TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Bertolto Brechto meilės simultanai

2009 03 19 0:00
B.Brechtas nestokojo moterų dėmesio ir meilės.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Tęsiame ciklą "Rašytojų mūzos" apie garsiausių pasaulio rašytojų meilės nuotykius. Pradžia sausio 29, vasario 6, 12, 19, 26, kovo 5, 12 dienomis.

Pasaulinį pripažinimą pelnęs vokiečių dramaturgas, poetas ir prozininkas, novatoriškos minties teatro įkūrėjas, režisierius ir teoretikas Bertoltas Brechtas (1898-1956) garsėjo savo mylimųjų, kurios drauge buvo jo padėjėjos, gausumu.

B.Brechto kūrybai reikšmingos moterys, kurios tarp savęs gana gerai sutarė, sudarė savotišką haremą. Apie jį biografai ir literatūrologai prabilo tik rašytojo gimimo šimtųjų metinių išvakarėse. B.Brechtas tarsi prityręs šachmatininkas, žaisdamas simultaną iškart su keliomis, meistriškai jomis naudojosi kūrybos tikslais.

Prabudę jausmai

Biografas Ernstas Schumacheris knygoje "Brechto gyvenimas" (Berlynas, 1985) tvirtina, kad rašytojo seksualinis gyvenimas buvo visapusiškai sėkmingas. Susirūpinusios motinos žvilgsniai ir dūsavimai nesustabdė prabudusių septyniolikmečio erotinių jausmų. Viena gimtojo Augsburgo skersgatvyje pasisiūliusi prostitutė "suteikė Bertoltui trokštamos patirties", o sulaukęs pilnametystės jis neapsieidavo mažiausiai be trijų meilužių, bet ir joms niekuo neįsipareigodavo.

Vakarų Vokietijos Augsburgo miestelio pasiturinčių tėvų vyriausiasis sūnus Eugenas Bertholdas Friedrichas Brechtas, žinomas kaip rašytojas ir dramaturgas Bertoltas Brechtas, literato karjerą pradėjo penkiolikos metų, kai mokykliniame laikraštyje "Die Ernte" paskelbė eilėraštį "Degantis medis", o netrukus ir pirmą vienaveiksmę dramą "Biblija". 1916-aisiais jis jau vadino save natūralistinės literatūros šalininku, skaitė klasikos veikalus ir kaip Bertas Brechtas bendradarbiavo vietos laikraštyje "Augsburger Neuesten Nachrichten". Draugai, mielai klausęsi jaunojo poeto eilėraščių, netruko virsti jo patarėjais ir padėjėjais. B.Brechtas tuomet įvertino kolektyvinį kūrybinį talentą, nelyginant bičių šeimos darbą, ir puoselėjo jį visą gyvenimą.

Ne visos pasidavė

Tarp merginų Bertas taip pat turėjo didelį pasisekimą. Tiesa, pasak Klauso Volkerio knygos "Bertolto Brechto biografija", jis nesulaukė jokio prielankumo iš griežtai katalikiškai auklėjamos Therese Ostheimer. Mergina nesileido bučiuojama parlydėta po pamaldų iki namų ir neatsakė į ilgą jo meilės laišką. Nepasisekė poetui užkariauti ir pienininkės dukters Sophie Renner, vadintos šaltos nakties "miela svajone". Grakšti, gera plaukikė, su Bertu lankiusi teatrą, negirdomis nuleisdavo aistringus jo prisipažinimus ir nepasidavė jokiems įkalbinėjimams. B.Brechtas meilinosi ir mokslo draugo pusseserei Ernestine Muller, ir trims knygyno, kuriame nuolat pirkdavo knygas, pardavėjoms. Kiek rimtesni santykiai užsimezgė tarp Berto ir dvejais metais jaunesnės mokinukės Rose Marie, kuri buvo subrendusi ne pagal metus ir norėjo daugiau nei bučinio čiuožykloje. Siekdamas miestelio kirpėjo dukters Rose Marie Aman jis dėjo visą savo išmonę ir žavesį. Nors mergina nebuvo labai išvaizdi, jaunuolis neslėpė džiaugsmo patyręs "tuberkuliozės karščio padiktuotą pavojingą jos aistrą". Rose Marie buvo Bertui pirmoji (išskyrus prostitutę), su kuria jis mylėjosi. B.Brechtas net ketino vesti merginą, o ši laikui bėgant žadėjo pagimdyti jam septynetą vaikų.

Miestelio gyventojų apkalbėta, kad laukiasi, Rose Marie ėmė šalintis Berto. Nei pykčiu, nei įžeidinėjimais jam nepavyko susigrąžinti mylimosios. Liko tik jo trijų aštuoneilių eilėraštis "Prisiminimai apie Mari A.". Literato biografai, pažymėdami, kad Rose Marie greit ištekėjo, apie jos ir B.Brechto kūdikį neužsiminė.

Praėjus nemažai laiko po B.Brechto mirties Rose Marie, atsakinėdama į

"Mitteldeutschen Rundfunks" kultūros laidų radijo korespondento klausimus apie draugystę su rašytoju, pasidžiaugė, jog ne ji, o jos mokslo draugė susilaukė nuo jo sūnaus. Ir pridūrė, kad jaunystėje Bertas buvo gana įžūlus, keistų manierų, nuolat nešiojosi gitarą, nesiskyrė su cigaru ir bijojo jos tėvo.

Meilės žaidimai

B.Brechtas, jau tuomet skelbęs, kad "gyvenimas - rogučių kalnelis", o meilė "teikia jėgų ir skatina kurti", žaidė meilės simultaną ne tik su Rose Marie, bet ir su septyniolikmete Paula Banholzer, žymaus miestelio gydytojo dukra, dažniausiai vadindamas ją tiesiog Bi. Susitikinėdavo dažnai. Bertas, pritardamas gitara, dainuodavo jai parašytus eilėraščius.

Baigiantis 1918-ųjų vasarai Bi prasitarė, jog laukiasi kūdikio. Vaikinas išsigando: jis, ką tik baigęs gimnaziją, nebuvo pasirengęs tapti tėvu ir kurti šeimą, tad sumanė bėgti į Indiją. Nežinia, ar Paula apsiriko, ar griebėsi aborto, bet viskas greit aprimo. Tik Berto tėvui pageidaujant jis išvyko į Miuncheną studijuoti filosofijos.

B.Brechto dienoraščiuose, be pastabų apie tai, kad jo sueitis su merginomis lydėdavo audringų aistrų, švelnumo ar laukinio pavydo bangos, užsimenama ir apie nesibodėjimą eksperimentuoti homoseksualizmo srityje. Patirtų jausmų padiktuotą erotinę poeziją, kurią vadino "Achilo kulnu", jis skaitydavo savaitgaliais tos meilės sekėjams draugams literatams ir muzikams. Ši lyrika, ilgus metus gulėjusi giliai paslėpta, buvo paskelbta tik neseniai.

Bertas, virtęs Bertoltu Brechtu, ne itin linko mokytis. Kiek palakstęs į filosofijos, o vėliau - į gamtos ir medicinos paskaitas

bei į laboratoriją, jis atsidavė literatūrai ir teatrui.

Slapčia gimęs sūnus

Nors B.Brechtas gyveno gana vargingai (duonai užsidirbdavo dainuodamas užmiesčio smuklėse, dar prisidurdavo teatro recenzijomis), jis dažnai lankė Paulą Augsburge ir jautėsi laimingas bei kūrybingas. Rudenį paaiškėjo, kad P.Banholzer vėl nėščia. Tuomet B.Brechtas, baimindamasis skandalo, pasisiūlė ją vesti. Tačiau Paulos tėvas, gerbiamas miestelio gydytojas, nesutiko leisti dukters už "vargšo poeto". Išsiųsta į kaimą Paula 1919 metų liepos pabaigoje pagimdė sūnų. B.Brechto pageidavimu jis buvo pakrikštytas trimis vardais: Franku Otto Walteriu (poeto Franko Wedekindo, draugo Otto Mullerio ir vienintelio brolio Walterio garbei).

Vildamasis pragyventi iš kūrybos B.Brechtas prieš tėvo valią metė mokslus. Ypač daug vilčių dėjo į ką tik baigtą dramą "Balas", kurią gerai įvertino jo itin gerbiamas rašytojas Lionas Feuchtwangeris. Literatūrologai spėja, kad sūnaus gimimas lėmė pjesės "Padauža, arba Saulė atneša dieną", kurioje gvildenamos nėštumo ir įstatymo dėl nėštumo nutraukimo temos, nors ir neužbaigtos, atsiradimą.

Rašytojo "mylimoji, saldžioji, žydinčioji" Paula, pabuvusi su vaikeliu kaime visus metus, atidavė jį auginti valstiečių šeimai iš Friedbergo ir 1920 metais atvyko pas B.Brechtą. Tačiau jis jau turėjo kitą artimą draugę, medicinos studentę, tamsaus gymio Heddą Kuhn.

Nesakė "myliu"

B.Brechtas, sekdamas Friedrichu Nietzsche, kuris žmogaus idealu laikė "aistringą asmenybę, suvaldančią aistras ir pasinaudojančią jomis savo kūryboje", kad ir nėjo "pas moteris su botagu", vis dėlto jų nesišalino. Rašytojo įžūlumas ir agresija, kurios apimtas siekdavo meilės, ir ganėtinai jaudinantis drovumas, švelnumas bei rūpestingumas, kaip ir dainos, pavergdavo jas ilgam. Nei tėvystė, nei Bi netrukdė Bertoltui ieškoti meilės objektų, tačiau jis, kaip ir pirmosios pjesės "Balas" veikėjas, nelaikė moterų kūrybinio darbo partnerėmis ir nė vienai nesakė: "Aš tave myliu."

Paula tyliai pasitraukė iš jo gyvenimo ir išvyko į Niurnbergą. Ten dirbo auklėtoja. O Bertoltas, sakęs, kad jis "šaudo paukščius, kurie nori jį palikti, ir jais maitinasi", nors ir sunkiai taikstėsi su palikto mylimojo vaidmeniu, Paulos neieškojo. Išlikę keli rašytojo nesantuokinio pirmagimio Franko Banholzario laiškai rodo, kad B.Brechtas su sūnumi, kaip ir su jo motina, artimai nebendravo.

Nuotykis Berlyne

1921-aisiais per pirmą ir trumpą viešnagę Berlyne B.Brechto apsilankymas kaukių baliuje baigėsi romantišku meilės nuotykiu. Pašokęs keletą šokių su panele Do, vaizdavusia havajietę hulos šokėją, paryčiais pėsčiomis parlydėjo ją namo. Bet jau kitą dieną, išsigandęs didelio merginos prieraišumo ir reikalavimų, negaišdamas paspruko. Užuot užbėgęs pas Dorą Mannheim ir atsisveikinęs, jis tiesiog šūktelėjo iš gatvės, kad tėvui reikalaujant skubiai išvažiuoja. Tas mažytis melas leido tik laikinai atsitraukti. B.Brechtas rašė Dorai laiškus, vadino ją išdykusiu zuikučiu ir ilgėjosi. Ši lankė rašytoją Miunchene, tačiau jų santykiams, pažymėtiems atsitiktinio meilės nuotykio, trūko tvirtumo.

Staigi ir abipusė

Dėl to buvo kalta pusiau žydė, pusiau austrė - "labai graži aukšta tamsiaplaukė, kalbėjusi lėtai, maloniu, minkštu žemu dainininkės balsu, būdingu Vienos gyventojams", solistė Marianne Zoff. Su ja, pakviesta dvejus metus dainuoti Augsburgo operoje, B.Brechtas susipažino per Kalėdų šventes parvykęs pas tėvą. Kad meilė buvo staigi ir abipusė rodo tai, jog sausio mėnesį Marianne, metusi gastroles Visbadene, atvažiavo į Berlyną slaugyti Bertolto, kurį ištiko vidinis kraujavimas. Ji sėdėjo prie ligonio lovos ištisas dienas, kol pati sunegalavo.

Marianne, kaip ir kitoms, pamilusioms B.Brechtą, buvo nelengva. M.Zoff saugojo mylimąjį nuo kitų moterų, kurios neatsilaikydavo išgirdusios jį dainuojantį savo balades, o ypač daug sielojosi dėl jaunų ir gražių aktorių Blandine Ebinger, kandidatės į pjesės "Balas" pagrindinės veikėjos vaidmenį, Carolos Neher, trumpam pasirodžiusios Miunchene, ir Gerdos Muller, atvykusios iš Frankfurto. Jos visos buvo rašytojo mylimųjų sąraše. Marianne nerimavo ir dėl jo skubėjimo palikti Miuncheną. Nebegaudamas paramos iš tėvo, sunkiai versdamasis iš honorarų B.Brechtas siejo savo ateitį ne tik su rašytojo, bet ir su teatro režisieriaus darbu sostinės teatruose. Marianne jautė, jog Berlyne, į kurį Bertoltas veržte veržėsi, jų meilės laukia tikri išbandymai. Juo labiau kad ji antrą kartą buvo nėščia. Ir nors rašytojas vadino save "užkietėjusiu egoistu, norėjusiu turėti laisvas rankas, spjaudytis, miegoti vienas, būti nesąžiningas", jis jautėsi pakliuvęs į keblią padėtį ir rengėsi vesti Marianne.

Po pjesės "Būgnai naktį" premjeros, kurią Miuncheno "Kammerspielen" teatre žiūrėjo visi kūrėjo artimieji, jis staiga išgarsėjo. Teatro kritikas Herbertas Iheringas rašė, kad "dvidešimt ketverių metų B.Brechtas per naktį tapo poetiniu Vokietijos veidu". Rašytojas buvo apdovanotas ir garbingiausia Vokietijoje literatūros premija, o tai neabejotinai galėjo padėti prasimušti šalies sostinėje.

Vedybų sąlyga

Praėjus trisdešimt penkioms dienoms po premjeros, 1922 metų lapkritį, B.Brechtas viešai neskelbdamas vedė penkeriais metais vyresnę dainininkę Marianne - su sąlyga, kad jis liks nepriklausomas, o ši taikstysis su vyro neištikimybe. Teigiama, jog Miunchene pasklidus žiniai apie vedybas, nemažai merginų pasipiktino dėl tokios išdavystės, nors pats rašytojas nesijautė kaltas, nes nė vienai nieko nebuvo žadėjęs.

Jaunavedžiai, santuokinį gyvenimą pradėję be vestuvių puotos ir be povestuvinės kelionės bei medaus mėnesio, kitų metų kovą susilaukė dukrytės Hanne Marianne. Tik vasarą, ištaikęs šiek tiek laiko ir gavęs pinigų, B.Brechtas išsivežė žmoną į Kaprį trumpai pailsėti. Švelnus klimatas puikiai veikė išvargusią Marianne, o Bertoltas nesižavėjo nei oru, nei peizažu.

Ne itin darniai sutuoktiniai sutarė ir kasdieniame Miuncheno gyvenime. Marianne buvo nepaprastai nuoširdi, patikima, gera draugė, neramaus "pasišiaušėlio ir nuolat alkano" Bertolto maitintoja bei auklė. Tikėdama vyro genialumu, vildamasi sulaukti jo sukurto, į nieką nepanašaus teatro, sudrebinsiančio visą pasaulį, moteris kantriai kentė nepriteklius. Tuo metu jis menkame šeimos butelyje su būriu draugų nuolat būdavo užsiėmęs "kūrybiniu procesu": ištisomis dienomis diskutuodavo, planuodavo, rašydavo ir be perstojo rūkydavo.

Pavergtosios

Berlyne B.Brechto laukė meilužė aktorė Helene Weigel, kuri jam įrodė, kad mylima moteris gali būti ir kūrybos partnerė, ir naujų bei įdomių teatrinių projektų dalyvė. Namie rašytojui sekėsi vis sunkiau - jis niekaip negalėjo priprasti prie kūdikio riksmo. Tėvas mylėjo dukrelę, kartais net prisėsdavo prie jos lopšio ir dainuodavo paties sukurtas lopšines, tačiau dažniausiai mažoji trukdė. B.Brechtą trikdė ir D.Mannheim. Ji nesitenkino "išdykėliškais ir linksmais" rašytojo laiškais, tad vis atvykdavo į Miuncheną. Pasak biografų, žmonės, kartą susidėję su B.Brechtu, greitai nuo jo neatsitraukdavo, ypač moterys, pavergtos šio vyro magiškumo.

Kai Paula ištekėjo

Sužinojęs, kad palaidojusi tėvą Paula 1924 metų sausį planuoja ištekėti už vietinio pirklio Hermanno Grosso, B.Brechtas sunerimo. Jis priprašė Helene parvežti Paulą iš Augsburgo, tačiau ši atsisakė matytis. Daugiau niekada jiedu ir nebesusitiko. Juo labiau kad vasarą B.Brechtas, palikęs Miuncheną ir Marianne, persikėlė į Berlyną. Kalbama, jog būtent dėl to, kad Paula - mylimoji Bi - ištekėjo, rašytojas išėjo pas Helenę. Pati H.Weigel, vėliau sakydama, kad "B.Brechtas turėjo daug moterų, bet mylėjo tik Bi", tarsi tai patvirtins.

Tačiau galutinai jam apsispręsti padėjo dar ir kitos gana svarios priežastys. Pirmiausia, garsus rašytojas L.Feuchtwangeris, laikęs B.Brechtą "genijumi ir avantiūristu, besipriešinančiu disciplinai bei tvarkai", ir mielai bendradarbiavęs su juo, taip pat rengėsi įsikurti Berlyne. Antra, čia jo laukė keli kandidatai kurti drauge. Trečia, sostinėje atsivėrė daug galimybių imtis režisūrinio darbo.

Beje, Paulos vyrui, garantavusiam jai gerą ir saugų gyvenimą, atsisakius priimti nesantuokinį žmonos sūnų, penkerių metų Frenką pasiėmė auginti M.Zoff tėvai, gyvenantys Vienoje. Spėjama, kad taip rašytojo uošviai, išgyvendami dėl vyro paliktos Marianne, išreiškė savo užuojautą B.Brechto meilės aukai Paulai.

Socializmo idėjos

H.Weigel butas, kuriame rašytojas apsigyveno, buvo kartu ir kūrybinė laboratorija. Joje kas vakarą būrys B.Brechto draugų diskutuodavo apie teatrą ir politiką. Kavos aromato ir cigarų dūmais pritvinkusioje nedidelėje patalpoje pleveno ne tik literatūros, eksperimentinio teatro, bet ir socializmo idėjos. Pats B.Brechtas tapo panašus į proletarą, spartakietį ir net asketą. Kopijuodamas vietinius komunistus jis "nešiojo odinę kepurę, aukštai virš liemens sukeltas kelnes, rankas laikė giliai kišenėse, plikai skutosi galvą, neišleido iš burnos cigaro ir vaidino keistuolį individualistą".

Nesusituokę

B.Brechtas su H.Weigel, tamsaus pailgo veido, didelių įdėmių akių, liauno liemens, bet tvirto sudėjimo Austrijos žydo iš Vienos dukterimi, jaunesne dvejais metais ir atitikusia jo dvasinius bei fizinius poreikius, gyveno nesusituokęs. Helene, baigusi aktorių mokyklą ir vos devyniolikos pradėjusi savo karjerą Frankfurto prie Maino "Neuen Theater", buvo gana savarankiška ir gabi. Jos protinga, tiksli ir bejausmė vaidyba nepaprastai žavėjo rašytoją. B.Brechtas matė šią moterį kaip visų savo jau parašytų ir dar būsimų pjesių pagrindinę veikėją.

Helene buvo neįtikimai gera žmona. Ji guviai ir linksmai sukosi netvarkinguose namuose, kuriuose niekada nestigo pačių įvairiausių svečių. H.Weigel, iki smulkmenų perpratusi vyro charakterį, žinojo, kada negalima jam prieštarauti, o kada būtina atsikirsti, pasišaipyti, suduoti kumščiu į stalą ar įsižeisti. Be to, ji buvo gera kulinarė, kepė ypač skanius Vienos kepsnius. Tačiau B.Brechtas, nepaisydamas visų šios moters pranašumų, neskubėjo oficialiai išsiskirti su Marianne. Savo ryšių su Helene jis neįteisino ir 1924 metų lapkritį gimus sūnui Stefanui (būsimam poetui, kritikui ir teatrologui).

Intymus ryšys

Biografai spėlioja, ar dėl tokio delsimo nebuvo kaltas naujas intymus ryšys ir glaudus kūrybinis bendradarbiavimas su Elisabeth Hauptmann. Ji, graži ir elegantiška, metais jaunesnė už rašytoją, užaugusi dvikalbėje gydytojų šeimoje (tėvas - vokietis, motina - anglė) bei gavusi filologinį išsilavinimą, buvo gera vertėja ir įdomi pašnekovė, kurios poetiškumas ir blaivus protas puikiai derėjo. Elizabeth parinktus tekstus B.Brechtas bematant paversdavo pjesėmis. Negana to, ji puikiausiai tvarkė visus leidybos reikalus.

Pirmas realus B.Brechto ir E.Hauptmann meilės ir kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas - komedija "Ar tas kareivis, ar kitas". Jos premjera įvyko 1926-ųjų rugsėjį. Šio kūrinio rankraštį, kaip prielankumo ženklą, rašytojas Kalėdų proga padovanojo Elisabeth.

Pjesės "Opera už tris skatikus", sukurtos pagal E.Hauptmann rastą ir išverstą XIII amžiaus anglų dramaturgo Johno Gay "Elgetos operą", sėkmę taip pat daugiausia lėmė šios moters nuopelnas. Premjerinis jos pastatymas 1928 metų rugpjūtį sulaukė tikro triumfo. Šis darbas taip išgarsino B.Brechtą, kad leidykla "Kipenheier" pasirašė su juo septynerių metų sutartį, kuri garantavo kas mėnesį mokamą atlyginimą už vieną per metus parašytą pjesę. Jis tapo turtingas. Tiesa, rašytojas tebevilkėjo proletariško kirpimo drabužius, bet jau siuvosi juos pagal specialų užsakymą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"