TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Belaisvis Conanas

2009 10 10 0:00
A.C.Doyle'is kilęs iš nuskurdusios bajorų šeimos. Jo tėvas buvo alkoholikas, dirbo piešėju teisme. Doyle'is buvo labai prisirišęs prie motinos. "Conanas", kurį pridūrė prie savo vardo, tai dėdės, kuris laikė jį per krikštą, vardas.
Užsienio spaudos nuotrauka

Jis svajojo tapti politiku, ieškojo gyvenimo (ir mirties) prasmės kontaktuodamas su nežemišku pasauliu ir kankinosi dėl sunkios priklausomybės nuo genialaus ekscentriko, kuris išėjo iš jo galvos. Toks buvo Arthuras Conanas Doyle'is, gimęs prieš 150 metų.

Atrodė, kad Londono "Albert Hall" salės sienos neišlaikys spaudimo. Į atsisveikinimo su garsiu rašytoju A.C.Doyle'iu ceremoniją susirinko apie dešimtį tūkstančių gyvųjų ir dievai žino kiek mirusiųjų. Dar daugiau: kaip vėliau paaiškėjo, atvyko ir pats C.Doyle'is. Tai buvo - kaip pranešė jame dalyvavęs "Time" reporteris - gana originalus susitikimas.

"A.C.Doyle'io mirtis prieš dvi savaites, - rašė "Time" žurnalistas 1930 metų liepą, - tapo spiritistų skelbiamo tikėjimo gyvenimu po mirties (kurio aistringas šalininkas buvo seras Doyle'is) išbandymu. Gyvas būdamas rašytojas nežadėjo atsiųsti žinutės iš ano pasaulio, tačiau jo šeima ir kiti spiritistai tikisi, jog tai padarys."

Nors žiniasklaida Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjo gauti žinių iš mirusios garsenybės, šeima tuos pranešimus vertino skeptiškai. Ledi Doyle net paskelbė spaudoje atitinkamą komunikatą, kuriuo informavo, jog bet kokia žinia, tariamai siųsta jos velionio vyro, nėra tikra ir jokios negalima spausdinti be jos sutikimo.

Todėl nereikia stebėtis, kad šeimai nusprendus surengti viešą atsisveikinimą į jį plūdo minios. "Albert Hall" salėje rinkosi Šerloko Holmso gerbėjai, draugai, Didžiosios Britanijos spiritizmo skeptikai ir jo žiedas.

Žinomas fizikas seras Oliveris Lodge (bevielės komunikacijos pionierius, išradęs garsiakalbį su membrana, kurį apibūdino kaip klykiantį telefoną, o iki tol garsėjęs kaip spiritistas) dėl sveikatos problemų negalėjo atvykti į susitikimą, tad atsiuntė telegramą: "Tikiu, jog mūsų brolis, kilniaširdis žmogus, tęs savo žygį Anapus, įgijęs dar daugiau žinių ir išminties. Sursum Corda!"

Scenoje susėdo velionio šeima: ledi Doyle, apsupta vaikų, dviejų sūnų ir dviejų dukterų. Prieš juos stovėjo tuščia kėdė su paženklinta rašytojo pavarde. Po gausių prakalbų ir ovacijų scenoje pasirodė Estelle Roberts, aiškiaregė. Ji greit pasijuto apimta transo, tvirtino, kad su ja nori kalbėtis penkios dvasios. Ūmai žvilgtelėjo į tuščią A.C.Doyle'io kėdę ir suriko: "Jis čia! Apsirengęs išeiginiu kostiumu."

Ledi Doyle priėjo prie jos, o mediumė pasakė: "Prasitarė man, kad šįryt kažkas buvo įlindęs į stoginę jūsų dvare. Ar tai tiesa?"

"Taip", - sukuždėjo ledi. Salėje kilo triukšmas. Kai kurie žmonės pakilo ir patraukė durų link.

E.Roberts tęsė: "Prašė perduoti štai ką: pasakyk Mary..." Jos balsas virto kuždesiu, kurį girdėjo tik arčiausiai esantieji. Minia nieko daugiau nesužinojo.

Adrianas Doyle'is vėliau komentavo viename laikraštyje: "Dvasia išlaikė bandymą. Bet žinia buvo labai intymi ir jos negalima paviešinti."

Niekam tada netoptelėjo mintis, kad C.Doyle'io gyvenimas po gyvenimo dar tik įsibėgėja.

Žmogžudystė dėl ambicijos

Šiandien, per 150-ąsias rašytojo gimimo metines, jis pats ir jo literatūrinis herojus Šerlokas Holmsas yra tikros popkultūros ikonos. Sunku suskaičiuoti kūrinius, kurie sėmėsi įkvėpimo iš Londono detektyvo nuotykių (vienas pastarųjų - kultinis serialas "Daktaras Hausas", kurio entuziastai varžosi surasdami vis daugiau analogijų tarp Holmso ir Hauso). Sunku išvardyti knygas ir filmus, kuriuose pasirodo paties rašytojo asmuo. Tačiau reikia konstatuoti, kad jeigu jis tikrai galėtų prabilti iš anapilio, pasakytų patyręs visišką nesėkmę. Nes paskutinis dalykas, kuriuo norėjo išgarsėti ainiams A.C.Doyle'is, yra ciklas apie Holmsą.

Rašytojo ambicijos buvo kur kas didesnės. Veržėsi rašyti apie istoriją, politiką, norėjo patekti į parlamentą (net tris kartus kandidatavo, bet nesėkmingai). Dėl tų planų buvo pasiruošęs įvykdyti žmogžudystę.

Nusikaltimo vietą apmąstė kelionės į Šveicariją metu. Pasirinko Reichenbacho krioklį. Ten, nusikaltėlių pasaulio genijui profesoriui Moriarčiui padedant, nuskandino Šerloką Holmsą. Visą istoriją papasakojo 1893 metų gruodį išspausdintame apsakyme.

Tada prasivėrė pragaras

Dvidešimt tūkstančių asmenų protestuodami atsisakė "The Strand Magazine", laikraščio, kuris spausdino C.Doyle'io apsakymus, prenumeratos. Daugelis ekscentriškojo detektyvo gerbėjų užsirišo ant rankovių juodus gedulo kaspinus.

Rašytojas buvo nepalenkiamas. Gyveno jau pasiturinčiai. Nesigailėdamas nutraukė gydytojo praktiką, kuri faktiškai nebuvo pelninga, ir susitaikė su mintimi, kad savo šeimą išlaikys rašydamas. Reikia pripažinti, kad išlaidų turėdavo daug: du vaikai ir žmona, kuriai buvo diagnozuota tuberkuliozė. Tais laikais, kai apie antibiotikus dar niekas nebuvo girdėjęs, tai skambėjo kaip mirties nuosprendis.

C.Doyle'is neketino kapituliuoti. Rūpestinga globa pailgino žmonos gyvenimą (dėl to ji tapo jam greičiau paciente negu partnere) keliolika metų. Daugmaž tuo pačiu laikotarpiu prasideda didysis jo romanas su spiritizmu, kuris sustiprėjo po Pirmojo pasaulinio karo, nes rašytojas neteko daugelio artimųjų.

Ar neatrodo absurdiška, kad protas, kuris pagimdė racionalų, šaltakraujišką intelektualą Šerloką Holmsą, nuoširdžiai tikėjo paranormaliais reiškiniais? Mūsų dienų požiūriu išties taip. Kad tai suprastume, reikia suvokti, kas buvo spiritizmas XIX amžiaus pabaigoje, kai pozityvistiškai šlovintas protas ir sparčiai vystėsi tikslieji mokslai.

Mokslinis misticizmas

Tai buvo technologijos raidos, mašinų kūrimo laikotarpis. Tačiau filosofai ir etikos žinovai čia įžvelgė grėsmę. Jie būgštavo, kad žmonija, žengdama tuo keliu, neteks dvasingumo. Žmonės supanašės su mašinomis, perspėdavo jie. Teigė, jog negalima apleisti dvasinio tobulėjimo. Kai kurie stengdavosi rasti dvasios ir materijos pusiausvyrą, bandydavo moksliniu metodu aiškinti dvasinio gyvenimo reiškinius.

Ta idėja žavėjo išties šviesius protus. Spiritizmu užsiiminėdavo ir Pierre Curie, ir psichologas Williamas Jamesas, ir evoliucionistas Alfredas Russelas Wallace. Spiritizmo judėjimo pradininkas Allanas Kardecas (dėstė matematiką, fiziką, chemiją, astronomiją, fiziologiją, lyginamąją anatomiją ir prancūzų kalbą) net atkakliai deklaravo, jog "spiritizmas bus moksliškas arba jo išvis nebus".

Nenuostabu, kad C.Doyle'is, mokslininkas mėgėjas, leidosi tos idėjos suviliojamas. Dar daugiau, besisukančių lėkštelių ir ektoplazmos seansų kolegos paskelbė jį spiritizmo šventuoju Pauliumi - tiek daug nuveikė ir parašė toje srityje. Jo antroji žmona Jean Elizabeth (su kuria jį siejo karšti jausmai dar Louise esant gyvai, bet kol ji gyveno - devynerius metus - ryšys buvo tik platoniškas) pasirodė besanti gabi mediumė.

C.Doyle'is pasinėrė į mistiką. Veltui stengėsi jį įtikinti garsus iliuzionistas Harry Houdinis, pasiryžęs demaskuoti spiritizmo aferistus. C.Doyle'is net stengėsi jį atversti. Seanse su Jean Elisabeth nusprendė iššaukti mirusią Houdinio motiną. Mediumė pasakė, kad mato mirusiąją, kuri laimina visus švento kryžiaus ženklu.

Houdinis baisiai supyko. "Mano motina buvo žydė!" - suriko, ir taip pasibaigė jo draugystė su C.Doyle'iu. Pastarojo tai neatgrasė.

Spiritizmas nebuvo vienintelė intelektuali jo pramoga. C.Doyle'is taip pat domėjosi tuo metu nepaprastai madinga ir nauja evoliucijos teorija. Net spėjama, kad dalyvavo sukuriant vieną garsiausių visų laikų mokslinių falsifikatų - "žmogaus iš Piltdauno" kaukolę. 1912 metais Charleso Dawsono, archeologo mėgėjo, rasta kaukolė specialiojoje literatūroje buvo vadinama "trūkstama grandimi" tarp beždžionės ir žmogaus. Ji kaip nulieta tiko tada dominavusiai teorijai, jog tokia rūšis turėtų kaukolę, panašią į žmogaus, ir beždžionės žandikaulį.

Tik 1953 metais vienareikšmiškai įrodyta, jog tai falsifikatas, nors vienas dalykas atitiko: "Piltdauno žmogus" faktiškai buvo pusiau žmogus, pusiau beždžionė. Kitaip ir negalėjo būti, nes kaukolės viršutinė dalis buvo viduramžiais gyvenusio Ugnies Žemės salyno gyventojo - tikrų tikriausio žmogaus, o žandikaulis anoniminio orangutango iš Borneo. Ją dar papuošė iškastu šimpanzės dantimi. Radinys buvo dirbtinai pasendintas.

A.C.Doyle'is buvo vienas įtariamų falsifikato autorių. Tą mintį galėjo sukelti 1912 metais išleistos garsios C.Doilio knygos "Dingęs pasaulis" fragmentai. Apysakoje vaizduojamas visiškai atskirtas nuo pasaulio kampelis, kuriame išliko gyvi priešistoriniai padarai: dinozaurai ir beždžionžmogiai (stebėtinai panašūs į "žmogų iš Piltdauno").

Šerlokas Holmsas grįžta

Nors rašytojas visaip bandė atsiriboti nuo Šerloko Holmso, šis nesileido pamirštamas. Gerbėjų spaudžiamas, taip pat ir dėl grynai merkantiliškų priežasčių, 1901 metais C.Doyle'is "atgaivina" detektyvą.

Metams praslinkus karalius Edvardas VII suteikė C.Doyle'iui bajoro titulą. Oficialus pagrindimas yra tarnyba šaliai būrų karuose Afrikoje, kur literatas - kaip karo lauko gydytojas - dalyvavo stojęs savanoriu. Vėliau C.Doyle'is parašė didelį veikalą, kuriame šlovino Didžiosios Britanijos kovas su būrais (olandų persikėlėlių XVII amžiuje palikuonimis). Tačiau sklido gandas, jog karalius buvo toks Šerloko Holmso gerbėjas, kad įrašė C.Doyle'io pavardę į bajorystei nominuotų asmenų sąrašą, tikėdamasis įkvėpti jį aprašinėti vėlesnius detektyvo nuotykius. Kiek čia dalyvavo Jo Karališkoji Didenybė, nežinia, pakanka pažymėti, jog 1903 metais "The Strand Magazine" pradėjo spausdinti apsakymus bendru pavadinimu "Šerloko Holmso sugrįžimas".

Seras C.Doyle'is gyvena pasiturimai: žaidžia golfą, vairuoja greitus (tais laikais) automobilius, skraido dar archajiškais aeroplanais ir leidžia laiką fiziškai lavindamasis. 1907 metais, metus gedėjęs žmonos, vėl eina prie altoriaus su savo slapta meile Jean Leckie. Iš tos santuokos gimsta trys vaikai.

Dangų virš C.Doyle'io gyvenimo aptemdo tik Pirmasis pasaulinis karas ir ispaniškas gripas: žūsta jo sūnus (sužeistas fronte užsikrečia gripu) ir seserėnas. 1929 metais C.Doyle'iui nustato širdies nepakankamumą, po metų rašytojas miršta nuo infarkto.

Kitas gyvųjų pasaulio susitikimas su genialiu rašytoju, ekscentriško detektyvo belaisviu, įvyksta "Albert Hall" 1930 metų liepą. Bet apie tai jau rašėme anksčiau...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"