TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Botaniko duoklė tėviškei

2007 01 19 0:00
Vos išvydęs šį gumbuotą medį, net ir viduržiemį Kęstutis Kazimieras Vilkonis kaipmat nustatė: uosialapis klevas.
Autoriaus nuotrauka

Jei myli savo šalį, tai privalai žinoti, kokie augalai joje auga ir gyvūnai veisiasi. Tuo įsitikinęs Šiaulių universiteto docentas Kęstutis Kazimieras Vilkonis. "Dabar daug lietuvių keliauja. Tarkim, nuvažiuoja mūsų tautietis į Ispaniją ir stebisi - kokie gražūs čia augalai! "O kokie auga jūsų šalyje?" - galbūt pasiteiraus ispanas. Tarkim, beržas auga ir Ispanijoje, ir Lietuvoje, ąžuolas - taip pat. Bet Lietuvoje - keturios beržų rūšys, Ispanijoje - tik viena. Su ąžuolais yra atvirkščiai: mūsų šalyje auga viena jų rūšis, Ispanijoje - keletas", - dėstė 71 metų mokslininkas.

Dabar jis jau pensijoje, o kol dėstė, garsėjo reiklumu: studentams - būsimiesiems mokytojams tol nepasirašydavo įskaitos ar egzamino, kol šie neišmokdavo išvardyti, kurie augalai pavaizduoti dėstytojo rodomose nuotraukose. "Mokytojams tai ne mažiau, gal net labiau svarbu, negu daugybė kitų dalykų, kurių jiems tenka mokyti vaikus. Pavyzdžiui, orientuotis automobilių ar kompiuterių pasaulyje vaikai išmoks ir patys, ir net geriau už mus. O kas jiems paaiškins, kaip vadinasi viena ar kita gėlė?" - aiškino Vilkonis.

Jo nuomone, būsimieji pedagogai gamtos mokslų mokomi pernelyg mažai, todėl, tapę mokytojais, vengia su vaikais atsidurti gamtoje. Juk vaikai smalsūs - tuoj klausia: "Mokytojau, koks tos gėlytės vardas? O kaip vadinasi anas vabalas?"

"Daug dabartinių mokytojų nežino, ką atsakyti į tokius klausimus, tad mieliau lieka su vaikais klasėse - čia jie jaučiasi saugūs", - traukė per dantį kolegas docentas ir prisiminė vaikystės išvykas į gamtą. Jo motina buvo pradinių klasių mokytoja ir mėgo iškylauti su savo klase, į tas keliones pasiimdavo ir sūnų. "Mama puikiai pažino augalus ir gyvūnus. Galbūt iš jos aš paveldėjau pagarbą gamtai", - svarstė šiaulietis.

Dėl to, kad mokytojams, mokiniams ir studentams būtų lengviau pažinti gimtojo krašto augalus, Vilkonis parašė ir knygą "Lietuvos žaliasis rūbas", o leidykla "Lututė" ją išleido gražiai bei ant gero popieriaus. Šis neplonas botanikos atlasas netruko iš knygynų išnykti, dabar "Lututė" rengiasi antrajam jo leidimui. Augalų mėgėjai tokios knygos seniai laukė - parašyta populiariai, ne pernelyg moksliškai, daugybė spalvotų nuotraukų, pagal kurias galima nustatyti ir apibūdinti augalų pavadinimus.

Tokio išsamaus vadinamojo apibūdintojo Lietuvoje ligi tol faktiškai ir nebuvo, nors botanikų netrūksta, ypač Vilniuje. Tačiau parašyti atlasą ryžosi tik šiaulietis Vilkonis.

"Mano knyga mėgėjiška ir nepretenduoja nei į didelį mokslą, nei į atradimus", - kuklinasi autorius, beje, pagal profesiją - agronomas. Tačiau štai kad ir toks faktas: Lietuvoje auga maždaug du tūkstančiai vietinių augalų rūšių, o Vilkonio atlase apibūdinta net 1,6 tūkstančio. Daugumą jų rado ir nuotraukose įamžino pats autorius, septynerius metus kaupęs medžiagą šiai knygai ir ją rengęs. Tiesa, kai laikas pradėjo spausti, patalkinti sutiko Jadvyga Balvočiūtė, Valerijus Rašomavičius, Sigitas Obelevičius, Mindaugas Lapelė, Bronius Šablevičius ir kiti garsūs gamtininkai.

Beveik visi savaitgaliai, ir ne tik jie, prabėgo Vilkoniui ieškant augalų įvairiuose Lietuvos kampeliuose. O juk pasitaiko tokių retenybių, kurios vos kartą kitą buvo aptiktos mūsų šalyje, neretai jau seniai. "Ieškodavau kiek įstengdamas. Kelionėse po Lietuvą sudilo du žiguliai, degalams išleidau daugiau kaip 40 tūkstančių litų", - prisipažįsta botanikos liga sergąs mokslininkas.

Sykį skambina Vilkoniui botanikas Vacys Stukonis: aptikęs netoli Prienų smulkiąją seradėlę, bet abejojąs, ar tai tikrai ji, mat ligi tol šis augalas Lietuvoje nebuvo rastas.

"Stukonis papasakojo, kur tą retenybę rado, bet pats tą kartą palydėti negalėjo. Nuvažiavome ieškoti su dviem kolegėmis botanikėmis. Nuo ryto iki vakaro plakėmės, dairydamiesi tai į augalus, tai į prancūzišką knygą, kurioje ta seradėlė nupiešta - nerandame, nors tu ką. Pavargome, saulė jau leidžiasi, prisėdome ant kelmelių - pailsėsim ir kilsim namo. Ūmai pažvelgiau po savo kojomis ir akimis netikiu - seradėlė! Ir ne viena - ištisa bendrija!" - pasakojo botanikas.

Panašiai - visą dieną - teko ieškoti Kurtuvėnų regioniniame parke trižiedžio lipiko. "Su šio parko biologu Vidmantu Lopeta visą dieną kaip kurmiai nepakeldami galvos "arėme" miške, ypač kvartalų ribose, bet lipiko kaip nėra, taip nėra. Ir tik eidami namo pamatėme", - prisiminė Vilkonis. Ne mažiau vargo buvo ieškant siūlinės vyrskidės, pūslėtosios aldrūnės, didžiosios džioveklės ir kitų retenybių.

Kiekvienas fotografas žino, kaip nelengva profesionaliai nufotografuoti augalą. "Kad vaizdas būtų ryškus, fotoaparatą įtaisiau į fotografijų didintuvo stovą. Augalą nešdavausi į kokią nors sodybą pakelyje ir prašydavau leisti įsikurti verandoje - ten šviesu", - neslėpė profesinių paslapčių autorius. Po to jis išmoko parsigabenti augalą namo taip, jog nenuvystų. "Pridedu į perpjautą plastikinį butelį samanų, ant jų įtaisau augalą ir užmaunu kitą plastiko butelį. Augalas kitą dieną atrodo net gražesnis, negu gamtoje", - aiškino pašnekovas.

Vilkonis džiaugiasi, jog jo knyga padėjo jau ne vienam botanikui. "Neseniai skambina Kęstutis Obelevičius iš Kauno botanikos parko ir dėkoja. Pasirodo, jis Kaišiadorių rajone prie Pravieniškių aptiko pelkinę raistenę. Šio labai reto augalo vardą jis nustatė pagal mano atlasą", - gyrė savo kolegą botanikas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"