TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Beždžionžmogiai - darbo pirmūnai šachtoje?

2010 07 24 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Susidomėjęs versija, kad sniego žmogus - beždžionės ir žmogaus sukryžminimo pasekmė, žurnalistas aplankė kadaise garsų Suchumio beždžionių veislyną.

Anksčiau buvusioje populiarioje poilsio vietoje šiandien plyti nyki tuštuma. Geriausiais metais voljeruose siausdavo daugiau kaip 70 tūkst. beždžionių, šiandien jų belikę keli šimtai - gruzinų ir abchazų karas naikino ne tik žmones, bet ir beždžiones. Tačiau Zurbas Mikbabija, Abchazijos mokslų akademijos Eksperimentinės patologijos ir terapijos instituto (toks oficialus beždžionių veislyno pavadinimas) direktorius stengiasi būti optimistas.

"Mes vėl pradedame dominti Rusijos mokslą. Vyksta derybos, kad mūsų institute būtų kuriama beždžionių ir robotų sąveikos technologija, būtent tokią draugiją "Roskosmos" ketinama pasiųsti į Marsą." Į žurnalisto pastabą, kad Suchumio institutas buvo sukurtas bandymams sukryžminti beždžiones su žmonėmis, direktorius atsako miglotai: "Ne visai taip. Apie tuos bandymus daugiau gandų negu faktų."

Kai žurnalistas paprašė parodyti instituto archyve esančius trečiojo dešimtmečio dokumentus, direktorius pasikvietė pavaduotoją mokslo reikalams Vladimirą Barkaną, jis ir papasakojo utopinio eksperimento istoriją.

Beždžionių pilis

"Nuo pirmųjų savo mokslinės veiklos žingsnių mėginu daryti žmogaus ir antropoidinių beždžionių kryžminimo bandymus... Manau, kad sovietinė vyriausybė, turėdama gamtos mokslo ir mokslinės pasaulėžiūros propagandos interesų, galėtų pritarti šiam sumanymui." Taip rašė švietimo liaudies komisarui Anatolijui Lunačarskiui profesorius Ilja Ivanovas, pastarasis prašė 15 tūkst. dolerių ekspedicijai į Afriką - aniems laikams pasakiškos sumos.

Žymus zoologas, Ivano Pavlovo mokinys, I.Ivanovas dirbo Askanijos Novos draustinyje, jis sėkmingai kryžmino jaučius su elnėmis, jaučius su gemzėmis. Tačiau tai tebuvo juodraštiniai eksperimentai, ruošiantys dirvą svarbiausiam darbui - beždžionžmogiui.

Vladimiras Romanovas, garsus chirurgas, išėmęs iš Lenino kūno eserų kulkas, reikalavo iš valdžios penkių dešimčių beždžionių bandymams transplantuoti vidaus sekrecijos liaukas senstantiems revoliucijos vadams (visų pirma Stalinui). V.Romanovas tikėjosi pakartoti kolegos Sergejaus Voronovo sėkmę. Šis dar XIX amžiuje išvyko į Prancūziją, ten prabangiuose rūmuose Žydrajame Krante, pramintuose Beždžionių pilimi, jis turtingiems pacientams persodindavo beždžionių lytines liaukas, 90 proc. atvejų atjaunindamas organizmą. V.Romanovui reikėjo gorilų, pavianų ir šimpanzių, o jų buvo galima rasti tik Afrikoje.

Dvikojai žvėrys

Vis dėlto 15 tūkst. dolerių (pasak kitų šaltinių 290 tūkst.) iI.Ivanovas gavo ir 1926 metų vasarį kartu su sūnumi Ilja, Maskvos universiteto ketvirtakursiu fiziku, jis išvyko į Paryžių.

Atplaukęs į Prancūzų Gvinėją, profesorius apsistojo Pastero stotyje. Tačiau protingos, stiprios ir agresyvios šimpanzės nesileido sugaunamos. Kulkų su migdomaisiais tada dar nebuvo ir per dvikovas su medžiotojais dažniau nugalėdavo beždžionės. Gvinėjiečiai gaudė jas barbariškais metodais: užsiundydavo "jaunesniuosius brolius" šunimis, įvarydavo į medžius ir aplink juos sukurdavo laužus. Nuo aitrių dūmų trokštančios beždžionės būdavo priverstos šokti žemėn. Per grumtynes medžiotojus jos neretai apkandžiodavo ir sužalodavo.

Tokio likimo neišvengė ir jaunasis Ivanovas, įnirtusi šimpanzė jam perplėšė krūtinę. Jaunuolis atsidūrė ligoninėje.

Nesisekė ir kita bandymų serija - moterų apvaisinimas beždžionių sperma. Čiabuvės kategoriškai atsisakydavo dalyvauti bandymuose. I.Ivanovas išgirdo daug pasakojimų apie gorilų patinų pagrobtas vietos moteris. Jos neva gimdydavo vaikus. Iš beždžionių nelaisvės išvaduotas išprievartautas moteris gvinėjiečiai laikydavo suteptomis ir tyliai pritariant kaimų vyresniesiems žudydavo.

Gibonai ir pigmėjai

Profesorius Ivanovas tikėjosi gauti keletą pigmėjų moterų iš Gabono (neva sukalbamesnių), bet ir tai nepavyko. Štai kaip jis aprašė savo nesėkmę: "Gibonų, šimpanzių ir pigmėjų nebuvo pristatyta." Darvinistas nematė skirtumo tarp beždžionių ir juodaodžių žmonių. Tokia etinė pozicija daug ką paaiškina.

I.Ivanovas papirko gydytoją prancūzą, šis atlikdamas medicininį patikrinimą dirbtinai apvaisindavo čiabuves beždžionių sperma. Tačiau vaisius jų įsčiose neužsimegzdavo.

Stebina I.Ivanovo atkaklumas. Jis surado medžiotoją, kuris mokslininkui pardavė dvi suaugusias šimpanzių pateles. Kartu su dešimtimi kitų tos beždžionės išplaukė į kelionę: iš pradžių į Marselį, o iš ten į Suchumį, į specialiai įkurtą beždžionių veislyną.

Prieš kelionę profesorius apvaisino Babett ir Servett (tokius vardus davė beždžionių patelėms) žmogaus sperma. Iš kur jos gavo, nežinoma. Spėjama, kad donoras buvo jo sūnus. "Mergaites" iš pradžių teko užmigdyti chloretilu ir tik paskui suleisti spermos kateteriu.

"Būtina ne tik atlikti daugiau bandymų apvaisinant šimpanzes ir gorilas žmogaus sperma, - tvirtino profesorius Ivanovas, - bet ir daryti priešingai. Hibridinis žmogus, kuris atitinka antropoidus, nuo gimimo auga greičiau negu paprastas, trejų ketverių metų įgauna nepaprastą jėgą, jis gerokai nejautresnis skausmui, neišrankus maistui. Tokio hibrido naudojimo galimybės neribotos - nuo darbo drėgnose šachtose iki karinės tarnybos."

Beždžionės sunkiau negu žmonės ištveria laivo supimą. Jo sukeltas stresas paspartino infekcinių ligų eigą, matyt, beždžionės buvo užsikrėtusios dar Afrikoje. Kelionės metu daugelis jų padvėsė. Patelių skrodimas nuvylė: jos nebuvo nėščios.

Dauguma biologų mano, kad to ir negalėjo būti. Nors žmogaus ir beždžionės genomai daugiau kaip 90 proc. identiški, pakanka net ir nedidelio chromosomų skaičiaus ar struktūros skirtumo, kad nebūtų pastojama.

Beje, Suchumio instituto direktorius Z.Mikbabija ne toks kategoriškas:

"Imunologinio audinių atmetimo problemą tam tikromis sąlygomis galima išspręsti. Manau, mūsų archyve išsaugoti ne visi dokumentai. Segtuve pasitaikantys tarpai rodo, kad ypač slaptus dokumentus galėjo išimti NKVD organai. Negalime atmesti galimybės, kad kai kurių medikamentų naudojimas galėjo padėti mokslininkui pasiekti audinių suderinamumo. Todėl, mano nuomone, teoriškai toks sukryžminimas įmanomas."

Ko gero, Z.Mikbabijos asmeninė nuomonė atspindėjo I.Ivanovo mintis: grįžęs iš Afrikos profesorius stengėsi tęsti pradėtą darbą.

Štai skelbimas iš 1930 metų gegužės 18 dienos "Sovetskaja Abchazija" laikraščio: "Kviečiamos moterys savanorės, pasirengusios dalyvauti bandymuose sukryžminti su beždžione." Čia pat daroma išlyga: "... susidomėjusios idėjiškai, bet ne materialiai."

Tai ar jis mirė?

Kvietimas buvo išgirstas. Štai ką rašė vienas iš Suchumio veislyno darbuotojų profesoriui I.Ivanovui: "Atsiliepdami į publikacijas laikraščiuose į valstybinį beždžionyną kreipėsi kai kurie draugai (moterys ir vyrai) prašydami panaudoti juos bandymams, liudijantiems evoliucinę žmogaus kilmę. Jie siūlė save eksperimentams su beždžionėmis nereikalaudami atlygio, bet grynai dėl mokslo ir dėl piliečių, religinių prietarų aptemdytų, švietimo..."

Po feljetonų prancūzų spaudoje, išjuokiančių sovietinį mokslą, užsiimantį vergų kūrimo projektu, profesoriaus I.Ivanovo darbai buvo pristabdyti ... arba įslaptinti.

1930 metais apkaltintas šnipinėjimu I.Ivanovas buvo suimtas ir išsiųstas į Alma Atą. Tiesa, 1931 metais jis ėjo Gyvūnų fiziologijos katedros profesoriaus pareigas Kazachstano veterinarijos ir zootechnikos institute, taip pat, galimas dalykas, tęsė bandymus. Dar po metų jis staiga mirė kraujui išsiliejus į smegenis. Tokia oficiali versija.

O neoficiali išdėstyta belgo kriptozoologo Bernaro Eivelmanso knygoje "Užšaldytasis, arba Neandertalietis dar gyvas". Autorius remiasi pokalbiu šešto dešimtmečio pradžioje su pabėgėliu iš sovietinio gulago, gydytoju, kuris buvo suimtas, kai atsisakė apvaisinti moterį gorilos sperma. Tačiau tai, ko nedarė jis, padarė kiti. Pasak gydytojo, I.Ivanovas nemirė, o sėkmingai darbavosi vienoje gulago "kontorų", kur gavo beždžionės ir žmogaus hibridą. Tas augalotas plaukuotas būtybes esą plačiai naudojo darbui šachtose.

Bet mokslas aprašinėja ne visus faktus, o tik tuos, kuriuos galima bandymais pakartoti ir teoriškai paaiškinti. Už mokslo ribų kartais lieka įdomiausi reiškiniai. Pavyzdžiui, bazlai - ožio ir avies hibridai, masiškai auginami Gorodce. Hibridai gyvena, bliauna ir yra sėkmingai pardavinėjami, tačiau mokslininkai apie juos nebuvo girdėję.

Galimas daiktas, kad ir beždžionžmogiai - iš tų nepastebėtų mokslo laimėjimų. O iš gulago paleisti arba pabėgę hibridai galbūt galėjo prisitaikyti gyventi Sibiro taigoje arba Kazachstano stepėse - ten, kur dažniausiai ir sutinkamas sniego žmogus?

Parengė Osvaldas ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"