TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Apie Indiją (III)

2012 03 10 6:06

Pasakojimas apie Indiją niekada nebus išsamus, o ir labai vienpusiškas, jeigu nepaminėsime žemiausios kastos - neliečiamųjų.

Oficialiai kastos Indijoje panaikintos dar 1950 metų Konstitucijoje, kuri skelbia, kad niekas neturi teisės diskriminuoti Indijos piliečio. Bet iš tiesų kastos tebegyvuoja.

Visi esame girdėję apie neliečiamuosius, dabar jie vadinami dalitais. Bet ir tai nėra vientisa kasta. Neliečiamieji dar skirstomi į grupes. Patį žemiausią laiptelį užima domai, artimi čigonų giminės. Jų Indijoje turėtų būti apie 2,5 mln. - tikslus skaičius nežinomas, nes dažnai šie žmonės slepia savo kilmę. Be Indijos, jų yra ir Artimuosiuose Rytuose. Domai gyvena iš gatvių spektaklių, smulkių apgavysčių, o šventos Gango upės pakrantėse degina lavonus, nes induistų kapinių nėra. Induistų tikybos požiūriu, dvasia tik tada išsilaisvina ir patiria palaimą, kai sudeginamas kūnas.

Tačiau deginimas laikomas nešvariu darbu, todėl dažniausiai mirusiuosius degina domai. Kai šventikas atgieda maldas, mirusiojo giminės vyresnysis, visada švariai nusiskutęs, tik padega laužą, tada baltais gedulo drabužiais vilkintys šeimos nariai dar parauda stovėdami aplink jį. Prie laužo šeimininkauja domų genties dalitas. Vienas iš jų - Santoshas Kumara Mallickas. Jo akys ašaroja nuo aitrių dūmų, prakaituotas veidas aplipęs suodžiais. Dirba jis profesionaliai.

Atsargiai vis pastumia apanglėjusius palaikus į laužo centrą, kad geriau degtų, įmeta dar kelias sandalo medžio pliauskas, užpila puskibirį lydyto sviesto ghi. Visą upės slėnį užtvindo šleikščiai saldūs dūmai. Tai rodo, kad mirusysis buvo pasiturintis - juk jo šeima gali deginti labai brangią Indijoje medieną. Ne tokios turtingos šeimos naudojasi elektrinių krosnių - krematoriumų - paslaugomis. Miestuose prie Gango upės jie stovi vienas prie kito.

"Praėjus dviem valandoms, prasideda sunkiausia ir subtiliausia deginimo dalis. Jeigu Kumara Mallickas padarys ką nors ne taip, mirusiojo šeima jam niekada nedovanos, - žurnale "Asia Times" rašo Bryanas Pearsonas. - Dviem ilgais žarstekliais Kumara grabalioja ir ieško nesudegusių kūno dalių - suranda kaukolę, krūtinės ląstą, pusę dubens ir viską sustumia į krūvą, pristumia žarijų, dar prideda malkų. Gedinčiųjų būryje pasigirsta patenkinti balsai."

Kai laužas išblės, pelenai bus susemti ir suberti į Gangą. Tačiau neretai upe plaukia vos apanglėję palaikai. Gango žiotyse, Bengalijos įlankoje, jų laukia rykliai ir krokodilai.

K.Mallickui - 23 metai. Jis degina lavonus nuo 15-os. Iš pradžių vaikinui ne visada pavykdavo, palaikai nuslysdavo ant betonuotos žemės ir, gedinčiųjų siaubui, subyrėdavo. Dabar, kai įgudo, didžiausias Kumaros rūpestis ne tik palaikyti tvarką ant laužo, bet jo paties sveikata. K.Mallickas sunkiai kvėpuoja, spjaudo ir atsikosti juodai, prastai dirba jo širdis. Vaikinas išgeria kaip visi domai. Tik dvi indų kategorijos tai daro - domai ir krikščionys.

K.Mallickas už vienų palaikų sudeginimą gauna 30 rupijų - maždaug pusantro lito. Tai mažai net ir Indijoje. Laikinai jis gyvena palapinėje, kurią pasistatė netoliese ant daugiabučio namo stogo. Gyventojai leido, nes vaikinas neseniai vedė ir prieš porą savaičių jam gimė sūnus Rissi. Jis viliasi, kad vėliau kur nors priemiestyje pavyks susiręsti lūšną. Geresnio gyvenimo K.Mallickas nesitiki, nes mokytis jam neteko. Tačiau jis mano, kad sūnus Rissi gyvens geriau. "Noriu, kad Rissi eitų į mokyklą, mokytųsi universitete, taptų inžinieriumi arba daktaru", - sako palaikų degintojas.

Tačiau mažai tikėtina, kad tai pavyks. Šeima neturi pinigų ir niekada jų neuždirbs. O ir tradicijai tenka ne paskutinis vaidmuo - ši domų šeima iš kartos į kartą darė tą patį, degino palaikus. Induistų tikėjimas reikalauja, kad žmogus nesipriešintų savo likimui, savo karmai. Už tai po mirties jam bus atlyginta - jis pereis į kitą lygmenį arba įsikūnys į taurų gyvūną ar aukštesnės kastos žmogų. Tai viena priežasčių, kodėl Indijoje niekada nebuvo rimtų revoliucijų.

Nematoma, bet neperžengiama siena atskiria vienos kastos žmones nuo kitos. Labiausiai nuskriausti dalitai. Net kultūringas, liberalus indas pasakys: "Taip, jie daro reikalingą, garbingą darbą. Jeigu man reikėtų, nesugebėčiau. Bet aš negaliu jam paduoti rankos."

Neskubėkite kaltinti indų veidmainyste. O jūs pats - ar priimtumėte į darbą čigoną? Ar paduotumėte ranką benamiui? Ar tikrai spontaniškai prispaustumėte prie krūtinės nesveiką našlaitį? Indijoje tai darė Motina Teresė. Jos darbus tęsia sekėjai. Tačiau juk ne visi esame motinos teresės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"