TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Bertolto Brechto meilės simultanai

2009 04 02 0:00
AFP/Scanpix nuotrauka

Tęsiame ciklą "Rašytojų mūzos" apie garsiausių pasaulio rašytojų meilės nuotykius. Pradžia sausio 29, vasario 6, 12, 19, 26, kovo 5, 12, 19, 26 dienomis.

Amerikoje.

Kai B.Brechtas su šeima ir Ruth birželio 21 dieną išlipo iš laivo Los Andželo uoste, eteryje skambėjo pranešimai, kad vokiečių kariuomenė užpuolė Sovietų Sąjungą. Kalifornijoje B.Brechtui sekėsi sunkiai. O bendravimas su amerikiečiais nemokant anglų kalbos buvo tik atsitiktinis ir trumpalaikis. Todėl ilgą laiką jis, tarsi šoko ištiktas, negalėjo susikaupti kūrybai. Labiausiai jam nesisekė kino scenarijai. Jis jų rašymą prilygino rusiškai ruletei. Negalėdamas pragyventi vien tik iš Žydų kino fondo paramos, rašytojas "pagamino" net kiek daugiau nei penkiasdešimt versijų, kurias sukūrė drauge su vienu ar kitu draugu literatu. Ekraną pasiekė tik viena - "Budeliai taip pat miršta". Visi kiti bandymai taip ir liko popieriuje. Už gautus iš kino kompanijos 10 tūkst. dolerių jis netoli Holivudo įsigijo nuosavus namus. Didelis darbo kambarys ir senas sodas su palmėmis, apelsinmedžiais, abrikosais leido vėl laisvai kvėpuoti ir kurti. Drauge su savo senu draugu Lionu Feuchtwangeriu parašė pjesę "Simonos Mašar sapnai", o Luisos Reiner pasiūlymu - Brodvėjaus teatro scenai "Kaukazo kreidos ratas".

Dramatiški santykiai

Nors šios pjesės kūryboje Ruth visiškai nedalyvavo, kaip bendraautorę B.Brechtas įvardijo būtent ją. Tai nebuvo dėkingumo ženklas, greičiau jau - pripažinimas, kad pjesėje aprašyti įvykiai atspindi jos išgyvenimus. Ji kankinosi dėl nepastovių B.Brechto jausmų, kurie "nuolatos virsdavo tai globa, tai iš globos vėl pasikeisdavo į meilę". Didžiausią išbandymą jų santykiams teko patirti 1944 metais. Po gimusio per anksti ir tik dieną teišgyvenusio juodviejų kūdikio mirties sielvarto palaužtą Ruth rašytojas išsiuntė į Niujorką gydytis pakrikusių nervų.

Dar Skandinavijoje žadėjęs rūpintis visuomet ir būti amžinai, lankė ją, tiesa, dėl didžiulio nuotolio gan retai. Kad Ruth nesijaustų atstumta, padovanojo jai brangų fotoaparatą "Leica" ir pasiūlė perfotografuoti jo rankraščius. Mylimojo kūrybos dokumentavimas Ruth teikė jėgų, pasitikėjimo savimi ir suvokimo, kad ji - B.Brechtui reikalinga.

Ruth nepasidavė rašytojo įtikinėjimams likti Niujorke. Ji nervinosi, įtarinėjo, priekaištavo jam ir įsikalė į galvą, kad jis tyčia laiko ją toli nuo savęs. Tačiau ir ji, ir šeima B.Brechtui buvo didelė finansinė našta. Jis mielu noru būtų pasirinkęs Ruth, užmiesčio vilą pakeitęs į nedidelį butą su balkonu Niujorke ir tenkinęsis svogūnų sriuba, bet taip savęs pažeminti neišdrįso. Tik prašė Ruth, kad ji būtų tvirta kaip plienas ir kautųsi iki galo.

Pasak Ruth, rašytojas su žmona mylėdavosi tik kartą per metus, per Kalėdas, šeiminiams ryšiams sutvirtinti. Pasakojama, kad kartais B.Brechtas draugams užsimindavo norįs skirtis su Helene, bet niekada jokių žygių nesiėmė. Ji buvo jam visų pirma "išminties ir tvirtybės įsikūnijimas, o jos vyriškumas stabilizavo tarpusavio santykius". Neišpasakytai tvirtavalė, rūpestingai meili, užsispyrusi ir atkakli bei patikima Helene sudarė vyrui sąlygas dirbti taip, kaip jis buvo įpratęs, ir gyventi taip, kaip jis norėjo. Profesionali aktorė, savo vaidyba suviliojusi B.Brechtą, nemokanti anglų kalbos, emigracijoje vaidino tik šeimininkę savo namuose.

Padėjo ir kita

Jokių rūpesčių B.Brechtui nekėlė ir buvusi jo mylimoji Elizabeth Hauptmann, kuri po penkerių metų nesimatymo atvyko į Los Andželą. Nepaprastai veikli, daugelio įvairiausių literatūros ir politikos organizacijų bei komitetų narė, jau garsi rašytoja apsigyveno Santa Monikoje ir vėl padėjo B.Brechtui. Jų prisiminimai ir prigesusi meilė nekliudė jiems artimai kūrybiškai bendradarbiauti.

Atgal į Europą

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui B.Brechtas į Europą neskubėjo. Tik 1947 metų rugsėjo 1 dieną išlipo iš lėktuvo Paryžiuje, o iš čia patraukė į Šveicariją. Iš jos, neturėdamas vokiečių pilietybės (jos neteko dar 1935-aisiais), o tik Amerikos dokumentus, lengvai pasiekė Vakarų Vokietiją. Kitų metų rudenį penkiasdešimtmetis rašytojas ir jo žmona aktorė H.Weigel jau tarybiniame Berlyno sektoriuje Kulturbund klube buvo oficialiai valdžios ir visuomenės atstovų pasveikinti sugrįžę iš emigracijos. O dar po metų sutuoktiniai, pripažinti vertais turėti savo teatrą, gavo lėšų repeticijoms, ir brechtiškasis eksperimentinis epinis teatras, vadinamas Berliner Ensemble, pradėjo savo erą 1949 metų sausio 11 dieną premjera "Motušė Kuraž ir jos vaikai". Spektaklyje pagrindinį vaidmenį suvaidino H.Weigel.

Padėjęs žmonai suburti aktorių kolektyvą ir pajutęs silpstant jėgas, B.Brechtas 1953 metais nusipirko namą su dideliu sodu 50 km į rytus nuo Berlyno. Persivežęs iš Švedijos savo baldus ir knygas, o iš Maskvos - rankraščius, rašytojas toje vasaros rezidencijoje jautėsi labai puikiai. Mediniame sodininko namelyje su įstiklinta terasa jis įsirengė darbo kambarį, bet mieliau dirbdavo senoje pavėsinėje ant ežero kranto. Ten parašė ir eiles "Bukovo elegijos". Žmona apsigyveno pagrindiniame name (dabar jame muziejus), kurio didelėje salėje vykdavo repeticijos ir koncertai.

Atsidavusi meilužė

Šalia rašytojo buvo ir jam padėjo dirbti 1949 metais iš Amerikos parvykusi E.Hauptmann, ištekėjusi už B.Brechto draugo, vokiečių kompozitoriaus Pauliaus Dessau, rašančio pjesėms muziką. Neatsitraukė nuo rašytojo ir Ruth. Elizabeth, literatūrologų teigimu, dirbdama su B.Brechtu išliko savarankiška, o Ruth - ne. Ji pernelyg stipriai mylėjo rašytoją. Ir jos jausmai, jos besaikis atsidavimas, beaistrė išmintis ir stulbinamas nenuoseklumas vis labiau jį skaudino. Ji siekė tapti gera aktore ir gera literate ne tiek dėl savęs, kiek dėl jo. Nesėkmės atveju ji darėsi pikta ir pavojinga, dėl visų savo bėdų kaltino tik rašytoją. Stengdamasi būti visiems gera, Ruth vis dažniau nusiraminimo ieškodavo alkoholyje. Ji gėrė dažnai ir be saiko. Nors B.Brechtui vis sunkiau ir sunkiau darėsi sutarti su Ruth, jis laikėsi duoto jai žodžio: "Aš tave myliu ir nenoriu niekada išsiskirti."

Ruth darbingi ir ramūs periodai vis trumpėjo, o gydymas Rytų Berlyno ligoninės uždarame narkologijos skyriuje vis dažnėjo. Neretai girta, agresyvi ir siautėjanti ji pakliūdavo į policiją. Jos veiksmai darėsi vis labiau neprognozuojami. Kartą teatre draugų ir žmonos akivaizdoje ji skėlė rašytojui antausį. O 1954 metais, nepaisydama draudimo lankytis jo pjesių spektakliuose, ji nuvyko į Paryžių, kur gastroliavo Berliner Ensemble kolektyvas, ir panoro susitikti su rašytoju. Atsisakęs pasimatyti B.Brechtas pasiuntė laiškelį, kuriame prisipažino bijąs ją matyti girtą ir aiškino, kad tai "ne pasibjaurėjimas, bet kažkas panašaus į proto praradimą". Nuo to karto jų santykiai visiškai pašlijo.

Nesisekant atkurti buvusios romantikos rašytojas paprašė Ruth, kad ji leistų jam būti jos jausmų "svečiu, o ne belaisviu". Ir vis dar nenorėdamas netekti jos, bet negalėdamas regėti ją prislėgtą, nervingą ir girtą, B.Brechtas nupirko jai Kopenhagos užmiestyje gražų namą ir išsiuntė ją į tėvynę. Rašė jai laiškus, siuntinėjo savo rankraščius taisyti, ilgėjosi ir mylėjo.

Naujos pagalbininkės

Berlyne rašytoją supo naujos meilužės ir pagalbininkės: aktyvi literatė Vera Skupin, jauna teatrologė, Berliner Ensemble literatūrinės dalies darbuotoja, spektaklių repeticijų stenografė Kathe Rulike-Weiner, H.Weigel mokinės aktorės Kathe Reichel ir Isot Kilian. Ypač K.Reichel ir I.Kilian paskutiniais B.Brechto gyvenimo metais teikė jam sielos ir kūno atgaivą.

K.Reichel aktorės karjerą Berliner Ensemble teatre pradėjo tarnaitės vaidmeniu pjesėje "Motina". Per pirmą repeticiją 1950-aisiais senstantis, išsekęs ir pavargęs B.Brechtas, pasikeitęs šmaikščiais ir dviprasmiškais posakiais su Kathe, suprato ją esant pasirengusią "meilės užsiėmimams". Jis nesidrovėjo savo jausmų, o ji, kaip ir Ruth, pernelyg stipriai įsimylėjo rašytoją. Pasak jo, prie moters jį traukė "ne tik seksualinis polinkis, bet ir draugystė", už kurią malonesnio jis nerasdavo nieko. Jam labai reikėjo artimos draugės ir bendradarbės. Kathe ilgai negalėjo perprasti B.Brechto meilės, kurią jis išdėstė rinkinyje "Herrno Keunerio apsakymai".

Iš pradžių buvusi tik H.Weigel mokine, tapusi rašytojo meiluže ir palydove, K.Reichel greit įsitraukė į darbą. Nepaisydama nuovargio ji darė viską, ko tik jis paprašydavo: protokolavo repeticijas, užrašinėjo visus jo pokalbius teatre su aktoriais ir susitikimuose su rašytojais. Tačiau svarbesnė už ją B.Brechtui buvo aktorė I.Kilian.

Vėl įsimylėjo

Dvidešimt šešeriais metais jaunesnė už B.Brechtą Isot vaidino įvairiuose šalies teatruose. Kai B.Brechtas sugrįžo iš emigracijos į Berlyną, Isot kabarete deklamavo jo eiles ir dainavo jo balades. H.Weigel pakviesta į Berliner Ensemble teatrą, gavo keletą vaidmenų. O netrukus jai buvo patikėtos ir dramaturgės bei režisieriaus asistentės pareigos.

Rašytojas jaunatviškai įsimylėjo Isot. Jis degė pavydu ir neleido niekam bičiuliautis su ja. Pastebėtas kuris nors, nesvarbu - aktorius, ar kompozitorius, flirtuojantis su Isot, susilaukdavo griežto B.Brechto įspėjimo. Neapsikentusi tokios priežiūros 1952 metais Isot ištekėjo už filosofo ir žurnalisto Wolfgango Haricho. Tačiau B.Brechtas nemanė pralaimėjęs. Jis prašė filosofo išsiskirti su Isot nors dvejiems metams, kol "praeis pavojus", o tada vėl susituokti. Beveik taip ir atsitiko: Isot santuoka truko tik dvejus metus. Susilaukusi dukters aktorė vėl grįžo pas B.Brechtą ir jiedu nebesiskyrė. Jai rašytojas padiktavo savo testamentą ir įgaliojo jį patvirtinti pas notarą.

Pageidavo kuklių laidotuvių

B.Brechto sveikata silpnėjo. Jis greit pavargdavo, vaikščiodavo pasiremdamas lazdele. Tačiau vis dar laikėsi įpročio dalyvauti savo veikalų premjerose, o kartais net repeticijose. 1955 metų gegužės 15 dieną išvykdamas į Maskvą Meno akademijos direktoriui Rudolfui Engeliui rašytojas prasitarė norįs kuklių laidotuvių. Jis pageidavo, kad karstas nebūtų viešai išstatytas ir pakeltas ant paaukštinimo, kad prie kapo nebūtų atsisveikinimo kalbų ir kad būtų palaidotas priešais jo namus esančiose kapinėse, kur ilsisi hugenotų generolai, rašytojai, kompozitoriai, dailininkai, filosofai ir aktoriai.

Iš Maskvos, į kurią vyko su žmona ir Kathe atsiimti jam paskirtos Stalino taikos premijos, B.Brechtas sugrįžo visiškai bejėgis. Tačiau vis dėlto nuvyko į Tarptautinį teatrų festivalį Paryžiuje. Ten už spektaklio "Kaukazo kreidos ratas" režisūrą jis gavo antrojo laipsnio diplomą. O gruodį Frankfurte ir Miunchene jis ištvėrė net penkiasdešimt devynias pjesės "Galilėjaus gyvenimas" repeticijas. Tiesa, tik dviejų valandų trukmės. Vėliau, užsikrėtęs virusiniu gripu, pateko į ligoninę. Gulėdamas Berlyno ligoninėje aplankiusiam jį "Berliner Zeitung" žurnalistui pajuokavo, kad gailėsis, jog miręs "negalės pažvelgti į vainikus, nupintus jo palikuonių", ir pridūrė, kad "buvęs visiems nepatogus, taikosi toks ir likti"... Tačiau pasveikęs po gripo ir ištvėręs plaučių uždegimą B.Brechtas grįžo į teatrą. Jis rengėsi su pjese "Galilėjaus gyvenimas" vykti į Londoną.

Tačiau rašytojas nesijautė visiškai pasveikęs. Gydytojai pripažino stenokardiją, širdies nepakankamumą ir įspėjo galint širdį sustoti bet kuriuo momentu. Jie patarė kuo daugiau ilsėtis. Didesnę dalį vasaros praleidęs Bukove ir spiriamas gydytojų bei artimųjų B.Brechtas nutarė vykti į Miuncheną gydytis. Jis net pranešė visiems laikinai pasitraukiąs nuo teatro reikalų, nors ir turėjo gausybę neįgyvendintų planų.

Kelionės į Miuncheną išvakarėse, 1956 metų rugpjūčio 13-osios naktį, B.Brechtą, prieš kelias dienas patyrusį sunkų infarktą, ištiko krizė. Išbuvęs be sąmonės ištisą dieną, rašytojas mirė rugpjūčio 14-osios vidurnaktį, lygiai be penkiolikos minučių dvyliktą valandą. Tuo metu namuose tebuvo tik viena Helene.

B.Brechtą palaidojo taip, kaip jis pageidavo - cinko karste (nenorėjo būti maistas kirminams) šalia namų esančiose Doroteen kapinėse priešais vokiečių filosofų Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio ir Johanno Gottliebo Fichte's kapus. Laidotuvėse dalyvavo tik šeimos nariai ir artimiausi draugai bei grupė Berliner Ensemble aktorių. Po pietų įvyko oficiali vainikų padėjimo ceremonija. Kitą dieną spaudoje pasirodžius pranešimams apie rašytojo, įpusėjusio šešiasdešimt penktuosius gyvenimo metus, mirtį, minios žmonių plaukė į kapines atsisveikinti su juo.

Dalybos

Rašytojo našlė Helene, niekada nebuvusi godi ir savanaudiška, netikėtai pasidarė neišpasakytai smulkmeniška. Ji panoro "atgauti" vyrą sau ir nevykdė jo testamento, kuriuo, kaip spėjama, daugelio pjesių autoriaus teises jis perleido savo bendradarbėms. Tuo labiau kad testamentas dėl Isot aplaidumo liko nepatvirtintas. Tik įsikišus rašytojo knygų leidėjui Peteriui Suhrkampui, puikiai žinojusiam apie intensyvų E.Hauptmann bei kitų padėjėjų darbą, jie gavo teisingą atlygį. Mylimosioms K.Reichel bei I.Kilian liko tik jausmai. Pasak biografų, santuokos įstatymas, kuriam B.Brechtas neteikė jokios reikšmės, galų gale davė naudos rašytojo juridinei našlei.

Ir kapai šalia

Iš visų mylėtų ir artimų buvusių B.Brechto moterų pirmoji 1971 metais mirė jo teisėta žmona. Palaidota šalia vyro B.Brechto. Abiejų kapus žymi paprasti granito rieduliai.

Tose pačiose Rytų Berlyno kapinėse amžinojo poilsio 1973 metais atgulė ir vokiečių rašytoja E.Hauptmann. Stebėtinai geraširdė, pasiaukojanti ir talentinga Elisabeth suredagavo B.Brechto rinktinių raštų dvidešimt tomų.

Ruth, buvusi B.Brechto "džiaugsmo, taip pat ir pačių sunkiausių išgyvenimų šaltinis", mirus rašytojui buvo atleista iš Berliner Ensemble, gyveno tarp realybės ir prisiminimų savo namuose ir ligoninėse. 1974 metų sausio 15 dienos vakarą, išgėrusi vieną ar du stiklus vyno ir užsirūkiusi cigaretę, rytą nebeprabudo. Psichiatrijos ligoninės, kurioje ji gydėsi, seselė rado ją negyvą. Spėjama, kad šešiasdešimt aštuonerių metų Ruth užduso. Pasak Hanso Bange'o, "po Brechto mirties iki savo mirties niekada nesiliovusi jo mylėti, buvusi dėkinga, kad Brechto gyvenimas buvo jos gyvenimas, Brechto darbas - jos darbas, Brechto nerimas - jos nerimas", ir lankiusi jo kapą net aštuoniolika metų Ruth palaidota netoli B.Brechto.

Ilgiausiai išgyveno B.Brechto mylimoji Paula, jo pirmagimio sūnaus Franko (žuvusio Antrajame pasauliniame kare) motina. Paula, parašiusi ir išleidusi prisiminimų knygą "Laikas su Bertu Brechtu", mirė sulaukusi 88-erių 1989 metais. Išleista ir B.Brechto knyga "Mylimoji Bi: laiškai Paulai Banholzer".

Rašytojo nuvainikavimas

Laimei, nė vienai iš artimiausių B.Brechto moterų neteko išgyventi to sukrėtimo, kurį patyrė visame pasaulyje rašytojo gerbėjai, sekėjai, literatūrologai, biografai ir B.Brechto kūrybos specialistai, išvydę Merilando universiteto germanistikos profesoriaus Johno Fuegi'o dvidešimt penkerius metus rašytą biografinę knygą "Brechtas ir kompanija. Seksas. Politika ir moderni drama" (Niujorkas, 1994). O vokiečių kalba ši 1087 puslapių knyga pavadinimu "Gyvenimas ir melas", nuvainikavusi rašytoją kaip kūrėją ir atskleidusi iki tol nežinomas jo būdo savybes bei jo gyvenimo užkulisius, buvo išleista Hamburge 1997 metais, B.Brechto gimimo šimtųjų metų išvakarėse.

Knyga, parašyta remiantis iš rašytojo sūnaus Stefano Brechto, JAV piliečio, Harvardo universiteto studento, gautų dokumentų, liečiančių B.Brechto politines pažiūras ir asmeninį gyvenimą, įslaptintų rašytojo archyve tuometiniame Rytų Berlyne, kopijomis, tiesiog prilygo bombos sprogimui. J.Fuegi'as teigė, kad B.Brechtas buvo "kartais maitvanagis, o kartais vampyras, bet visuomet - sekso reikalų strategas", o jo gyvenimas panašus "į milžinišką romaną su visomis istorinio trilerio, kultūrinio detektyvo ir meilės tragedijos sudedamosiomis dalimis: bandymais žudytis, paviduliavimo dramomis, abortais, panašiomis į damos su kamelija intrigomis". Knygoje pabrėžiama, kad rašytojo moterys: žmonos ir mylimosios, o ypač E.Hauptmann, M.Steffin ir R.Braun, buvo pakaitomis tarnaitės ir mūzos. Tačiau knygos kritikai, pripažinę rašytojo pagalbininkių triūso reikšmę ir tai, kad dalis B.Brechto kūrybos - jų nuopelnas, nesuprato, kodėl, pasak J.Fuegi'o, "ciniko ir snobo kauke besidangstančio ir proletarą vaidinančio B.Brechto draugės ir mylimosios taip beprotiškai nusižemindavo, aukodavosi, taikstėsi su jo amžina neištikimybe, atsidurdamos ant savižudybės krašto". Į tai atsakyti nebebuvo kam.

Tęsinys kitą savaitę

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"