TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Brolau, kur esi?

2010 06 05 0:00
Ūgis - 165 centimetrai, svoris - 90 kilogramų, šviesi kūno spalva, rusvi plaukai. Grožis patiktų labiau mėgėjui, bet juk svarbiausia - vidus.
Užsienio spaudos nuotrauka

Kas jis buvo? Ką manė? Ar mylėjo mus, ar greičiau bijojo? Kaip žuvo? Esame per žingsnį nuo mūsų pusbrolio neandertaliečio paslapties atskleidimo. Neseniai sužinojome, kad keliaudamas buvo užsukęs į mūsų kaimynę Lenkiją. Gal archeologai aptiks jo pėdsakus ir Lietuvoje?

Šioje istorijoje yra visko, ko turi būti gerame detektyve: lavonas (daug lavonų), klaidinami įkalčiai, įtarimai dėl sekso artimiausioje šeimoje, kanibalizmas ir spėjama žmogžudystė. Po daugelį metų trukusio tyrimo vis geriau pradedame pažinti dingusiojo tapatybę. Cha, turime net visai neprastą jo portretą.

Pėdsakais pasiųsti detektyvai aptinka jų įvairiuose Europos ir Azijos regionuose. Geriausi specialistai kuria psichologinį profilį. Iš jo aiškėja, kad būdavo sentimentalus, nors iš pradžių laikytas stačioku. Dabar manome, kad gebėdavo sujaudinti. Kodėl turėtume domėtis jo likimu? Nes daug kas rodo, jog esame giminės. Vadinasi, negalima atmesti galimybės, kad priklausome ankštam įtariamųjų jį nužudžius būreliui. Beje, neseniai byloje atsirado lenkiškas pėdsakas. Tyrimas įgavo spalvų.

Kviečiame dalyvauti atkuriant Neandertalio žmogaus, Homo sapiens neanderthalensis, pažįstamiems - tiesiog neandertaliečio, bylą.

Pirmas skyrius: kūnas

Jeigu kur nors saugomi originalūs aktai, susiję su Neandertalio žmogumi, aišku, seniausius dengia storas sluoksnis dulkių. Jiems jau daugiau kaip pusantro šimto metų. Daugmaž prieš tiek laiko per Europą ir Vakarų Aziją nusirito sensacingų atradimų banga. Panašių mįslingų palaikų aptikta kapstantis žemėje Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Gibraltare, dabartinėse Kroatijos ir Izraelio teritorijose. Tai nebuvo atsitiktinumas. Tada kas?

Urvinis lokys, kazokų skeletai iš Napoleono karų laikų, šiek tiek neišsivystęs keltas. Spėliojimų buvo daug. Sunku stebėtis, nes surasti kaulai iš pirmo žvilgsnio skyrėsi nuo tų, kurie būdingi šiuolaikiniam žmogui. Trumpos kojos, galinga, plati krūtinės ląsta. Ir dar ta galva: didelė, ištęsta į užpakalį, iš priekio žema kakta, virš akių - kaulų gumbai. Plati nosis. Jei ne apatinis žandikaulis, turėtume reikalą su boksininko Nikolajaus Valujevo kompaktine versija (maždaug 165 centimetrų ūgio). Įsivaizduokite, kad tas individas stovi šalia jūsų autobuse. Kiek intelekto jam skirtumėte? Ir kiek kartų jau kartota, kad negalima spręsti apie žmogų iš išvaizdos?

Pirmiesiems neandertaliečio atradėjams turbūt retokai buvo kartota ši tiesa, nes jų rekonstrukcijos nepaliko iliuzijų. "Tai nauja žmonių giminės rūšis - Homo neanderthalensis", - pamąstę pareiškė ir parodė piešinius. Atradėjai vaizdavo plaukuotą, susikūprinusį beždžionžmogį, turintį labai menką protelį.

Kas jis buvo? Kada gyveno? Kaip žuvo? Portretas iš atminties nuo tyrimo pradžios nuvedė klystkeliu, įtikindamas visus, kad ieškomas pilietis - paprasta beždžionė.

Antras skyrius: siela (bet kuriuo atveju - protas)

Slinko metai, o lavonų gausėjo. Šiandien bylos archyve - kelių šimtų aprašai. Vien kaulai. Juos sieja tie patys morfologiniai bruožai, radimo regionas (Europa ir Vakarų Azija), apytikris amžius - nuo 130 tūkst. iki 30 tūkst. metų.

Tyrimo lūžis įvyko, kai, remiantis naujais tyrimų rezultatais, bemaž prieš 50 metų vėl buvo rekonstruotas neandertalietis. Į mus vis dar žvelgė lyg ir šiek tiek patinęs individas, bet jau, be abejo, žmogus. Oriai išsitiesęs, apsirengęs pagal savo metą, glotniaodis. Be to, kaip prieš trejus metus nustatė Barselonos universiteto mokslininkai, išblyškęs ir (bent jau tam tikru laipsniu) rudaplaukis. Tie vėliausi atradimai, aprašyti žurnale "Science", tai - dviejų neandertaliečių palaikų DNR tyrimų rezultatas. Ta pačia proga nustatyta, kad jie turėjo ir vadinamąjį kalbos geną FOXP2 ar bent tokią jo mutaciją, kuri padeda žmonėms tobulinti kalbą.

Taip neandertalietis prabilo. Tiesa, ne iš karto visiems. Tarp tyrinėtojų vis dar esama daug skeptikų. Tačiau entuziastai argumentuoja: jo smegenys buvo pakankamai didelės, kad galėtų turėti tokį gebėjimą. Šalia vieno skeleto rastas kaulas, prie kurio prikimba liežuvio, apatinio žandikaulio ir gerklų raumenys, - vyras toks pat kaip mūsų laikais. Juk žinome, kad neandertalietis medžiojo, darėsi įrankius, piešė (nors Homo sapiens meninių laimėjimų fone buvo linkęs į primityvizmą, o pikti liežuviai net plaka, jog viskas, ką sukūrė, yra plagiatas), rūpinosi senukais ir ligoniais. Neįtikima, kad darė visus tuos visuomeniškai komplikuotus dalykus ir nemokėjo susikalbėti. Diskusijos tebevyksta. To, kuris vieną kartą, bet fundamentaliai išspręs, laukia net piniginis apdovanojimas.

Taigi mašina pajudėjo iš vietos. Viešai jau niekas neginčija neandertaliečio teisių turėti aukščiausių jausmų. Juk jei galėjo laidoti mirusiuosius, apipilti lavonus gėlėmis, apkloti žvėrių kaulais ir ragais, vadinasi, broliai (ir seserys) jam šį tą reiškė. Nors čia tenka nuleidus akis pripažinti, kad badmečiu, o gal ir dėl ritualinių priežasčių, paragaudavo ir jų mėsos. Tačiau tegul meta akmenį tas Homo sapiens, kuris gali būti tikras, jog nė vienas jo protėvis niekada nepatyrė žmogienos skonio!

Visos tos žinios rodo, kad neandertalietis sulaukė būrio užtarėjų. Nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio daugelis mokslininkų prie pavardės (vardo?) Homo neandarthalensis prideda pravardę Sapiens - mąstantis.

Trečias skyrius: susitikimas

Mąstantis ar ne, tačiau aiškus vienas dalykas: neandertalietis nebuvo matęs pasaulio. Tas pagal kilmę europietis nekeliavo toli, nors klimatas jo gyvenamoje vietoje anaiptol nelepino. Laikas, kuriuo datuojamas neandertaliečio egzistavimas, Europoje - ledynmečio epocha. Jis pasirodė mūsų žemyne prieš kokius 175 tūkst. metų. Pamažu užvaldė ir Vakarų Aziją.

Iš kur čia atsirado? Evoliucionavo iš archaiško žmogaus, kuris prieš milijonus metų atkeliavo iš Afrikos. Klystų tas, kas ieškotų jo istorijoje šiuolaikinių europiečių šaknų. Jei bandytume apibrėžti Homo sapiens giminystę su neandertaliečiu, turbūt geriausias terminas tiktų - pusbrolis. Juk prieš 600 tūkst. metų turėjome bendrą prosenelį, priešistorinį afrikietį (homo erectus). Bet mūsų tėvų keliai išsiskyrė. Vienas dar šiek tiek pasiliko šiltoje Afrikoje, kitas patraukė ieškoti nuotykių ir riebių mamutų į Europą.

Paskui staiga anas iš Afrikos irgi patraukė klajoti ir taip prieš šimtą tūkstančių metų susidūrė su neandertaliečiu. Tai įvyko greičiausiai kur nors Artimuosiuose Rytuose. Matyt, šis regionas pasmerktas būti konfliktinis. Nėra abejonės, kad susidūrimų pasitaikydavo. Jie neandertaliečiams neišėjo naudą. Dar 10 tūkst. metų šalia savo giminaičio (būtent tada, kaip tvirtina skeptikai, nusižiūrėjo nuo jo įvairius papročius, taip pat dailę) - ir netikėtai dingo iš Europos kaip į vandenį.

Ketvirtas skyrius: žūtis

Ar įvyko kruvina tragedija? Kaino nusikaltimas? Šaltiniai tyli. Mums liko tik iškasami pėdsakai. Galimų scenarijų - keletas, iš jų bent vienas romantiškas.

Visų pirma, neandertaliečių buvo nedaug. Gal kiek daugiau negu kelios dešimtys tūkstančių. Laikai buvo sunkūs. Maisto ir prieglobsčio paieškoms reikėjo daug pastangų. Ir staiga į Europos žemyną įsiveržia evoliucinis fafarafa: judrus, gudrus, plepus, įsitikinęs savo išskirtinumu ir taikliau mėtantis ietį. Jo pilna visur. Išmuša kardadančius tigrus lyg nuosavus ir atneša naujų ligų. Mažesnis neandertaliečių genetinis įvairumas reiškia ir menkesnį atsparumą infekcijoms (ypač naujoms), nesugebėjimą adaptuotis kintant aplinkybėms. Neandertalietis trumpiau gyveno, jo vaikai buvo ne tokie atsparūs ir dažniau mirdavo. Išnyko.

Antras scenarijus: netrukus, kai Homo sapiens užvaldė Europą, prasidėjo tai, ką mokslininkai vadina viršutinio paleolito revoliucija. Protingas žmogus tapo dar protingesnis. Sugalvodavo vis rafinuotesnę dailę, dvasingesnę religiją. Darė sudėtingus įrankius. Kultūros perdavimo procesas greitėjo. Ir nors neandertalietis jau mokėjo kultūringai elgtis, ji nebespėjo. Liko antriems metams evoliucijos klasėje ir galų gale buvo išmestas iš mokyklos kaip neteikiantis vilčių. Tada dingo be žinios, nuslydo į biologinę nebūtį.

Ir pagaliau trečias scenarijus - idealistams. Kažkurią vasarą, kai šaltis šiek tiek atleido gniaužtus ir buvo galima iš po kailių parodyti šiek tiek kūno, vienas Homo sapiens ir viena Homo sapiens neanderthalensis pamilo vienas kitą. Turėjo vaikų, gyveno ilgai ir laimingai... Giminaičiai, matydami jog tai ne mezaljansas, sekė jų pėdomis. Po kurio laiko nebegausių neandertaliečių genai - gal visai ne tokie skirtingi nei mūsiškiai - "ištirpo" žmoniškuose.

Taip norėtų įsivaizduoti tie antropologai, kuriems neandertalietis nėra kita žmonių rūšis, o tik jo "rasė". Kur glūdi tiesa?

Epilogas

Galbūt neilgai trukus mums atsakys paleogenetikų tyrimai. Jie triūsia, kad atkurtų neandertaliečio genomą. Pirmasis etapas, per kurį aprašyta beveik 60 proc. neandertalio žmogaus DNR, baigėsi 2009 metų vasarį. Tyrimo rezultatus paskelbė profesorius Svante Paabo iš Makso Plancko instituto Leipcige. Iki šiol jo kolektyvas neaptiko įrodymų, kad būtų kryžiavusios abi žmogaus rūšys. Homo sapiens greičiausiai ne "prarijo" neandertalietį, bet įžūliai jį išstūmė.

Ką gi, palauksime. Dideli sunkumai susiję su mūsų pusbrolių DNR ieškojimu. Sunku jas ekstrahuoti iš palaikų, nes dažniausiai būna užterštos arba degradavusios. Kai kurie šiuolaikinių žmonių DNR tiriantys mokslininkai, tarkime, Alanas Templetonas iš Vašingtono universiteto, neabejoja, kad susimaišėme.

Dėl tų rūpesčių ir genetinio metodo brangumo dar daugiau džiaugsmo teikia paleologiniai radiniai. Kad ir pastarieji Lenkijoje. Ščecino ir Vroclavo universitetų mokslininkai krašte aptiko pirmuosius biologinius neandertaliečio pėdsakus. Iki tol manyta, jog Homo sapiens neanderthalensis nepasirodė kitoje Karpatų pusėje. Ir ko jam ten eiti? Įsivaizduokite žiemą, tokią kaip buvusi, bet be jokių ženklų, kad baigsis. Visur balta. Šalta. Žemė sukaustyta ledo. Jokių atrakcijų.

Kas panorėtų bastytis tokiu gamtovaizdžiu? Pasirodo, buvo! Sėdėjo, valgė, ugnelę kūreno. Matyt, ilgesnį laiką svečiavosi. O kadangi vis dar gali mus stebinti, galbūt kada nors sužinosime, jog kiekviename iš mūsų snaudžia dalelytė neandertaliečio?

Tai bent būtų tos istorijos pabaiga! Įtampa, verta kriminalo meistrų... O, kaip žinome iš jų lektūros, tamsiausia būna po žibintu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"