TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Bananų giesmės pabaiga

2009 08 29 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Gardžiuokitės bananais - po dešimties metų galbūt liks tik saldus prisiminimas. Reali grėsmė kyla ir kitiems augalams, įsitvirtinusiems mūsų valgiaraštyje. Ir viskas dėl to, kad trūksta sekso...

Geltoni, saldūs, nepakartojamo aromato ir kreminės spalvos minkštimo, tirpstančio burnoje... Bananai - vieni populiariausių vaisių pasaulyje. Tačiau tai jiems brangokai atsieina. Musa acuminata rūšies vaisiai priskiriami prie falistinių simbolių, bet jau tūkstantį metų gyvena pagal žmogaus primestą celibatą. Mūsų protėviai atėmė iš jų ne tik galimybę daugintis lytiškai, bet ir galimybę genetiškai prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Dabar augalai ir vartotojai skina karčius pergalės vaisius.

Didžiojo Mišelio žūtis

Laukiniai bananai netinka maistui - beveik visą jų vaisių sudaro ankštai sudėtos didelės ir kietos sėklos. Pietryčių Azijos gyventojai prieš tūkstančius metų pastebėjo, kad retkarčiais pasitaiko augalų, kurių vaisiai tokie pat dideli kaip gretimų "medžių" (faktiškai bananas yra daržovė, pavyzdžiui, it bulvė), tik be sėklų. Tereikia sodinti jaunas tokio augalo atžalas ir užsitikrinsi reguliarų skanėsto derlių. Šitaip buvo sukurtos (tebekuriamos ir šiandien) genetinių klonų plantacijos. Tai didelis pranašumas, bet ir trūkumas - nėra DNR įvairovės. Jeigu koks nors kenkėjas arba liga užpuola vieną augalą, anksčiau ar vėliau apims ir kitus.

Bananai - ryškiausias to reiškinio pavyzdys. Šiandien valgome daugiausia "Cavendish" rūšies vaisius, bet dar prieš kelis dešimtmečius rinkoje viešpatavo "Gros Michel" ("Didysis Mišelis") - didesni, saldesni, storesne žievele (ji geriau apsaugodavo minkštimą transportuojant), be to, vienu metu prinoksta visa kekė. Tačiau "Didysis Mišelis" buvo neatsparus dviem ligas sukeliantiems grybeliams. Pirmasis, Mycosphaerella musicola, pažeisdavo lapus, bet su šia liga, vadinama geltonąja sigatoka, buvo galima kovoti. Tereikėdavo apipurkšti plantaciją grybelius naikinančiais skysčiais. Antrasis, Fusarium oxysporum iš Panamos, pasirodė esąs atsparus visiems preparatams. Kadangi plito dirvožemio molekulėse, vienintelė išeitis buvo perkelti plantacijas į naujas vietas. XX amžiaus septintąjį dešimtmetį paaiškėjo, kad Naujajame Pasaulyje jau nebėra neužkrėsto dirvožemio, ir "Didysis Mišelis" dingo iš parduotuvių lentynų. Jo vietą užėmė "Cavendish".

Pražūtinga monotonija

Panašaus suvienodinimo sulaukė ir daugelis kitų augalų. Pasaulinės maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, nuo XX amžiaus pradžios laukuose nebeliko trijų ketvirtadalių augintų augalų, o pastarąjį dvidešimtmetį tas procesas dar paspartėjo.

"Dangstantis plėtros projektų lozungais dabar dažnai platinamos milžiniškos monokultūros. Tiesa, užauginamas didesnis derlius, bet kartu žemdirbiams iškyla grėsmė patirti nuostolių, jei užkluptų stichinė nelaimė, liga ar sausra. Tradiciškai agrarinėse Amerikos valstijose daugiau kaip 80 proc. arealo skiriama tik dviem kultūroms: kukurūzams ir sojoms. Tai alina dirvožemį ir didina gamybos išlaidas, nes monokultūroms reikia vis daugiau pesticidų ir mėšlo. Užtat naudinga tarptautiniams koncernams, kontroliuojantiems augalų apsaugos priemonių ar sėjos grūdų rinką", - sako daktaras Emile'is Frisonas, Tarptautinio augalų genetinių išteklių instituto generalinis direktorius.

Jo nuomone, kiekviena veislė savotiškai naudinga. "Apie žemdirbystę mąstome tik ekonominėmis kategorijomis. Bet plėtra - tai ir galimybė kultivuoti augalus, kurie yra kultūrinio paveldo dalis. Pavyzdžiui, Anduose šiandien auginama daugiau kaip 3 tūkst. bulvių atmainų. Ketvirtadaliui jų gresia pavojus per pusšimtį metų išnykti. Panašaus likimo gali sulaukti ir žemės riešutų ar pupų laukinės atmainos. Mažindami biologinę įvairovę naikiname bendruomeninius ryšius. Galbūt didieji koncernai ir nemėgsta įvairovės, bet smulkiems fermeriams tai reiškia - gyventi arba mirti", - priduria dr. E.Frisonas.

Liūdna "Didžiojo Mišelio" istorija nepamokė stambiųjų plantatorių. O mikrobai netinginiavo. Iš pradžių "Cavendish" pasėlius reikėdavo purkšti nuo sigatokos rečiau negu kartą per mėnesį. Vėliau pasirodė nauja, grėsmingesnė atmaina - juodoji sigatoka, atsparesnė apsaugos priemonėms. Dabar bananų plantacijas reikia purkšti daugiau kaip 40 kartų per metus. Viena operacija, skaičiuojant hektarui ploto, kainuoja 2,5 tūkst. dolerių! Neilgai trukus gali susidaryti padėtis, kai augalų auginimas nebeapsimokės nei ekonominiu, nei ekologiniu požiūriu.

Afrika arba genetika

Laimė, bananams dar yra vilties. Žemutinio Kongo dirbamos žemės ir miškų regione jau daugiau kaip pusšimtį metų auga... "Didysis Mišelis". Jis ten puikiai jaučiasi ir - svarbiausia - nesuserga panamietiška liga. Nors mažai tikėtina, kad "Didžiojo Mišelio" plantacijos bus atkurtos, ta atmaina gali parūpinti genetinės medžiagos savo įpėdiniui išvesti.

Kai kuriuos "Didžiojo Mišelio" augalus, skirtingai nei "Cavendish" atmainas, sterilias šimtu procentų, galima "priversti" pagaminti sėklų. Tik reikia žmonėms rankomis apdulkinti žiedus laukinių bananų dulkelėmis. "Tai išties beprotiškai sunkus darbas. Mūsų darbuotojai kasdien rankomis apdulkina 30 tūkst. žiedų. Paskui keturis mėnesius laukiame, kol vaisiai sunoks. Tada visą derlių įdėmiai ištiriame, nes sėkla pasitaiko viename iš trijų šimtų bananų. Paprastai iš visos surinktos partijos gauname apie penkiolika sėklų, iš jų daigi - vos kas trečia", - aiškina Juanas Fernando Aguilaras, vadovaujantis bananų apsaugos projektui Hondūre.

Tai tik pradžia. Tiesa, hibridai atsparūs ligoms, bet juose daug kietų sėklų. Taigi reikia toliau kryžminti ir išvesti atmainą, kuri būtų tinkama vartoti. Pirmas bandymas baigėsi nesėkme rinkoje. Grybeliams atsparius bananus "Goldfinger" galima ir valgyti žalius, ir virti, bet jie plačiau prigijo tik Kuboje, kur "Cavendish" jau išnyko, ir Australijoje - kaip naujovė. Amerikiečiai nusprendė, kad jų skonis panašus į obuolio, o šių rinkoje netrūksta.

Hodūro bandymų plantacijoje šiuo metu auga daugiau kaip trys šimtai bananų atmainų. Kai kurie vaisiai - alkūnės ilgio, kiti - lankstūs ir raudona žievele. Vieni valgomi žali, kitus būtina virti ar kepti. Galbūt tarp jų yra naujų skanios atmainos pradininkų, bet tuo bus galima įsitikinti tik po trejų metų - tada jauni augalai pirmąkart duos vaisių. O laikas bėga...

Todėl profesorius Rony Swennenas iš Belgijos pasitelkė genų inžineriją. Naudodamasis valgomojo ridiko medžiaga jis sukūrė saldaus banano atmainą, atsparią juodajai sigatokai. Dabar triūsia prie vaisiaus, turtingo beta karoteno nelyginant morka.

Augalų lobių ieškotojai

Daugelio augalų galimybės išlikti būtų didesnės, jei tik mums pavyktų išgelbėti jų pirmykštes atmainas. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Mūsų žemyne auga avižų, runkelių, obuolių ar dobilų laukiniai protėviai ir giminaičiai. Dygsta salotos, šalavijai ir šparagai, tačiau pastarieji kaip laukiniai auga tik kopose ir ant pajūrio uolų, kurias niokoja erozija ir turistai. Vis gausesnio derliaus vaikymasis sėkmingai naikina kitas atmainas. Manoma, per aštuonis dešimtmečius net pusei Europos augalų gali prireikti apsaugos!

Padėtis čia ne tokia dramatiška kaip bananų, nes dauguma atmainų, kurioms kyla grėsmė, gali daugintis, taigi nesunkiai pasiekti naują sukryžminimą. "Bet reikia turėti, iš ko rinktis. Ūkininkai reguliariai naudojasi laukinių augalų genetiniu banku, kad komerciniais tikslais įdiegtų norimų pokyčių. Pavyzdžiui, sausrai atsparius pomidorus išvedė sukryžminę su laukiniais jų giminaičiais, augančiais Čilės dykumoje", - pasakoja Sara Oldfield, Tarptautinės botanikos sodų konservavimo organizacijos generalinė sekretorė.

Ieškoti gerų genų botanikai vyksta į vis egzotiškesnius regionus. Tikras Eldoradas pasirodė esanti Gruzija, kurioje auga daugiau kaip pusketvirto šimto vietinių javų atmainų, tarp jų ir stresui atsparių kviečių, miežių, avižų, rugių. Būtent šioje šalyje laukinių giminaičių turi ir visų mėgstami svarainiai, slyvos, vyšnios. Belieka tikėtis, kad mokslininkams pavyks pasinaudoti tais genetiniais lobiais pirmiau, negu jie išnyks.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"