TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Apie šeimą - nepaminant demokratijos principo

2012 04 17 7:41

Visi norėtume, kad Lietuvoje būtų ne trys, o keliolika milijonų gyventojų, tačiau, kaip pabrėžė Vilniaus universiteto (VU) profesorė Dalia Leinartė, bet kurios valstybės radikali šeimos politika rodo, kad tokiu būdu šių gražių tikslų nepasiekiama.

Bet koks žmogaus asmeninio gyvenimo reguliavimas arba noras jį kreipti tam tikra kryptimi yra, pasak istorikės, socialinis eksperimentas. O jis, žinant šeimos istoriją nuo XIX amžiaus pabaigos, negali likti be padarinių.

Kas svarbu valstybei

"Visuomenėje pastaruoju metu dažnai kalbama apie mūsų valstybės šeimos ideologiją ir politiką. Ypač nuo 2008 metų, kai Seimas priėmė Lietuvos šeimos koncepciją. Iš tikrųjų, kai valstybė mėgina apibrėžti, koks turėtų būti tavo sutuoktinis ar šeima arba kas apskritai vadinama šeima, ar, sakykim, dvi tetos, auginančios giminaičių paliktus vaikus, ar būtinai, kaip dabar mėginama apibrėžti Šeimos koncepcijoje, turi būti vyras, moteris ir du vaikai, visa tai apibūdinama dviem terminais: šeimos ideologija arba šeimos politika, vykdoma iš esmės valstybės," - kalbėjo VU Lyčių studijų centro vadovė prof. D.Leinartė.

Šeimos ideologija ar politika nėra labai senas reiškinys. Pasak istorikės, ji pradėjo formuotis nuo XIX amžiaus vidurio ir tuo metu gyvavo du jos tipai. Vadinamoji pronatalistinė šeimos politika buvo labiau susijusi su rūpesčiu, kaip padidinti tam tikros visuomenės žmonių skaičių. Domėtasi tiesiog reprodukcine šeimos problema - skatinti gimstamumą. Vakarų Europoje XIX amžiaus viduryje šiuo požiūriu ypač išsiskyrė žemes suvienijusi Vokietija. Rytų Europoje labiau Rusijos link XIX amžiaus antroje pusėje pradėjo formuotis vadinamoji antireprodukcinė šeimos politika. Būtent ji buvo artima prasidedančiam tautiniam atgimimui Lietuvoje ir ją iš esmės plėtojo mūsų tautinio atgimimo veikėjai. Ypač radikaliai antireprodukcinė šeimos politika skleidėsi po 1917 metų spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje. Ne tiek domėtasi gimstamumo skatinimu, kiek pačios šeimos narių kokybe. Tiesiog siekta sukurti tam tikrą šeimą ir joje ugdyti tam tikrus žmones savo valstybei, todėl buvo pasirenkama ir atitinkama strategija bei taktika.

Iki dramatiškų padarinių

Tiek pronatalistinės, tiek antireprodukcinės krypties šeimos politika ypač sustiprėjo po Pirmojo pasaulinio karo. Patirtos didžiulės žmonių netektys, todėl beveik visos Vakarų valstybės stengėsi sustiprinti savo visuomenes skatindamos gimstamumą. Antireprodukcinės šeimos politikos laikėsi jau reta kuri. Pirmiausia galima paminėti nacistinę Vokietiją, kurioje 1933 metais atėjus Hitleriui į valdžią nebebuvo toks svarbus gimstamumo skatinimas. Labiau propaguota "grynų arijų" šeima.

"Radikaliausias atvejis, - pabrėžė tyrinėtoja, - "Lebensborn" programa, kai atrinkti SS vyrai, atitinkantys geriausią, nacistų supratimu, Vokietijos genetinį fondą, apvaisindavo rinktines vokietes. Užmiesčio vilose įrengtuose "Lebensborn" programos namuose pagimdyti vaikai būdavo paimami iš motinų ir auginami lojalūs nacistinei Vokietijai."

Ne tokios radikalios programos buvo vykdomos ir Prancūzijoje. Pavyzdžiui, rašytojas bei redaktorius Antoine'as Redier, įsitikinęs, kad po Pirmojo pasaulinio karo nusilpusią Prancūziją gali atgaivinti tik stipri šeima, 1916 metais inicijavo "Naujojo patriarchalizmo" judėjimą. Jis siūlė skatinti gimstamumą suteikiant daugiavaikių šeimų tėvams daugiau balsų per rinkimus, o vyrai, neturintys penkių vaikų, negalėjo tapti Valstybės tarybos nariais. A.Redier taip pat tvirtino, kad tik vyrai yra atsakingi už šeimos auklėjimą, nes moterys nebūtų pajėgios išugdyti stiprių visuomenės narių, pasiryžusių ir pasirengusių bet kada ginti tėvynę.

Italijoje gimstamumas buvo skatinamas panašiai - įvairiomis reprodukcinėmis programomis. Taip pat priimta daugybė nutarimų, kaip apriboti netekėjusių ar vaikų negalinčių susilaukti moterų teises. Spaudoje bevaikės moterys būdavo vaizduojamos psichologiškai ir fiziškai nevisavertės bei egoistės, tik švaistančios vyrų uždirbtus pinigus.

"Visos tos programos, aišku, turėjo padarinių, tačiau žinome, kad skaudžiausi jie buvo nacistinėje Vokietijoje, - sakė istorikė. - Ten nuo "Lebensborn" programos po truputį pereita prie žmonių grupių, kurios neatitiko "arijiško" tipo, naikinimo. 1933 metais buvo priimtas sterilizacijos įstatymas. Pirmiausia sterilizuoti romų tautybės asmenys ir homoseksualai. Vėliau žmonės buvo uždaromi į koncentracijos stovyklas ir jau ne sterilizuojami, o žudomi."

Tarp šių dienų radikalių pavyzdžių mokslininkė minėjo Švedijoje nuo 1935 iki 1975 metų vykdytą socialiai netinkamų asmenų prievartinį sterilizavimą, genetiniais tikslais taip pat įvertinant akių ir plaukų spalvą ar net matuojant nuotolį tarp akių. Šioje Skandinavijos valstybėje, oficialiais duomenimis, buvo atlikta 63 tūkst. prievartinių operacijų. Tuo pat metu ir tais pačiais tikslais Norvegija sterilizavo 40 tūkst., Danija - 6 tūkst. gyventojų. Net JAV, tokiame demokratijos lopšyje, 1907-1960 metais buvo sterilizuota 60 tūkst. vyrų ir moterų.  

"Geidauju lietuvaitės"

Lietuvoje antireprodukcinę šeimos politiką XIX amžiaus pabaigoje pradėjo formuoti tautinio atgimimo veikėjai drauge su pirmaisiais lietuviškais laikraščiais "Aušra" ir "Varpu". Kai po baudžiavos panaikinimo išsilavinę valstiečių sūnūs, ypač kilę iš turtingesnių Suvalkijos ūkių, pagal valstybines programas išsiųsti į Rusijos universitetus ir baigę juos daugelis grįžo į Lietuvą, atsitiko taip, kaip rašė nežinomas lietuvis "Aušroje" išspausdintame pirmame anoniminiame vedybiniame skelbime: "Geidauju sau už pačią jaunos lietuvaitės" ir ta "pageistinoji žmogystė" turėtų žinoti, kas yra tėvynė, kalbėti lietuviškai ir būti tokia išsilavinusi, kad suprastų tautinius ir patriotinius vyro užmojus. Deja, tokių lietuvaičių neatsirado. Istorinės aplinkybės nuo pat spaudos draudimo susiklostė tokios, kad jei lietuvių ūkininkų ar valstiečių šeima nutardavo leisti vieną vaiką į rusišką pradžios mokyklą, jis tikrai, kaip pabrėžė istorikė, nebuvo duktė. Tikrai ne merginos mokėsi ir gimnazijoje ar važiavo studijuoti į aukštąsias mokyklas. Likusios kaimuose jos labai dažnai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, o, pasak Vinco Kudirkos, jau pripratusio prie miestietiškos kultūros ir pasisvečiavusio vasaromis Lietuvos bajorų dvareliuose, - nei valgyti gaminti.

"Tautinio atgimimo veikėjų laukė didelis egzistencinis konfliktas, - pasakojo prof. D.Leinartė. - Jie grįžo kurti tautinės Lietuvos ir buvo įsitikinę, kad kuriant lietuvišką ekonomiką ir pramonę, pirmiausia reikia sukurti lietuvišką šeimą, bet, kaip patys sakė, - su kuo?!"

Atsirado skirtingų šeimos projektų. Vieno šalininkai, kuriems priklausė ir socialdemokratas Stasys Matulaitis, teigė, kad lietuvis patriotas neturi daryti jokių nuolaidų ir jokiu būdu negali tuoktis su mergina, kuri, tarkim, gyvena Lietuvoje, čia yra gimusi ir galbūt jaučiasi lietuvė, tačiau nekalba lietuviškai, yra išauklėta lenkiška dvasia. S.Matulaitis tai laikė tėvynės išdavyste ir jam buvo nepaprastai skaudu, kai vienas artimiausių draugų, būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius supažindino su gražuole savo sužadėtine Joana Pavalkyte, o ši prabilo lenkiškai. K.Grinius vedė Joaną ir labai mylėjo, tačiau ir jam žmona pažadėjo auklėti būsimus vaikus lietuviška dvasia, suprasti bei remti vyro patriotinius idealus. Vis dėlto S.Matulaitis niekada su tuo nesusitaikė ir pats pasirinko, nes nebuvo kitos išeities, paprastą lietuvę moterį. Caro "ochrankos" pagautas už lietuvišką veiklą ir vadinamuoju etapu siunčiamas į Sibirą gerokai per trisdešimt vyras vedė jaunutę, neišsilavinusią merginą, tikėdamasis, kaip rašė atsiminimuose, ją išlavinti: "Tam reikalui aš ėmiausi kasdien prieš einant miegoti skaityti jai ką nors iš mokslo srities, bet rezultatai pasirodė visiškai ne tokie, kokių aš laukiau. Praėjus kelioms skaitymo minutėms, aš išgirsdavau garsų knarkimą mano klausytojos." Tos nuoskaudos S.Matulaitis nepamiršo ir po penkiasdešimties metų, kai jau senatvėje atsiskyręs nuo žmonos gyveno namelyje sostinės Žvėryno rajone. Vedybas su neišsilavinusia moterimi viename laiške jis vadino didžiausia ir nedovanotina gyvenimo klaida.

Susižadėję su Lietuva

Pasak istorikės, buvo ir toks projektas, kurį pasirinko tautinio atgimimo veikėjai, pritariantys mūsų patriarchui Vincui Kudirkai. Neradę tinkamai išsilavinusios, lietuviškai kalbančios merginos ir nenorėdami eiti į jokius kompromisus kaip K.Grinius, jie sąmoningai apsisprendė likti patriotais ir vienišais kovotojais už Lietuvos kūrimą. V.Kudirka yra pasakęs: "Susižiedavau su Lietuva ir nuo šiol niekada savo sužieduotinės neapleidžiu."

Visuomenės spaudimas, kaip pabrėžė prof. D.Leinartė, buvo milžiniškas. Tautinės lietuvių šeimos politika vienaip ar kitaip paveikė beveik visus to meto tautinio atgimimo veikėjus, o kai kurių asmeninį gyvenimą pavertė kone tragedija. Tarkim, būsimas nepriklausomos Lietuvos kultūros ministras Kazimieras Jokantas nuoširdžiai palaikė S.Matulaičio požiūrį ir ieškojo lietuviškai kalbančios merginos, tačiau įsimylėjo turtingą dvarininkaitę lenkę. Jos atsineštas apie 20 tūkst. rublių kraitis būtų labai padėjęs K.Jokanto tėvams, dėl sūnaus studijų įklimpusiems į skolas. Skausmingai svarstęs, jis laiške draugams parašė, kad asmeninio gyvenimo sprendimai neturėtų būti painiojami su patriotiniais tautiniais reikalais, tačiau ir apsisprendęs nepaprašė panelės Jadvygos rankos.

"Vidinė kova mane tiesiog vargino be pasigailėjimo. Po to prasideda ilga ir liūdna istorija, - rašė atsiminimuose K.Jokantas. - Ji sutiko pagaliau išmokti prieš vestuves lietuviškai ir paskui vesti šeimyną lietuvių dvasioje, bet man vis baisu ir baisu. O čia tie pašaliečiai tiesiog nepaleido mažiausios progos, kad nepapeikus stačiai ar nestačiai mano žingsnio. Pagaliau aš nusprendžiau, kad nieko iš to nebus, ir santykius šį rudenį galutinai suardžiau. Man gėda, man nesmagu."

Nukentėjo ir K.Jokanto seserys. Tėvai nebeturėjo pinigų "pasogoms" ir jos nebegalėjo ištekėti už asmens iš to socialinio sluoksnio, kuriam pačios priklausė.

Iki isterijos

Tyrinėtoja prisiminė ir kiek kitokią dilemą, iškilusią tautinio atgimimo veikėjui Petrui Avižoniui. Gydytojo, vėliau ir mokslininko sesuo buvo viena pirmųjų merginų, išsiųstų įgyti amato į Rostovo sodininkystės mokyklą. Nuolat skaitydamas lietuviškoje spaudoje ar girdėdamas per būrelių susitikimus apie nepatriotiškus santuokų atvejus, P.Avižonis skubiai parašė seseriai laišką, kad ji nebaigtų mokslų ir tik neištekėtų "už kokio lenko ar baltgudžio".

Šiaulių advokatas Zigmas Toliušis atsiminimuose aprašė Jurbarke įvykusį konfliktą, kai į lietuvybę puoselėjančios Bilminų šeimos saloną studentas Byla, tuo metu taip pat gyvenęs Jurbarke, kartą atsivedė žydaitę. Namų šeimininkė liepė Bylai išeiti ir išsivesti merginą, o kitų svečių paprašė juos tiesiog boikotuoti.

"Ta isterija atsiskleidė ir XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios pradedančioje bręsti lietuviškoje literatūroje, - atkreipė dėmesį prof. D.Leinartė. - Pavyzdžiui, Liudvikos Didžiulienės apsakymo "Dėl tėvynės" herojus lietuvis Ulijonas, Maskvos universiteto diplomantas, veda rusę ir prasideda tiesiog fatališki, nesustabdomi, tragiški įvykiai. Apie santuoką sužinojęs Ulijono draugas Benediktas staiga miršta. Kai tėvas vis dėlto nusprendžia aplankyti sūnų Maskvoje ir susipažįsta su marčia ruse, rytą Ulijonas randa jį pasikorusį."

Tyrinėtoja minėjo ir iš tikrųjų įvykusią šeimos santykių tragediją. Poetas Andrius Višteliauskas buvo vedęs lenkę dar iki tautinio atgimimo veikėjų formuojamos šeimos politikos, tačiau prasidėjusi diskusija, kokia turėtų būti lietuvio žmona, jį nepaprastai paveikė. A.Višteliauską ėmė kankinti abejonės: ar lenkė žmona yra "ypatingai lenkiška" ar nuosaikesnė, ar lenkina jų vaikus ar leidžia jiems būti lietuviais? Savo širdgėlą poetas išliejo laiške: "Mano pati kaip smakas norėtų vaikus savo lenkiškuose nasruose praryti. Aš uždraudžiau poterius lenkiškai mokinti, o liepiau lietuviškai, tai ta sparva beveik ko neišputo iš pasiutimo."

Laimingai, bet tragiškai

Galbūt vienintelis, pasak prof. D.Leinartės, laimingas atvejis būtų Jono Šliūpo, gavusio į žmonas vieną gražiausių to meto moterų, iš lietuvių bajorų šeimos kilusią ir labai išsilavinusią poetę Eglę Malinauskaitę. Jiedu netrukus išvyko į JAV, nes ten J.Šliūpas norėjo skleisti lietuvybę ir leisti laikraštį "Lietuvos balsas". Vis dėlto jų atvejis geriausiai ir atskleidžia, kaip tragiškai baigėsi daugelio tautinio atgimimo veikėjų šeiminis gyvenimas, kad ir kaip stengėsi jį modeliuoti, kad ir kokiam šeimos politikos projektui priklausė. Daugelio tautinio atgimimo veikėjų vaikai, nors į juos buvo dedamos didžiulės viltys, netapo Lietuvos patriotais arba bent nekalbėjo lietuviškai. Pavyzdžiui, yra išlikęs J.Šliūpo dukters Hipatijos laiškas motinai, parašytas perpus lietuviškai ir angliškai, o jo pradžioje kreipiasi: "Dear Mother" ("Brangi motina").

S.Matulaičio, paaukojusio beveik visą gyvenimą lietuviškai šeimai išugdyti, duktė ištekėjo už ukrainiečio, o kai reikėjo dėl kažkokių reikalų grįžti į Lietuvą, laiške priekaištavo tėvui, kad turi palikti "mylimą Ukrainą". Kita duktė dirbo Rusijos ambasadoje.

Prof. D.Leinartė minėjo ir 2003 metais viename lietuviškame žurnale perskaitytą jau kažkelintos kartos lietuvių išeivių Amerikoje palikuonio pasakojimą. Jo motina taip pat gimė lietuvio patrioto šeimoje. Tėvas reikalavo vaikų kalbėti tik lietuviškai ir laikytis tik lietuviškų papročių, tačiau duktė iš principo pasipriešino - ištekėjo už lenko ir vestuves iškėlė lenkiškais papročiais, lenkų kalba. Dabar lietuviškai nekalba ir jos sūnus.

O kur 2V?

"XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios tautinės lietuvių šeimos kūrimo jokiu būdu negali vadinti reprodukciją skatinančia šeimos politika. Ji buvo nukreipta į nacionalines vertybes. Lietuviai neturėjo tokio tautos simbolio kaip prancūzų Marianne, išreiškianti, tyrėjų nuomone, vaisingumą ir reprodukciją, ar vokiečių Germanija - tautos motina, - pasakojo istorikė. - Galėtume remtis V.Kudirkos žodžiais: "Susižiedavau su Lietuva ir nuo šiol niekada savo sužieduotinės neapleidžiu." V.Kudirka mums simbolizuoja visą tautinį atgimimą ir jo žodžiai reiškė labai daug. Jeigu V.Kudirka sakė, kad susižieduoja su Lietuva, tai jis nesusižieduoja su motina, pasiruošusia gimdyti. Jis susižieduoja su jauna mergina. Ir tautinio atgimimo veikėjų propaguojama politika buvo ne reprodukcinė, o antireprodukcinė. Lietuva tuo metu labiau simbolizavo jauną merginą, moterį, kuri galėtų būti vyro draugė ir bendražygė, suvokianti visas jo aspiracijas. Šis aspektas iš tikrųjų nepaprastai gražus ir labai retas to meto ir vėlesnėje Europoje. Jei savo gimtinę prilyginame jaunai merginai, ją puoselėja jauni patriotai, gina jauni vyrai, o jų programa siekia bendradarbiauti - tai yra partnerystė. Kai vokiečiai arba prancūzai įsivaizduoja save jaunais stipriais kariais, pasirengusiais ginti tėvynę, jiems, taip pat ispanams ar italams, tėvynė yra motina, nuolat gimdanti vaikus, ir šiuo atveju partnerystės, kalbant simbolių kalba, yra tikrai nedaug."

Per pastarąjį šimtmetį nuo šio demokratiško, gražaus ir partneriško simbolio labai nutolome. Dabar mūsų šeimos politika radikaliai pasikeitė. Dar iki Šeimos koncepcijos patvirtinimo Seime politikai jau skleidė, pasak tyrinėtojos, gana radikalias reprodukcines iniciatyvas. Jos išdėstytos 2004 metais, tačiau primena po Pirmojo pasaulinio karo Vakarų Europoje buvusią pronatalistinę šeimos politiką: "Kiekvienas doras jaunas lietuvis turi suprasti, kad patriotizmas yra ne tik už krepšininkus sirgti, bet ir 2V (t. y. dviejų vaikų) programą įgyvendinti. Kiekvieną lietuvį turėtų graužti sąžinė, jeigu jis perka benziną "Lukoil" degalinėje ir jeigu jis dar neaugina dviejų vaikų. Ir tie vaikai turi augti sveikoje, stiprioje, tradicinėje lietuviškoje šeimoje, nes, kaip rodo įvairūs tyrimai, kuo mažiau tokių šeimų, tuo mažiau ir vaikų. Vyriausybė turės paskelbti, kad projektas 2V yra pats svarbiausias. Taip sudėliojus Vyriausybės veiklos prioritetus, dalis darbo jau būtų padaryta."

Tokia šeimos politika, kad ir geriausių, gražiausių tikslų turinčios socialinės programos, vis tiek kišasi, kaip pabrėžė mokslininkė, į vedybinį gyvenimą. Demokratinėje valstybėje privatus ir viešas gyvenimas yra visiškai atskirti. Šis principas niekada neturėtų būtų apeinamas ar paminamas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"