TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

"Anties" bosas skamba ir Afganistane

2012 07 28 12:32
Iš tolimojo Afganistano G.Simniškis atsivežė tradicinį Čagčarano galvos apdangalą "pakul". /Romo Jurgaičio nuotrauka 

Lietuvos misijoje Afganistano Goro provincijoje jau antrą vasarą dirba Gediminas Simniškis. Statybos inžinierius-konstruktorius ne tik konsultuoja ir prižiūri vietinių statybos darbus. Jis praskaidrina lietuvių laisvalaikį - legendinės grupės "Antis" bosistas Čagčarane esančioje mūsų šalies misijoje subūrė muzikos grupę.

Vos prieš savaitę iš Afganistano į Lietuvą atostogų grįžęs Gediminas ketvirtadienį vykusį "Anties" kolegų koncertą šį kartą stebėjo iš žiūrovo kėdės. "Būtų labai malonu vėl sugroti su "antinais", bet kadangi darbas Afganistane tęsis iki vėlyvo rudens, grupėje mane pavaduoja puikus gitaristas, daug metų "Antyje" grojęs bosu - Gintautas Rakauskas. Nemanau, kad tikslinga brautis į naujai sustyguotą kolektyvą, tik sukelčiau sumaišties. Todėl šį kartą esu klausytojas. Man irgi nauja patirtis, įdomu pažvelgti į grupę, o savotiškai ir į save iš šalies", - su šypsena LŽ patikino G.Simniškis.

Čagčarano kalvose išsidėsčiusi guvenvietė. /Asmeninio albumo nuotraukos  

Prašė atsivežti gitarą

Afganistane G.Simniškis dalyvauja inžinerinių paslaugų teikimo Goro provincijoje projekte. Jis finansuojamas iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų. Viena prižiūrimų projektų dalis yra finansuojama tiesiogiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kita dalis projektų vystoma prisidedant tarptautiniams donorams - amerikiečiams, japonams ir kitų šalių atstovams. "Tai man didelis profesinis iššūkis. Kitokios darbo sąlygos, požiūris į gyvenimą, statybos metodai, naudojamos medžiagos. Tačiau pasiilgstu tikrų koncertų, tad labai gera sugrįžti iš misijos", - pasakojo atostogų parvažiavęs Gediminas. Kaip ir kitiems "Anties" nariams, muzika jam yra iš dalies gyvenimo būdas, bet ne profesija.

Pašnekovas prisiminė: kai laimėjo konkursą dirbti Afganistano lietuvių misijoje ir atvyko į Čagčaraną, ten sutiko keletą muzikuojančių Lietuvos karių. "Vienas vaikinų turėjo akustinę gitarą, kitas - gerus vokalinius gebėjimus. Dar prieš vykdamas į misiją, muzikos prekių parduotuvėje apsirūpinau įvairiomis visoms progoms tinkančiomis "smulkmenomis" - lūpine armonikėle, muzikiniais kiaušiniais ir kitais "marakasais". Kadangi esu "Anties" bosistas, buvau labai prašomas, kad atsivežčiau ir bosinę gitarą, bet pabijojau ją gabenti tokį tolimą kelią iš Lietuvos. Vien iki Kabulo tenka skristi trimis lėktuvais su persėdimais, o kur dar Čagčaranas?" - prisiminė G.Simniškis.

Tačiau nuvykęs į Afganistaną problemą jis išsprendė - internetinės prekybos portale išsirinko ir užsisakė bosinę gitarą, nedidelį stiprintuvą bei reikiamų laidų. Visa tai be didelių trikdžių jam buvo pristatyta. "Taip tas mūsų ansambliukas misijoje pradėjo didėti. Iš pradžių buvome trys nariai lietuviai (akustinė gitara, bosas ir vokalas). Įkvėptas mūsų pasiekto rezultato, prisidėjo vienas danas, kuris iš stovykloje tarnaujančių ukrainiečių pasiskolino elektrinę gitarą. Vėliau radosi dar keli muzikos aistruoliai - lietuvis kareivis, aršus lūpinės armonikėlės mėgėjas, dar vienas grojantysis akustine gitara ir amerikietė, giedojusi bažnyčios chore. Rezultatas: mūsų "bendas" išsiplėtė iki septynių žmonių", - šypsodamasis dėstė Gediminas.

G.Simniškis su afganistaniečiais statybininkais.  

Himnas - "Stasė"

Kadangi lietuvių misijoje Čagčarane tarnauja ir dirba ne tik tautiečiai, bet ir amerikiečiai, ukrainiečiai, suomiai, čekai, lenkai, grupės repertuarą muzikantai stengiasi paįvairinti pasaulinių grupių "koveriais". "Mūsų pasididžiavimas - "Eagles" kūrinys "Hotel California". Yra dainų ir iš "Anties" repertuaro, kaipgi galima apsieiti be "Zombių"? Tačiau populiariausias mūsų grojamas kūrinys vis dėlto yra "Poliarizuotų stiklų" "Stasė" - tai lyg ir lietuvių misijos vakarėlių himnas", - nusijuokė G.Simniškis.

Gediminas pasakojo, kad po intensyvių darbų ir tarnybos Afganistano lietuviškoje misijoje jos nariai mėgsta smagiai leisti laisvalaikį. "Laikantis tos šalies tradicijų, laisva diena mums yra penktadienis. Taip įprasta musulmoniškose šalyse. Šeštadienį ir sekmadienį dirbame. Todėl ketvirtadienio vakarais savo ramovėje rengiame vakarėlius - pavyzdžiui, yra populiarios "Protų mūšių" viktorinos. Per pertraukas tarp raundų arba viktorinai pasibaigus mes ir koncertuojame. Būna šokių, jei gerai užgrojame", - šyptelėjo Afganistane dirbantis buvęs "antinas".

Norintiems pašokti pagal lietuvio suburtos grupės muzikavimą vyrukams kiek keblu susirasti partnerę - iš misijoje tarnaujančių ir dirbančių 250 žmonių yra tik apie 10 moterų. "Merginos tikrai paklausios", - juokėsi G.Simniškis.

Goro provincijoje riogso sovietinės technikos griuvenos.  

Kontrastų šalis

Dalydamasis savo įspūdžiais apie lietuvio akiai egzotišką kraštą, inžinierius ir muzikantas sakė, kad Afganistanas kelia jam dvejopus jausmus. "Šalis atrodo itin neturtinga - žmonės gyvena be vandens, kanalizacijos, elektros, molinėse lūšnose su viengubo stiklo langais. Tačiau visi afganai nuolat šypsosi, yra patenkinti ir atrodo laimingi. Keistas kontrastas toje šalyje, bet man pasirodė, kad jie yra šviesesni, atviresni ir nuoširdesni žmonės nei mūsiškiai - mes nuolat prislėgti rūpesčių, pavydo, nerimo, kupini įtarumo. Afganai šypsosi kaip mėnuliai", - pasakojo Gediminas.

Pasak jo, nors vietos gyventojai atrodo neturtingi ir gyvenantys skurde, bet kai kuriems dalykams pinigų randa, taigi ir pirmas įspūdis gali būti klaidingas. Pavyzdžiui, Čagčarane vyrui susirengus vesti, tenka pakloti nemažą krūvą pinigų. "Nuotaka ten kainuoja apie 25-30 tūkst. dolerių. Palyginimui - Kabule nuotaką galima gauti už 10-12 tūkst. arba dar pigiau. Taip yra todėl, kad kuo toliau nuo miesto, tuo senesnės tautos tradicijos", - su šypsena musulmonų vestuvinius papročius aiškino G.Simniškis.

Anot jo, vietinės moterys yra labai gražios ir itin tvarkingos, to nepasakysi apie vyrus. Lietuvis pastebėjo, kad mergaitės į mokyklą ateina ryšėdamos akinamo baltumo skareles, labai tvarkingai ir švariai apsirengusios, nors šalyje - didžiulis vandens trūkumas. "Berniūkščiai labiau apsileidę, o ir intelekto jų veiduose mažiau matyti, kad ir kaip apmaudu man, kaip vyrui, būtų tai pripažinti", - juokėsi Gediminas. Dabar Afganistane statoma itin daug mokyklų būtent mergaitėms, nes valdant Talibanui joms mokslas buvo griežtai draudžiamas. Tiesa, reikėtų paminėti, kad iš gausios 5-9 vaikų šeimos į mokslus leidžiami ne visi, o tik patys gabiausi vaikai.

Harirudo upės slėnis: būtų smagu išsimaudyti, bet saugumo instrukcijos to neleidžia.  

Taikosi prie tradicijų

Gyvendami ir dirbdami Afganistane, lietuviai stengiasi prisitaikyti prie krašto papročių, todėl konfliktų ir vietinių gyventojų nepasitenkinimo išvengia. "Man neteko susidurti su jokia agresija, - patikino Gediminas. - Taikomės prie vietinių gyvenimo būdo. Dabar islamo šalyse yra ramadano mėnuo, kai tikri musulmonai nuo saulės patekėjimo iki jos laidos negali nei valgyti, nei gerti. Mūsų stovyklos žmonės taip pat stengiasi viešai negerti vandens, kad nesukeltų vietiniams papildomų sunkumų. Jau ir taip sunku ištverti karštą dieną be gurkšnio, būtų tiesiog negražu erzinti žmogų šalia jo godžiai gurgiant vandenį."

Kai lietuvių misijos dalyviai kviečiasi vietinius pas save ir vaišina juos pietumis, atsižvelgia į jų mitybos įpročius - niekas nepasiūlys musulmonui paskanauti kiaulienos. "Jie priekabiai apžiūri, ką valgys, - šyptelėjo lietuvis. - Tačiau mūsų valgykloje tikrai yra iš ko rinktis - visada galima gauti vištienos, daržovių ar kokį vegetarišką patiekalą." Lietuviai vengia fotografuoti vietines moteris. Pagal islamo tradiciją to daryti negalima negavus moters sutuoktinio sutikimo. Moterys, pamačiusios kitatautį žmogų su fotoaparatu, iš karto slepia veidus, apsisiausdamos skaromis. Tačiau mergaitės mokyklose labai noriai fotografuojasi ir nebijo būti įamžintos. Nors Afganistanas laikomas labai konservatyvių papročių šalimi, pasak G.Simniškio, burkas, slepiančias visą veidą ir kūną, čia dėvi tik nedaugelis moterų. Dauguma apsiriboja skaromis, dengiančiomis plaukus, ir ilgarankoviais drabužiais.

"Antinas" prie rekonstruojamo 17 km Goro kanalo ištakų.  

Gauna didžkukulių

Labiausiai Afganistane Gediminas sakė pasigendantis vandens. Ne geriamojo - buteliukai su vandeniu visada yra ranka pasiekiami. "Trūksta upės ar ežero, kartais labai norisi pasinerti į vėsų vandenį. Tiesą sakant, pro Čagčaraną teka Harirudo upė, ji gana didelė, bet toks jau yra mūsų gyvenimo režimas, kad negalime kada sugalvoję eiti pasimaudyti ar paiškylauti. Išvykos už stovyklos ribų galimos tik apsivilkus neperšaunamą liemenę, užsidėjus šalmą ir lydint ginkluotai apsaugai su parengtais ginklais. Taigi tenkinamės dušu, bet Lietuvoje tikrai pirmiausia nersiu į kokį ežerą, taip pasiilgau vandens", - sakė atostogų grįžęs vyras.

Tėvynės ilgesį tolimoje šalyje lietuvių misijos dalyviams padeda malšinti virtuvės darbuotojai. "Metus stovyklos virtuvės šefu dirbo lietuvis. Jis gana dažnai mus palepindavo didžkukuliais, bulviniais ir žemaičių blynais, kugeliu. Virtuvės personalas išmoko kepti juodą ruginę lietuvišką duoną. Gauname ir šaltibarščių. Ši sriuba užsieniečiams misijos dalyviams atrodo itin egzotiška", - su šypsena pasakojo G.Simniškis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"