TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Ar tikrai Kleopatra palaidota Abusire?

2009 04 04 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Tai būtų didžiausias po Tutanchamono kapo archeologų atradimas Egipte.

Archeologas Zahis Hawassas, Senovės Egipto aukščiausiosios tarybos direktorius, paskelbė, kad Ptolomėjų šventykloje Abusire (Taposiris Magna), už 45 kilometrų į Vakarus nuo Aleksandrijos, gali būti karalienės Kleopatros ir romėnų karvedžio Marko Antonijaus kapas. Jis mano, kad tai liudija monetų su Egipto karalienės atvaizdu lobis, rastas daugiau kaip 120 metrų tunelyje po statiniu. Taip pat rasta Kleopatros statulų ir Marko Antonijaus akmeninis biustas.

Z.Hawasso vadovaujamas tyrinėtojų kolektyvas tą vietą aptiko 2006 metais, bet darbus nutraukė dėl aukšto gruntinio vandens lygio. Dabar Z.Hawassas radaru ieško po šventykla paslėptų laidojimo patalpų. Tačiau ne visi egiptologai įsitikinę, kad Z.Hawassas rado Kleopatros kapą. Vis dėlto jei Egipto valdovės kapas bus atidarytas, galbūt pavyks atskleisti dvi didžiausias karalienės paslaptis: atkurti jos išvaizdą ir nustatyti mirties priežastį.

Mitas apie gražiąją karalienę.

Senuosiuose tekstuose neaptinkama informacijos apie Kleopatros grožį. Plutarcho veikalai, pagrindinis žinių apie Kleopatrą šaltinis, teigia, kad ji buvusi žavinga, tobulai įvaldžiusi pokalbių meną ir apdovanota užburiamu balsu. Kleopatra taip pat garsėjusi protu ir humoro jausmu. Plinijus Vyresnysis rašė apie jos lažybas su Antonijum, kad ji sugebės iškelti puotą už tais laikais milžinišką 10 mln. sestercijų (sidabrinė moneta) sumą. Kleopatra pavaišino karvedį kuklia vakariene, kurios paskutinis patiekalas buvo tik vyno acto taurė. Apstulbusio Antonijaus akivaizdoje karalienė išėmė iš vėrinio neįkainojamą perlą, ištirpdė jį acte ir šį gėrimą išgėrė.

Išlikę biustai, be abejonės idealizuoti, vaizduoja karalienę gana neišvaizdžią. 2007 metais sensacija tapo Anglijoje, Niukasle, rastas sidabrinis denaras su Kleopatros ir Antonijaus atvaizdais. Moneta, datuojama 32 metais prieš mūsų erą, buvo nukalta Marko Antonijaus pinigų kalykloje Armėnijoje. Tyrinėtojai mano, kad valdovų portretai buvo vaizduojami realistiškai, norint išvengti pinigų padirbinėjimo. Kleopatros išvaizda neatitiko nūdienos grožio kanonų: didelė nosis, plonos lūpos ir siauras atsikišęs smakras nė iš tolo neprimena Elizabeth Taylor iš filmo "Kleopatra". Šiandien Kleopatrą matome visų pirma romėnų akimis: propaganda, ypač Oktaviano Augusto laikais, vaizdavo Egipto karalienę kaip pavojingą pasileidėlę, kuri siekė valdžios naudodamasi seksu, magija ir klasta. Plutarcho veikalas šiek tiek švelnesnis karalienei, vaizdavęs ją kaip romantiškos meilės Markui Antonijui auką.

Kleopatra, paskutinė Egipto faraonė, buvo išmintinga ir nepaprastai populiari valdovė. Nors visa Ptolomėjų dinastija, kilusi iš Aleksandro Didžiojo draugo makedoniečio, kalbėjo graikiškai, Kleopatra pirmoji išmoko egiptiečių kalbą. Ji sąmoningai rėmėsi senovės egiptiečių tikėjimais, pasirinkdama deivę Izidę savo globėja. Prekiaudama su arabais ir indais ji siekė sustiprinti Egipto nepriklausomybę. Santykiai su Cezariu bei Antonijumi galėjo būti ir romantiški, tačiau iš tikrųjų Kleopatra troško tik vieno: apsaugoti Egiptą nuo Romos.

Mitas apie savižudišką mirtį

Plutarcho pateikiama oficiali įvykių versija nepaprastai romantiška. Po pralaimėjimo prie Akcijaus Kleopatra nusižudė: Oktaviano uždaryta namuose ji įsakė figų krepšyje atnešti gyvatę, kurios įkandimas nužudė karalienę ir dvi jos tarnaites - Eiras ir Charmion. Istorikai spėja, kad Kleopatra pati pasirinko tokią mirtį. Anot Plutarcho, Kleopatra eksperimentavo su belaisviais, ieškodama idealaus nuodo, kuris aukai sukelia ramaus apkvaitimo būseną, panašią į miegą. Be to, kobra buvo Egipto faraonų valdžios simbolis.

Kriminologė ir psichologė Pat Brown, garsių nebaigtų bylų tyrėja, mano, kad Plutarcho aprašytuose įvykiuose, praslinkus daugiau nei septyniems dešimtmečiams, daug netikslumų. Pasak senovės graikų istoriko, Kleopatra prieš mirtį išsiuntė Oktavianui laišką, kuriame prašė būti palaidota šalia Marko Antonijaus. Oktavianas, pagrįstai bijodamas karalienės savižudybės, iškart pasiuntęs sargybinius, kad jai sutrukdytų. Tačiau kareiviai rado jau nebegyvą Kleopatrą ir merdinčias tarnaites.

Davidas Warellas, tropikų medicinos ir užkrečiamųjų ligų profesorius, abejoja, ar kobros nuodai galėjo suveikti taip greitai. Juose esantys toksinai paraližiuoja kūną palengva. D.Warello ištirtų atvejų aprašymai liudija, kad įkandus gyvatei mirtis ištinka anksčiausiai po dviejų valandų. Jeigu sargybiniai, kaip tvirtina Plutarchas, gavę laišką atskubėjo po kelių minučių, turėjo rasti karalienę dar gyvą, nors jau galbūt paralyžiuotą.

Mitas apie romantišką meilę

Kleopatra, net ir nugalėta Oktaviano, turėjo gyventi bet kokia kaina, kad užaugintų Cezarioną ir padarytų jį Cezario įpėdiniu bei Egipto valdovu. Ji neabejotinai norėjo sužavėti Oktavianą, tikėjosi, kad ir jis jai paklus. Tačiau šis planas negalėjo pavykti, nes Oktavianas buvo vienintelis, kuriam buvo naudinga Kleopatros mirtis. Gyva karalienė galėjo tapti dideliu jo rūpesčiu. Oktavianas galėjo įsakyti ją, pažemintą, vesti Aleksandrijos ir Romos gatvėmis. Galėjo liepti ir ją nužudyti. Tokiu atveju neišvengiamai būtų kilę neramumų, nes karalienė buvo labai populiari, tad Oktavianas galėjo prarasti valdžią Egipte. Tačiau Egiptas buvo Romos aruodas: jo valdovas faktiškai valdė Amžinąjį Miestą. Tad Oktavianas privalėjo atsikratyti karalienės, taip pat ir Cezariono, kuris, kaip vienintelis biologinis Julijaus Cezario sūnus, galėjo siekti valdžios ir Romoje. Ir tikrai po Kleopatros mirties Oktavianas netrukus įsakė nužudyti jos sūnų. Trejeto Kleopatros ir Antonijaus vaikų buvo pasigailėta: juos atvežė į Romą, čia juos globojo Antonijaus žmona Oktavija.

Taigi prieš mirtį Kleopatra buvo Oktaviano rankose. Jis turėjo pakankamą motyvą ir priemonių, tad galėjo nužudyti Kleopatrą ir paskleisti gandus apie jos savižudybę. Gal būtent dėl tos priežasties žuvo dvi tarnaitės, kurios lyg ir neturėjo pagrindo mirti. Pat Brown net daro prielaidą, kad Oktavianas įsakė nužudyti Antonijų. Galbūt Oktavianas parodė Kleopatrai negyvą arba mirštantį Antonijų kaip užuominą, kad nebėra vilties, jog mylimasis ją išvaduos. Drauge buvo nužudytas ir karvedžio tarnas. Jis galbūt žuvo kaip nereikalingas žmogžudystės liudininkas.

PARAŠAI

Tunelyje po Abusiro šventykla rasta monetų su Kleopatros atvaizdu, ją vaizduojančių statulų ir Marko Antonijaus akmeninis biustas. Pasak archeologų, tai gali reikšti, kad būtent ten palaidota garsioji pora.

Kleopatros ir Marko Antonijaus atvaizdai ant 32 metų pr m. e. sidabrinės monetos nė iš tolo neprimena Richardo Burtono ir Elizabeth Taylor iš filmo "Kleopatra". Gal karalienė nebuvo tokia graži, kaip visuotinai manoma?

Oktavianas buvo vienintelis asmuo, kuriam galėjo būti naudinga Kleopatros mirtis (Antonas Rafaelis "Augustas ir Kleopatra").

Blokelis

Kai Julijus Cezaris pirmą kartą pamatė Kleopatrą, ji buvo 21 metų ir kariavo savo pirmąjį lemtingą karą - dėl teisės į faraono karūną. Kleopatra VII Filopator buvo pradėjusi valdyti prieš ketvertą metų, 51 metais pr. m. e., iš pradžių kaip vienas asmuo kartu su broliu ir vyru, 12 metų Ptolomėjumi XIII (giminaičių santuokos Ptolomėjų dinastijoje buvo įprastos). Netrukus paaiškėjo, kad ambicinga karalienė su niekuo neketina dalytis valdžia. Per metus Kleopatra pasiekė, kad monetose ir oficialiuose dokumentuose būtų rodoma ir minima tik ji, nors tai nederėjo su Ptolomėjų dinastijos patriarchaline tradicija. Rūmų elitas reagavo griežtai - karalienė buvo nušalinta nuo sosto ir priversta bėgti iš Egipto.

Karalienei būnant tremtyje Romoje kilo pilietinis karas. 48 metais pr.m.e. Egiptą pasiekė Julijus Cezaris, persekiodamas savo politinį priešininką Pompėjų. Tačiau pastarasis buvo nužudytas, galbūt Ptolomėjui įsakius. Cezaris pasipiktino, nes nepaisydamas politinio antagonizmo gerbė priešininką (jis buvo su juo susigiminiavęs - Pompėjas vedė Cezario dukterį). Tuo ir pasinaudojo Kleopatra. Kaip rašo Plutarchas, karalienė, padedama tarno Apolodoro, kuris suvyniojo ją į kilimą ar nešvarius skalbinius, prasmuko pro Ptolomėjo sargybą ir stojo priešais Cezarį, tokiu poelgiu jį sužavėdama. Po devynių mėnesių Kleopatra pagimdė sūnų, jį pavadino Cezarionu, o Romos diktatorius atsisakė plano prijungti Egiptą prie Romos. Jis grąžino Kleopatrą į sostą, o Ptolomėjas XIII buvo paskandintas Nile. Kleopatra oficialiai valdė kartu su kitu broliu Ptolomėjumi XIV, už kurio ištekėjo, tačiau buvo aišku, kad Egiptą iš tikrųjų valdo pora, t. y. Cezaris ir Kleopatra.

Kai 44 metais pr.m.e. Cezaris buvo nužudytas, Kleopatrai teko antrą kartą kovoti dėl Egipto karūnos. Jai dar kartą pavyko suvilioti vyrą, nuo kurio priklausė tos pasaulio dalies likimas. 42 metais pr.m.e. Markas Antonijus, vienas iš trijų triumvirų, tuomečių Romos valdovų, būdamas Mažojoje Azijoje, išsikvietė Kleopatrą, norėdamas patikrinti jos lojalumą. Priešais Antonijų stojo subrendusi moteris, žinanti savo grožio galią. Sužavėtas triumviras Aleksandrijoje praleido 41-40 metų žiemą, po metų Kleopatra pagimdė dvynukus Aleksandrą Heliosą ir Kleopatrą Seleną.

Kai po ketverių metų Markas Antonijus vėl užsuko į Aleksandriją, jis ten ir pasiliko, nors Romoje turėjo žmoną Oktaviją. Vedęs Kleopatrą pagal egiptiečių papročius su ja susilaukė dar vieno sūnaus Ptolomėjaus Filodelfiso. 34 metais pr.m.e. Markas Antonijus paskelbė dekretą, kuriuo padalijo valdžią Viduržemio jūros baseino rytinėje dalyje. Kleopatra ir Cezarionas buvo karūnuoti Egipto ir Kipro karaliais (Kleopatra gavo Egipto karalių ir karalienių karalienės titulą). Aleksandras Heliosas gavo Armėniją ir Partiją. Ptolomėjas Filodelfisas tapo Sirijos ir Cilicijos karaliumi, o Kleopatrai Selenai atiteko Kirenaika ir Libija. Tačiau svarbiausia tai, kad Cezarionas buvo pripažintas teisėtu Cezario sūnumi ir įpėdiniu. Šis dekretas galutinai nulėmė Marko Antonijaus, kartu ir Kleopatros likimus. Romėnai apkaltino jį išdavus Romos idealus ir pasirinkus rytietišką gyvenimo būdą. 31 metais pr. m. e. jaunasis karvedys Oktavianas, vėliau išgarsėjęs kaip pirmas Romos imperatorius Augustas, jūros mūšyje prie Akcijaus sunaikino Antonijaus ir Kleopatros laivyną. Jis užėmė Egiptą, bet šįkart Kleopatrai nugalėtojo sužavėti nepavyko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"