TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Ar tvirtos šiandien krikščioniškos vertybės?

2011 12 26 8:00

Artėjant šv. Kalėdų šventėms, paklauskime, ar tvirtos šiandien Lietuvoje ir kitur Europoje krikščioniškos vertybės? Išgyvename pakilų laukimo vienos gražiausių metų švenčių jausmą. Ar jo neužgožia prekybos centrų spindesys? Kokį poveikį krikščioniškoms vertybėms Europoje daro susidūrimas su kitomis kultūromis ir religijomis? Ar esame pajėgūs atsispirti tiems iššūkiams Lietuvoje ir kitur Europoje, ypač krizės akivaizdoje?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius monsinjoras Žydrūnas Vabuolas, Lietuvos liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas kunigas Tomas Šernas, Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno kunigas Vitalijus Mockus ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Krikščioniškos vertybės šiandienos pasaulyje

A.Medalinskas. Ar stiprios šiandien Lietuvoje krikščioniškos vertybės?

Ž.Vabuolas. Lietuvoje krikščioniškos vertybės gana stiprios. Žinoma, reikėtų atskirai kalbėti apie visuomenės dalis, bet didžiajai jos daliai šios vertybės tebėra svarbios. Mane labai džiugina, kad krikščioniškos vertybės nėra nustumiamos į asmeninio gyvenimo sritį, kad krikščionys išdrįsta apie savo vertybes kalbėti viešai, siūlyti jomis paremtus įstatymų projektus. Bet šios vertybės ir Europoje, ir Lietuvoje dabar susiduria su pasipriešinimu arba įvairiais iššūkiais, pavyzdžiui, kitomis religijomis arba modernizmu. 

M.Sabutis. Iš pradžių atsakykime, kas yra ta vertybė? Kaip ją apibrėžiame? Kartais kyla pagunda krikščionybę ideologizuoti, padaryti tautos ar regiono ideologine šerdimi. Bet krikščionybė susikūrė kaip mokymas apie prisikėlusį Jėzų ir didžiausia vertybė - pats Kristus. Vertybės kyla iš jo mokymo ir atsako į jo mokymą, pašaukimą. Vertybė - atsiliepti į Dievo kvietimą, atpažinti savo pašaukimą šiame gyvenime.

V.Mockus. Todėl krikščioniškosios vertybės yra bendros visiems krikščionims. Bet kitų religijų bendražmogiškos vertybės yra bendros. Atsirastų, ką pašnekėti ir su musulmonais, ir kitų religijų atstovais apie bendrus iššūkius žmogui. Lietuviškoji kultūra tebėra katalikiška ir čia dar tebėra svarbios krikščioniškos vertybės. 

T.Šernas. Daug žmonių krikščionybę mato kaip savaime suprantamą dalyką. Jie nesuvokia, kad daugelis įstatymų atėjo būtent iš krikščionybės. Vyksta kova dėl žmonių. Mane sukrėtė, kai vienas Italijos universitetas neįsileido popiežiaus. Europoje daugelis universitetų eina ta pačia linkme: jei profesorius pasakys, kad žmogus yra gyvulys, kuriam viskas leista, taip ir bus. Jeigu universitetas ruošia siauros srities specialistus, tokie žmonės gali patikėti, kad žmogus yra gyvulys. Dabar ir Europos Sąjungos (ES) valdžia nusisuka nuo krikščioniškųjų šaknų, o ne vienas humanitaras Lietuvoje ir kitur Europoje tai palaiko, sakydamas, kad Europa turi ir kitokias šaknis. Taip tampama žmonėmis, kurie patys aiškiai nesupranta, ką kuria. Bankų sistemos griuvimas rodo, kad Europa yra suvienyta tik išoriškai. ES man primena pagoniškąją Romą, kuri po truputį ima aižėti. 

A.Medalinskas. Mūsų laukia naujieji viduramžiai, kai protą ir kultūrą pakeitė barbarai?

T.Šernas. Tais amžiais, kurie laikomi tamsiais, buvo daug gražių, šviesių dalykų. Dabar civilizacija nusisuka nuo Dievo, todėl gali būti, kad, saugodami savo vertybes, naujų iššūkių akivaizdoje krikščionys vėl kurs savo alternatyvias salas, iš kurių išaugs nauja Europa. Dabartinė Europa išgyvena lūžį, o jis, be abejonės, atsiliepia ir krikščioniškoms vertybėms. Galbūt krikščionys susivienys, sukurs savo salas ir ims spausti valdžią, kad ši remtųsi vertybėmis. Musulmonai tai jau daro. 

Kitų religijų iššūkiai

A.Medalinskas. Musulmonai spaudžia ne tik valdžią Artimuosiuose Rytuose, tai byloja Arabų pavasaris. Jie vis daugiau reikalavimų kelia ir Europos šalyse, į kurias persikėlė gyventi, atsinešdami kartu savo gyvenimo būdą ir norą laikytis islamiškų įstatymų. Gal šie iššūkiai paskatins prabilti ir apie krikščioniškų vertybių bei kultūros likimą šiandieniame pasaulyje, nors Lietuva lyg dar ir toli nuo šio naujo, kitos religijos iššūkio? 

Ž.Vabuolas. Lietuvoje musulmonai gyvena nuo Vytauto laikų ir gražiai sugyvena. Bet ir į Lietuvą vis daugiau atsikelia kitų kultūrų, kitų vertybių, religijų žmonių arba kitą religiją pasirenka mūsų piliečiai, tada, žinoma, iškyla santykio su šiais žmonėmis ir ta kita kultūra bei religija klausimas. Ir mums visiems reikia mokytis su jais bendrauti. Kitos religijos artimumas gali atrodyti grėsmingas, bet tai gali tapti ir proga apmąstyti visiems mums savo krikščioniškas vertybes ir jas sustiprinti. Mūsų žiniasklaidoje vis dažniau minima tolerancijos ir dialogo stoka. Tačiau dialogo nėra tada, kai nėra aiškaus savasties suvokimo. Būtent tada bijoma kitokio - kitos rasės ar religijos - žmogaus.

A.Medalinskas. Kodėl krikščioniškų vertybių atsparumas šių dienų Europoje taip stipriai mažėja, o jų vietą užima kitos religijos, tarp jų ir islamas? Kalbu ne tik apie didžiulę migracijos bangą, demografinius pokyčius Europoje, bet ir tą galbūt ne vieną stulbinančią tendenciją, jog į islamą pereina ir vis daugiau krikščionių. 

M.Sabutis. Islamas ateina ne į krikščionišką Europą, o Europą, kuri jau kelis šimtus metų, ypač po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, gyvena liberalizmo dvasia. Aišku, ir liberalizmas ne visada turi neigiamą atspalvį. Ekonomikoje jis gali būti labai naudingas. Islamas ateina į sekuliaraus humanizmo aplinką, kurioje atmetamas bet koks vertybinis pamatas, išskyrus tą, kurį nustato valstybės. Tai yra didžiausias sekuliaraus humanizmo paradoksas: kiekvienas turi teisę į nuomonę, į balsą, bet tik viena nuomonė yra demokratiška, teisinga. Ta nuomonė, kuri nustatyta įstatymo. Taip galima greitai nuo liberalizmo pereiti prie totalitarizmo apraiškų. Kiekviena radikali ideologija suranda trukdančius žmones arba bendruomenes: komunizmui trukdė klasės, nacionalistams - kitos tautos. Liberalizmo ideologijai trukdo religija, o krikščionybė - ypač, nes sako, kad gyvenimas be vertybių nėra tai, kam pašaukti žmonės, tautos. Islamo atėjimas į Europą yra ir akstinas užduoti klausimą, ką pasiekėme per pastaruosius kelis šimtus metų. O pasiekėme daug. Pavyzdžiui, taika šiame regione trunka gana ilgai, o tai yra išimtis, turint omenyje Europos istoriją. Vis dėlto visi pastebime ir tam tikrų pabaigos ženklų. 

A.Medalinskas. Matyt, silpniausia grandis krikščioniškoje Europoje yra protestantiškoji Europa. Juk ten vis labiau abejojama Bažnyčios, kaip tikinčiųjų bendruomenės, telkimosi, maldos vietos reikalingumu. Iš bažnyčių daromi ne tik muziejai, bet ir valdžios įstaigos. 

T.Šernas. Protestantiškojoje Europoje reformacija laimėjo, nes ją palaikė karaliai: jie pastebėjo gražias idėjas. Be to, tai reiškė savarankiškumą, atotrūkį nuo Romos. 

A.Medalinskas. Kartu su kylančiu valstybės nacionalinės tapatybės akcentavimu.

T.Šernas. Ir individualaus požiūrio taip pat. Šie pradai Bažnyčią sutapatino su valstybe. Dar neseniai Švedijoje Bažnyčią buvo sunku atskirti nuo valstybės. Kiekviena mada valstybėje atsiliepdavo ir Bažnyčioje. Tai - civilizacinis dalykas: taip patogiau rinkti mokesčius, viskas - tautiška, įprasta. Bet nereikia būti naiviems: visą laiką krikščionys Europoje sudarė tik apie septynis procentus.

A.Medalinskas. Jūs, matyt, kalbate apie nuoširdžiai tikinčius, praktikuojančius krikščionis. Bet Europoje yra daug žmonių, kurie laiko save krikščioniškos kultūros, pasaulėžiūros žmonėmis. Jiems kitų kultūrų, religijų atėjimas į Europą, visų pirma islamiškos kultūros, yra ne mažesnis iššūkis nei tikintiems krikščionims, kad ir kokios konfesijos jie būtų. 

T.Šernas. Taip, daug yra ir krikščioniškos kultūros žmonių, bet tas per amžius buvęs ir išlikęs kad ir nedidelis procentas tikinčiųjų krikščionių suteikia viltį, jog krikščioniškos vertybės ir krikščionybė kaip tikėjimas išliks ir Lietuvoje, ir visoje Europoje. 

A.Medalinskas. Sakoma, kad kitos kultūros, kitos religijos sklaidai palankios ne tik protestantiškos valstybės, bet ir Prancūzija, kurioje sekuliarumo dvasia jau seniai stipri. Bet Italijoje, Ispanijoje krikščioniškos vertybės turėjo gilias šaknis. Kodėl ten jos susilpnėjo? Negi viską pakeitė imigracija ir demografinės tendencijos? Negi tos krikščioniškos kultūros nulemtos tradicijos nėra ten tokios stiprios? 

T.Šernas. Ispanijoje, Portugalijoje arba, pavyzdžiui, Gruzijoje krikščioniškųjų vertybių paisoma ne vien todėl, kad žmonės jas įsisąmoninę. Šios vertybės gerbiamos ir dėl tradicijos, įpročio. Žmonės perima savo tėvų gyvenimo modelį. Nemanau, kad jie visi yra giliai tikintys krikščionys. Jeigu sakoma, kad šios vertybės pastaruoju metu silpnėja, reikėtų išsiaiškinti, kas dabar nutinka  šioms jų ilgaamžėms tradicijoms.  

V.Mockus. Bažnyčia pasireiškia ir per kultūrą. Bet, deja, pati Europa nepripažįsta, kad jos kultūra ir gyvenimas yra krikščioniški. Bažnyčia reiškiasi kalba, liaudies papročiais, kuriuos įkrikščionina, įprasmina Kristaus šviesoje. Niekas ir dabar nesako, kad tikėti yra blogai. Bet siūloma tikėti asmeniškai, neišsakant to garsiai. 

A.Medalinskas. O Stačiatikių bažnyčia, atrodo, kad vis dar demonstruoja stiprų stuburą. 

V.Mockus. Dauguma valstybių, kuriose stačiatikybė yra kultūros, identiteto dalis, nėra ES narės. Graikija - ES narė, bet tikrai laikosi labai tvirtai. Kasdien besimeldžiantys žmonės - mažoji kaimenė. Tol, kol žmonės laikysis tautinių papročių, kuriuos įprasmino krikščionybė, ji galės atsilaikyti, o kultūrinis suvienodinimas gali sukelti rimtų bėdų. 

A.Medalinskas. Stačiatikių kraštai yra ir Bulgarija bei Rumunija, kurios taip pat dabar yra dalis ES? Kodėl tose šalyse toks stiprus noras išsaugoti savo šaknis? 

V.Mockus. Serbija, Bulgarija, Graikija ilgai buvo okupuotos musulmonų. 

A.Medalinskas. Ir Ispanijos pietinę dalį taip pat ilgai maurai valdė.

V.Mockus. Taip, bet tai buvo daug seniau. Balkanų tautos dar XVIII-XIX amžiuje turėjo priešintis, kovoti šimtmečius, kad išliktų. Ir dvasininkai skatino pasipriešinimą. XIX amžiaus pirmoje pusėje vykusio Graikijos sukilimo vadovams ne tik padėjo, bet kartu su jais koja kojon žengė vyskupai, kunigai. Aišku, dabar ir tuose kraštuose Bažnyčia ir valstybė tolsta viena nuo kitos, bet ten valstybė dar tebegloboja Bažnyčią. Graikijoje stačiatikybė yra valstybinė religija. Kadangi religija padėjo išgyventi, žmonės ją tebebrangina kaip dalyką, padėjusį išlikti savimi, tauta. Rusijos istorinė patirtis kitokia, bet tradicijos gyvumas jaučiamas.

Krikščionybė Europoje taip ir neatsigavo?

A.Medalinskas. Minėjote, kad Bažnyčios pozicijas Europoje susilpnino Prancūzijos revoliucijos idėjos. Norite pasakyti, kad po to Bažnyčia taip ir neatsigavo? Rusija taip pat patyrė religijos niekinimą bolševizmo metais, bet ten krikščionybė ant kojų atsistojo. 

V.Mockus. Komunistinis laikotarpis buvo sunkus: religiją siekta tiesiog sunaikinti. Tos religijos dalies, kuri pasireiškia per kultūrą, nebuvo atsisakyta ir vertybės išliko. 

A.Medalinskas. Mačiau statistiką, jog Rusijoje vis daugiau rusų priima islamą. 

V.Mockus. Rusijoje musulmonai - ne ateiviai, svetimos religijos ar kultūros nešėjai. Daugelyje Europos valstybių musulmonų jeigu ir buvo, tai tik labai mažai. Kai kuriose Rusijos Federacijos dalyse rusams jie tapo Rusijos dalimi, kadangi Rusijos sudėtyje yra ne viena musulmoniška respublika. 

M.Sabutis. Europoje Bažnyčia po Prancūzijos revoliucijos buvo pastatyta į teisingą vietą, bet pačiai Europai buvo padaryta didelė žala. Kalbant apie Rusiją, neužmirškime, kad rusų kalboje net žodžius "idealas" (ideal) ir "stabas" (idol) skiria tik viena raidė: į Dievo vietą XX amžiuje buvo iškelti nauji stabai - nacionalizmas ir bolševizmas. Kiek kraujo buvo pralieta dėl šių dviejų stabų! 

A.Medalinskas. Daug kraujo per amžius buvo pralieta ir dėl religijos.

M.Sabutis. Taip. Jeigu pažvelgsime į viso pasaulio kontekstą, tai yra krikščionybės gėda. Ypač didelį šešėlį meta tai, kas buvo padaryta atradus Naująjį pasaulį, t. y. Amerikoje. 

A.Medalinskas. O karai tarp katalikų ir protestantų? Baltramiejaus nakties žudynės. Inkvizicija. Raganų deginimas. Tai irgi paliko labai negražų puslapį istorijoje. 

M.Sabutis. Europos istorijoje būta ir tokių įvykių. Vis dėlto inkvizicija - ne tik begaliniai žudymai, kankinimai, kerštas. Kai kas dar paminėtų ir kryžiaus karus, bet tada reikėtų pasakyti, kad  kol pasiekdavo Jeruzalę, žygeiviai mirdavo ir badu, ir dėl ligų. 

A.Medalinskas. Tačiau Lietuvą jie pasiekė. Kryžiaus karai, juk žinote, yra labai jautri tema mūsų krašte. Visa tai palydėta šimtmečius trukusio kraujo praliejimo. 

M.Sabutis. Taip, mūsų regionas yra išimtis.

V.Mockus. Bet per šiuos tragiškus įvykius reiškėsi ne krikščionybė, o žmonių nuodėmė.

A.Medalinskas. Grįžkime prie dabartinės Europos. Gal problema ta, kad ES vis labiau primena biurokratinį konstruktą be gyvos dvasios? Taip nutolstama nuo gražios pirminės Europos vienijimosi idėjos, o tada nebe tokios svarbios ir bendros Europos kultūros, civilizacijos vertybės, kurios remiasi helėniško, romėniško pasaulio tradicija ir, aišku, krikščionybe. Šių dienų Europoje tradicijai ir kultūrai lieka vis mažiau vietos, nes bijoma nacionalizmo. 

T.Šernas. Nacionalizmo, tiksliau pasakius, fašistuojančios pagonybės Lietuvoje aš irgi bijau. Ir tai man rūpi labiau, nei islamo stiprėjimas Europoje. 

A.Medalinskas. Ikikrikščioniškajame tikėjime, tradicijoje yra ne mažiau gražių dalykų nei krikščioniškame tikėjime, kuris bent Lietuvoje perėmė daug tos tradicijos elementų. 

T.Šernas. Bet jie neturi priešnuodžio fašistų pagonybei. Žmonės jaučiasi nesaugūs: sistema griūva, valdžia meluoja. Žmonės ieško aiškių, apčiuopiamų dalykų. Jie išeina Kovo 11-ąją į gatvę, o šiais metais jų, matyt, išeis dar daugiau. Ir tai mane liūdina labiau nei Europa, kuri yra daug toliau. Europiečiai Lietuvą mato kaip krikščionišką šalį, o mes, dvasininkai, matome ir kiek kitokią padėtį mūsų valstybėje.  

A.Medalinskas. Juk ir Europa darosi vis mažiau krikščioniška. 

T.Šernas. Su silpna komanda žaisdamas net ir "Žalgiris" atsipalaiduoja, todėl pralaimi. Europos krikščioniškumas prasideda nuo mūsų pačių veiklos, nešamos žinios. Europa susideda iš daugelio Bažnyčių. Krikščionybė - gyvas procesas, nes Jėzus yra gyvas. Bet kadangi Europoje krikščionybė ilgus amžius nesusidūrė su didesniais iššūkiais, ji atsipalaidavo. Svarbiausia, kiekvienam viduje būti krikščionimi. Jeigu tokie būsime, tai krikščionišku būdu galėsime bendrauti ir su Europa, sulaukti iš ten teigiamo atsako.

Ž.Vabuolas. Sunku pasakyti, ar Europa nukrikščionėja - visa priklauso nuo požiūrio. Jeigu vertintume kiekybiškai - tikriausiai. Europa sensta ir turi vis mažiau vaikų, taigi krikščionių mažėja ir dėl mažo gimstamumo, taip pat dalis krikščionių pereina į kita religijas arba paprasčiausiai tėra tik formalūs krikščionys, nesistengiantys gyventi remdamiesi Evangelija. Bet jeigu vertintume kokybės požiūriu, išvystume labai gražių nuoširdaus tikėjimo ženklų, naujų vienuolinių kongregacijų, krikščioniškų pasauliečių judėjimų.

Kristaus gimimo diena ar tik apsipirkimo metas?

A.Medalinskas. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl silpnėja krikščionybės pozicijos Europoje - susidūrimas su kita, gerai organizuota religija, kurios išpažinėjų dabar vis daugiau. Net pasigirdo tvirtinimų, esą šv. Kalėdų ar kokių kitų krikščioniškų švenčių šventimas užgauna jų jausmus, todėl gal valstybės mastu tų švenčių švęsti nereikia. Ar tai reiškia, kad šv. Kalėdoms gali kilti rimtų išbandymų?

Ž.Vabuolas. Be abejo, yra daug priežasčių, kodėl daugėja islamo išpažinėjų Europoje (ir gausios jų šeimos, ir imigracija). Manau, viena jų tai, kad islamas drąsiai siūlo gana aiškią ir konkrečią vertybių sistemą. Žmogus, pasiklydęs vartojimo kultūroje, kur viską galima rinktis ir pakeisti, galų gale ilgisi ko nors aiškaus ir tvirto. Manau, krikščioniškos Bažnyčios savo vertybes kartais siūlo tarsi gėdytųsi ar atsiprašinėtų. Turėtume tai daryti labiau įsitikinę ir patys būdami jose tvirti.

M.Sabutis. Iššūkių yra, ir nebūtinai susijusių su islamu. Idėjos, kuriomis dabar gyvena Europa, išvalo kelią ne tik kitai religijai, bet ir merkantiliems, prekybiniams interesams. Tas, kuris yra ne krikščionis, visada bus geresnis pirkėjas už krikščionį. Taip iš po kojų išmuštas vertybinis pamatas ir sukuriamas nepasitenkinimas. Apie ką sukasi rinkodaros teorija? Ji siekia sukurti žmogui iliuziją, kad kažką įsigijęs jis taps laimingesnis. Jo vidinė tuštuma bus užpildyta naujų paslaugų, žinių, patirties. Tada išnyra koks nors fengšui, prabangos prekės, gausybė kitų dalykų. Kaip traktuojami hobiai? Juk yra šiaip meškerės ir dar geresnės meškerės, kainuojančios tūkstančius. 

A.Medalinskas. Žmonės nesimestų į fengšui ar budizmą, jeigu krikščioniškos vertybės būtų stiprios? Atrodo, kad jos tokios jau nebėra.

T.Šernas. Krikščionybė žalinga prekybai. Dabar per didžiąsias šventes dirba parduotuvės. Suprantu, kad neuždaromos maisto prekių, bet veikia ir statybinių prekių parduotuvės. Galbūt žmonės turi daugiau laiko plytelėms išsirinkti? 

A.Medalinskas. Kaip žmonėms nepaklysti, o švęsti gyvas, tikras Kalėdas? 

T.Šernas. Žmogus - ne daiktas, sako visos religijos. Tačiau jų vertybinis požiūris ir šiuo klausimu labai skiriasi. Induistai nevertina materijos, o mes, krikščionys, taip pat ir Lietuvoje, ją vertiname. Atrasti pusiausvyrą tarp dvasinių ir materialių vertybių nelengva. Tai matome ir per Kalėdas. 

M.Sabutis. Bet nepasiklysti šiame kalėdiniame prekybiniame šurmulyje - įmanoma. Svarbiausia žvelgti į esmę. Kuo krikščionybė skiriasi nuo kitų religijų? Kiekviena ideologija sako, kad žmogaus pastangomis galima sukurti šviesesnį rytojų. Religijos teigia, jog per apeigas, procedūras, nuostatas galima pasiekti nušvitimą arba Dievo palankumą. Krikščionybė skelbia, kad Dievas pamilo pasaulį. Dievas pats atėjo pas mus, o ne žmogus pasistatė kopėčias. Ramybė ateina iš supratimo, kad Dievas mus pamilo.

A.Medalinskas. Dabar mus "myli" prekybos centrai. Daro nuolaidas. Pasikeitė dievai? 

M.Sabutis. Gyvenimas yra sudėtingas. Krikščionybė jį mato kaip didžiulį iššūkį ir gražią Dievo dovaną. Kaip nepaklysti? Reikia išmokti priimti žmones, gamtą, miestą, net prekybos centrus. Juk ir ten yra pozityvių dalykų: per trumpą laiką galimą įsigyti daugybę skirtingų daiktų, dėl kurių reikėtų ilgai važinėti po parduotuves. Tai galima priimti kaip Dievo dovaną, kurią dera vertinti. Bet daiktas neturi tapti procedūra. Jeigu šiandien perkant penkias keptuves taikoma nuolaida, ar tikrai reikia jas pirkti? Žmogus juk atsakingas už savo finansus, šeimą, daiktus. Ar aš tą daiktą branginsiu? Gal tai tik momentinė užgaida, kuria pasinaudoja prekybos centrų rinkodaros specialistai. 

V.Mockus. Pinigai, daiktai atsirado pirmoje vietoje, o religija tokiam pasirinkimui trukdo. Jie sako: jūs melskitės, o mes pirksime, vartosime. Švęsdami Kalėdas nepamirškime, kad švenčiame Kristaus gimimo dieną. Jeigu tai prisiminsime, šią šventę vertinsime kitaip. Be to, krikščionybė moko saiko. Šį jausmą išsaugojusiam žmogui negresia prisipirkti to, ko nereikia. Jeigu prisiminsime, kodėl Kristus mus aplankė, su kitais pasidalysime ir šypsena, ir dovanomis. Viskas bus labai tikra, nes žinosime, kad sulaukėme ne neaiškios šventės, o Kristaus gimimo dienos, tikrai gražiausios ir brangiausios krikščionims šventės. 

Krizė: galimybė sugrįžti prie vertybių?

A.Medalinskas. Ekonominė ir finansinė krizė yra tas papildomas iššūkis, prie kurio dar prisidėjo, ypač Lietuvoje, ir dvasinė krizė. Ekonomikos krizės akivaizdoje, kai viskas aplink griūva, žmonės lyg ir turėtų grįžti prie tikėjimo.

Ž.Vabuolas. Kai žlunga tam tikra sistema, kuria žmonės pasitikėjo, jie tikrai turėtų bent susimąstyti, kuo remia savo gyvenimą, ir galbūt grįžti prie tikrųjų vertybių. 

A.Medalinskas. Bet ar matote tą grįžimą? 

Ž.Vabuolas. Aš dirbu seminarijoje, o ne parapinėje bažnyčioje, todėl man sunku pasakyti, ar bažnyčiose padaugėjo žmonių. Sutinku, kad šiandien iššūkiai Bažnyčiai yra dideli. Ir jų yra daug. Kovoti dėl kiekvieno žmogaus širdies ir eiti iki žemės pakraščių, skelbti tikėjimą. Aš stengiuosi juos vertinti kaip galimybę, kurią krikščionys gali išnaudoti, kovodami dėl kiekvieno žmogaus širdies. Tačiau noriu pabrėžti, kad pagrindinis Bažnyčios tikslas nėra įgyti įtaką pasaulyje, bet kviesti žmones į Išganymą. Kristus juk irgi sakė: "Mano Karalystė ne iš šio pasaulio!” Tai jokiu būdu nereiškia, kad šis gyvenimas nėra svarbus ar nuvertintinas, tačiau pagrindinio tikslo - Dangaus karalystės - iš akių išleisti negalime. Be abejo, pasirinkimas už ar prieš amžinąjį gyvenimą vyksta šioje žemėje, taigi Bažnyčia turi kviesti žmones ir padėti jiems pasirinkti. Manau, jai svarbūs du dalykai: viena vertus, skelbti tikėjimą ir skleisti Evangelijos žinios esmę, antra vertus, nebijoti žmonėms nurodyti tam tikrų taisyklių ar praktinių būdų, kaip tą tikėjimą išlaikyti ir juo kasdienybėje gyventi.

A.Medalinskas. Ar padaugėjo Lietuvoje stačiatikių krizės metu, kai gali kilti noras atsiremti į ilgaamžes krikščioniškas vertybes? Nors, matyt, ne vienam lietuviui stačiatikybė asocijuojasi ne su šios religijos svarbiu vaidmeniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, o su rusiškumu ir Rusijos įtaka,  tai stipriai atstumia.

V.Mockus. Taip, lietuvių sąmonėje užsiliko istorinės problemos: karai, spaudimas, sukilimų numalšinimai. Stačiatikybė tikrai atrodo ne vienam tik slaviškas, rusiškas dalykas, kuriuo susidomėti neverta.

A.Medalinskas. O Protestantų bažnyčiose Lietuvoje, ar per krizę padaugėjo žmonių? 

T.Šernas. Truputėlį. Beje, ateina ne išsigandę, o ieškantys žmonės. Kai kurie ateina dėl to, kad žavisi reformacija. Nenorime nuo jų nusigręžti. Juk iš tiesų galime didžiuotis, pavyzdžiui, Mažvydu. Bet yra ir bendras rūpestis: brolių krikščionių situacija Lietuvoje. 

M.Sabutis. Lietuvoje krikščionių ne taip ir mažai. Veikia jaunimo organizacijos, vienuolijos. Pasauliečiai ten gyvena savaites, mėnesius. Panašios tendencijos vis stiprėja ir visoje Europoje. Aišku, pavyzdžiui, Vokietijoje liuteronų mažėja, bet tai vyksta daugiau dėl demografinių priežasčių. Visa Europa sensta: Europa ir pasaulis susiduria su demografinėmis problemomis. Kai kurie žmonės, susidūrę su naujais iššūkiais, pakeičia ir įsitikinimus, bet tokių nėra labai daug. O Lietuvoje daugėja ieškančiųjų, klausiančiųjų. Liuteris sako: "Tavo Dievas yra tas, kuriuo Tu pasitiki.” Bankai, karjeros, iš neaiškių paskatų sukurtos šeimos, patraukli išvaizda miršta. Tada žmogus pradeda kelti būties klausimus. Žmonės retai ateina dėl to, kad nusivylė. Dažniausiai ateina tie, kurie jau ilgą laiką domisi, ieško. Mes skeptiškai vertiname nusivylimą. Bažnyčia - ne prekės ženklas: perėjimas iš katalikų į liuteronus nėra persėdimas į kito gamintojo automobilį. 

T.Šernas. Mes kalbėjome apie krikščionybės silpnėjimą Europoje. Bet krikščionybė turi vieną paradoksalią savybę: kuo stipresnė atrodo išoriškai, tuo silpnesnė tampa viduje. Taip, buvo pakertamos šaknys, bet dabar, iššūkių akivaizdoje, jos gali ir vėl sustiprėti. 

M.Sabutis. Panašūs procesai vyksta Europoje nuo Nerono laikų. Nauja tai, kad šie procesai dabar yra globalūs ir nuo jų nėra kur pasitraukti. Tarkime, žmogus bodisi nedemokratiniu režimu. Jis gali pabėgti į Šveicariją. Jei nepriims Šveicarija, gal priims Anglija. Nepriims Anglija, priims Amerika. Netrukus gali būti taip, kad krikščionis neras vietos, kur tvarka būtų grindžiama krikščionybe, pavyzdžiui, būtų kryžius vadovo kabinete. Kuo tai baigsis? 

V.Mockus. Globalizacija tikrai užkerta kelią pabėgimui. Nėra kur bėgti. Dėl to privalome sustiprėti, išmokti savo tikėjimą perduoti kitam. Globalizacija skatina krikščionis vienytis. Bažnyčia tyresnė tada, kai susiduria su iššūkiais. Ramybės laikais krikščionys pasiduoda šiam pasauliui. Gyvename laikais, kai reikia sutelkti jėgas. Bažnyčia sustiprės. Tegul ji bus ir mažesnė: jeigu krikščionys bus tvirtesni, tvirčiau pasakys savo žodį.

M.Sabutis. Galbūt taip krikščionybė ir grįžta prie tikrosios savo paskirties: krikščionys - žemės druska. Gal jų ir nebus daug ateityje, bet tai atsvers kokybė ir tvirtumas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"