Čia mes pradėsime naują gyvenimą. Šitą žemę padarysime jūsų žeme. Kiekvienas turi savo šansą." Vienas kalinys suriko: "Bet šitą žemę valdo piktosios dvasios." "Su Dievo pagalba aš jas išvarysiu", - atsakė jis. Žydros jo akys spindi: "Tai buvo momentas, kai į "Angolą" įžengė Dievas."

Cainą motina išauklėjo tikėti Juo. "Kai perėmiau šitas pareigas, mama pasišaukė mane: "Vieną dieną Dievas pareikalaus iš tavęs atsakyti, jeigu nesugebėsi šitų kalinių prie Jo priartinti." Šiandien "Angoloje" šešios bažnyčios. Iš penkių tūkstančių "angoliečių" pusė yra praktikuojantys krikščionys. "Tikėjimas suteikia jiems vilties, - sako Cainas, - ir per tikėjimą galėjome įtvirtinti naują moralę: tarpusavio pagarbą. Artimo meilę. Tai svarbiausias dalykas, pakeitęs šitą kalėjimą."

Cainas veža žurnalistus per "savo valdas". Čia klesti milžiniška ferma. Maždaug šimto žmonių grupės triūsia laukuose. Šalikelėje laukia trys ar keturi sargybiniai ant arklių. Jiems ant nugaros kabo šautuvai. Kaliniai pamoja Cainui, linksi galvomis. Jis pasišaukia keletą. "Ar viskas gerai?"- "Taip, pone," - aidi choras. "Ką auginate?" - "Saldžiuosius kukurūzus, pone."

Važiuojant toliau Cainas aiškina: "Jie uždirba keturis centus per valandą. Mes skiriame normalius kalinius ir "patikėtinius".

"Patikėtiniu" galima tapti daugmaž po septynerių kalėjimo metų. Yra C, B ir A lygio "patikėtiniai". Su kiekvienu lygiu kalinys gauna daugiau kompetencijos, daugiau laisvių, daugiau pinigų. Didžiausias atlyginimas - dvidešimt centų už valandą.

"Angola" šiandien gamina mėsą, taip pat paukštieną, daržoves, kukurūzus. Cainas sako: "Mes išaugome iki agrofirmos su milijonine apyvarta. Išsilaikome patys." Jis juokiasi: "Žinoma, augindami gyvulius valgome tik mėsainius, o parduodame nugarines."

Šalia žemdirbystės, veikia ir amatininkų dirbtuvės, pavyzdžiui, stalių. Čia gaminami karstai. Paklausi prekė, taip pat ir saviems poreikiams. Automobilis sustoja prie pastato su didžiulėmis miegamosiomis salėmis. Slegiamai tvanku. Vidurdienis. Gyventojai - turbūt daugiau kaip aštuoniasdešimt procentų juodaodžiai - gulinėja ant lovų, skaito arba kortuoja. Prie kiekvienos lovos pritaisyta dėžė. Jose kaliniai laiko savo turtą: kokakolą, kramtomąją gumą. "Jokios pornografijos, - sako Cainas. - Nei "Playboy", nei panašių. Griežtai draudžiama."

...Kerry jau šešiolika metų "Angoloje". Aštuonerius metus gyvena vienoje iš B pastato miegamųjų salių. "Kai išeini iš vienutės ir gali čia apsigyventi, tai tartum žingsnis į rojų. Pagaliau gali laisvai judėti, gali išsinešti maistą į kurią nors pikniko vietą lauke, gali bendrauti su kitais. Padarysi viską, kad tik nereikėtų grįžti į vienatvę."

Šiek tiek vėliau žurnalistai su tuo susiduria: ankštos, grotuotos kameros, atvira plieninė išvietė ir prausykla. Šito fligelio viduje oras sunkus. Nėra ventiliatorių, jokių kondicionierių. Kaliniai tiesia rankas per grotas, nori tave pasveikinti, paliesti. Kai kurie apatiškai sėdi ant gulto ir spokso į sieną. Du kartus per savaitę jie gali palikti kamerą - penkiasdešimčiai minučių. Kelias tarytum cirko liūtų grotuotu koridoriumi į didoką narvą, stovintį lauke. Kaliniai laipioja grotuotomis sienomis, klykia.

"Čia jie gali išsišėlti, - sako Cainas. - Nelabai malonus vaizdas. Bet tai irgi "Angola". Kai kurie nenori kalėti kitaip."

Paskutinė minutė mirties kameroje

Kiek pavažiavę žurnalistai išvydo kitokią "Angolą": milžinišką areną, pastatytą kalinių. Kartą per metus čia vyksta rodeo. Televizijos siųstuvai iš visos Amerikos rodo nepaprastą renginį: didžiausi nusikaltėliai, žmogžudžiai dėl 5 tūkst. dolerių prizo bando kuo ilgiau išsilaikyti ant buliaus nugaros. 5 tūkst. dolerių - kalėjime didelis turtas. "Angoliečiai" garsėja visišku nesiskaitymu su rizika. Kai kuriems buliaus ragai jau išplėšė sėklides. Dirginantis pavojaus jausmas rodeo daro unikalų. 10 tūkst. žiūrovų pratrūksta ovacijomis. Kaliniai yra žvaigždės.

"Žinoma, tai ribojasi su avantiūrizmu, - sausai priduria Cainas, - bet tai pelninga. Ir puikiausia reklama už kalėjimo sienų."

Pelningi ir golfo laukai, įrengti kalinių. Ne savo poreikiams, bet lankytojams, kurie plūsta į pigiausius golfo laukus Jungtinėse Valstijose vaizdingame gamtovaizdyje.

Idilę nutraukia J pastatas. Čia mirties kandidatai laukia savo paskutinės dienos "Angoloje". Dar prieš kelerius metus jie buvo žudomi elektros kėdėje, dabar gauna mirtiną injekciją. "Šitaip humaniškiau", - sako Cainas. Mirties kandidatai turi tam tikrų privilegijų: radiją, televizorių dviem, kabantį ant koridoriaus sienos. Bet pirmiausia jie laukia. Laukia dienos X, kai bus išvesti į gretimą pastatą laukti paskutinės valandos. "Vienas laukia jau šešiolika metų, - sako Cainas. - Tai tiesiog nežmoniška."

Ar jis už, ar prieš mirties bausmę? Cainas nenori apie tai kalbėti. Tačiau: "Aš bandau palengvinti jiems kelionę." Ir: "Mirties kandidatas guli galvą padėjęs ant pagalvėlės. Jo auka neturėjo pagalvėlės."

Iki šiol Cainui teko lydėti iki mirties patalo pusę tuzino kalinių. Mirties bausmė visada vykdoma tarp šeštos ir devintos valandos vakaro. Prieš tai mirties kandidatas valgo paskutinę vakarienę pagal savo pageidavimą. Cainas yra jo svečias.

Lankytojų kambarį, kur kaliniai dar kartą gali apsikabinti su giminėmis ir draugais, puošia sieninė tapyba, pavyzdžiui, Dovydas liūtų narve. Viršum Dovydo olos šviečia dangaus šviesa. Kitame paveiksle - Didieji Grįžulo Ratai, žirgų kinkiniu skriejantys į rojų. "Tai kalinių tapyba", - sako Cainas.

Mirties kameroje kandidato laukia oda trauktas gultas su diržais. Maža patalpa, atitverta stiklo sienomis. O už stiklų eilės kėdžių. Kaip teatre. Cainas parodo mikrofoną: "Čia mirties kandidatas prieš injekciją dar gali kalbėtis su visais žiūrovais, stebinčiais jo mirtį." Jis pasakoja, kaip vienas prieš mirtį savo aukų artimųjų prašė dovanoti. Kitas tiesiog plūdosi. "Tada mes išjungiame mikrofoną." Trečias suriko savo advokatui: "Tu atleistas."

Injekcija parengiama už mirties kameros ir Cainui davus ženklą suleidžiama. "Aš kalbuosi su tuo žmogumi jo paskutinėmis minutėmis. Aš laikau jo rankas. Aš aiškinu jam, kad netrukus bus geresniame pasaulyje - pas Viešpatį, kuris jam atleido. Aš privalau su juo šitaip kalbėti - dėl savęs paties. Kitaip nepajėgčiau dirbti šiame poste." Jau penkerius metus "Angoloje" nebevykdoma mirties bausmė. Paskutinį kartą užsikirto švirkštas.

"Iki gyvos galvos" reiškia "kol tas žmogus gyvens". Cainas žvelgia į kapus. "Iki paskutinės akimirkos kiekvienas tikisi iš čia išeiti. Tačiau devyni iš dešimties žmonių miršta "Angoloje." Artimieji seniai jų nebelanko. Tad prie karsto stovi jų antrojo gyvenimo žmonės - žmonės iš "Angolos".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"